Tai atskleidė 2007 m. birželio mėnesį „Vilmorus“ atlikta Lietuvos gyventojų reprezentatyvi apklausa.
Ji parodė, kad 5-6% Lietuvos gyventojų pasižymi stipriomis neigiamomis nuostatomis bet kurios religijos ar pasaulėžiūrinių įsitikinimų žmonių atžvilgiu. 30 – 50% Lietuvos gyventojų neigiamai nusistatę bent vienos kitokios, ne savo pačių išpažįstamos religijos atstovų atžvilgiu.
Kaip skelbiama Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos pranešime spaudai, daugeliu atvejų šį reiškinį galima įvardinti kaip priešiškumą ir polinkį diskriminuoti visų kitokių religijų bei įsitikinimų išpažinėjus, nepripažįstant jiems įprastinių pilietinių teisių (žodžio laisvės, teisės į darbą, teisės būti renkamiems į Seimą ir kt.).
Atsakant į tyrimo klausimą, ar Lietuvoje dominuojanti religinė dauguma nevaržo religinių mažumų tikėjimo laisvės, galima konstatuoti, kad išties visuomenės dauguma yra ksenofobiška religijos bei įsitikinimų srityje.
Tačiau tyrimas kartu atskleidė ir visuomenės daugumos polinkį diskriminuoti savo tikėjimo, taip pat kaip ir kitų tikėjimų ar įsitikinimų asmenis. O tai leidžia daryti išvadą, kad apskritai viešai deklaruota religija bei įsitikinimai mūsų šalyje gali tapti netolerancijos ir diskriminacijos pagrindu.
Daugiausia respondentų (apie 84%) nurodė, kad teisė viešai skelbti savo pažiūras per spaudą, radiją, televiziją turėtų būti garantuota tradiciniams krikščionims (Romos katalikams, ortodoksams, protestantams), tačiau tik 45% tokią teisę pripažino ateistams, netikintiems ir laisvamaniams (sudarantiems 9,5% visuomenės), tik 40% – pagonims ir naujiesiems pagonims. Apie 37% respondentų pritarė, kad ši teisė būtų garantuojama dvasinio savęs tobulinimo grupių („Gyvenimo menas“, „Parapsichologijos akademija“, „Scientologijos bažnyčia“, „Transcendentinė meditacija“) nariams, 29% rytų religijų atstovams, 26% gamtos jėgų garbintojams (okulto grupės, raganos, Anastazijos pasekėjai ir kt.).
Įdomu tai, kad krikščioniškos doktrinos požiūriu žymiai artimesnių katalikų ir ypač protestantų mokymui naujųjų krikščionių grupių, kaip „Naujoji karta“, sekmininkai, „Tikėjimo žodis“ ir kt., narių teisei viešai skelbti savo pažiūras pritarė tik vos daugiau kaip ketvirtadalis apklausos dalyvių (27%), panašiai kaip ir musulmonų – 25%.
Taip pat įdomus šio tyrimo atradimas – tai ypač netolerantiška Lietuvos visuomenės dalis, kurios atstovai (5,2% respondentų) tradiciniams krikščionims nepripažįsta netgi teisės turėti savo puslapius internete, 6% nepripažįsta šių asmenų teisės dirbti mokytojais, 6,2% – teisės įsivaikinti beglobius vaikus, ir net 9,8% - teisės užimti svarbias pareigas valstybės tarnyboje ar būti Seimo nariais. Šiai grupei būdinga tai, kad ją sudaro daugiau kaimo nei miesto gyventojai, taip pat daugiau moterys nei vyrai. Paradoksalu, bet beveik pusė šių respondentų nurodė patys save laikantys tradicinių krikščioniškų bažnyčių nariais.
Apklausa užsakyta, atliekant Europos lygių galimybių visiems metų inicijuotą tyrimą „Diskriminacija dėl religijos ir įsitikinimų“. Lietuvoje Europos lygių galimybių visiems metų veiksmus nacionaliniu lygmeniu organizuoja ir įgyvendina Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba.
Tyrimu siekiama ištirti, kokia Lietuvoje įsitikinimų (tikėjimo ar netikėjimo) laisvės būklė, o ypač kiek Lietuvos visuomenė pasirengusi priimti naujuosius religinius judėjimus ir ar pripažįstamos šių judėjimų nariams pagrindinės laisvės ir teisės, kuriomis įprastai naudojasi visi demokratinių šalių piliečiai.
2001 m. visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, didžioji mūsų šalies gyventojų dalis save priskiria tradicinėms krikščioniškoms bendrijoms – 79% Romos katalikų bažnyčiai, 5% ortodoksų ir ortodoksų sentikių, apie 1% protestantų.
2006 m. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje gauti 6 skundai dėl religijos ir įsitikinimų. Tai tris kartus daugiau, nei 2005 m., kai tokių skundų buvo 2.