Tačiau nors ir tiesa, kad tiek pastaruosius išpuolius, tiek visą eilę ankstesniųjų (2006 metais atskleistą sąmokslą susprogdinti tuziną lėktuvų, skrendančių iš Jungtinės Karalystės į JAV, 2005 metų liepos mėnesio pradžioje įvykdytus išpuolius Londono viešajame transporte bei po kelią savaičių sekusius pakartotinus nesėkmingus mėginimus, 2004 metais atskleisto sąmokslo surengti išpuolius Londone) įvykdė ar rengėsi įvykdyti Didžiojoje Britanijoje gyvenę musulmonai, verta klausti, ar jie atstovavo Islamo civilizacijai? Ir kas apskritai ji yra? Ir ar esama tokios?
Istorikai, tyrinėjantys musulmonų visuomenių raidą, apie Islamo civilizaciją dažniausiai kalba tuomet, kai pristato viduramžių musulmonų mokslininkų (mediko Ibn Synos, matematiko al-Džabr (algebros lentelių išradėjo), filosofo Ibn Rušdo, socialinio filosofo Ibn Khaldūno ir šimtų kitų) pasiekimus ar menininkų (poetų Umaro Khajamo, Chafizo) kūrinius, musulmonų miestų (rūmų, mauzoliejų, mistikų ložių – zavijų, pirčių, religinių mokyklų – madrasų, mečečių, dengtų turgų) architektūrą, musulmonų verslumą ar jų karybos pasiekimus.
Islamo religija neabejotinai buvo sudėtinė visų musulmonų visuomenių kultūrų dalis, todėl musulmonų jurisprudencija (legalistinė, tiesa, nevienalytė, formalioji islamo dimensija), misticizmas (sufizmas, itin heterogeniška neformali, alternatyvi normatyviam legalizmui, islamo dimensija) ir įvairiausi neortodoksiški sinkretiški liaudies tikėjimai, persunkti prietarų, užkeikimų ir amuletų, taip pat priskirtini islamo civilizacijai.
Kitaip tariant, Islamo civilizacijai islamo tyrinėtojai vienaip ar kitaip priskiria viską, ką musulmonai per istoriją sukūrė. Tokia islamo civilizacija nusitęsė per keturiolika šimtmečių ir nusidriekė nuo Vakarų Afrikos iki Pietryčių Azijos, nuo Kazanės šiaurėje iki Pietų Afrikos, o per pastaruosius porą šimtmečių dėl kolonializmo bei globalizacijos nulemtos priverstinės ir laisvanoriškos migracijos pasklido po visą pasaulį ir tapo išties globalia.
Šiandien pasaulyje jau praktiškai nėra kraštų, kuriuose nebūtų musulmonų – didesnės ar mažesnės jų bendruomenės jau gyvena ir Islandijoje, Pietų Amerikoje, Karibuose, Japonijoje, Pietų Korėjoje.
Tačiau kalbant apie Islamo civilizaciją dažniausiai nebūdavo, o ir dabar neatsižvelgiama į skirtybes, net fundamentalias priešpriešas tarp įvairių musulmonų bendruomenių puoselėtų ideologijų, tradicijų, netgi tikėjimų.
Be to, europiečių nuo XVIII amžiaus beatodairiškai vykdyta ekspansija į musulmoniškus kraštus sužlugdė daugelį autentiškų musulmonų kultūrų bei savo brutaliu kišimusi į jas (vadintu „civilizacinio misija“) negrįžtamai pakreipė musulmonų visuomenių raidą – jos tiek materialiai, tiek dvasiškai tapo priklausomos nuo metropolijų Europoje ir ne savo valia į jas orientuotos.
Tuomet daugelis musulmonų visuomenių patyrė civilizacinę schizmą – daliai visuomenės pasidavus vesternizacijai bei ją lydėjusiai modernizacijai, kita dalis ne tik neigė jos privalumus, bet ir jai aktyviai priešinosi. Kolonializmo laikotarpis musulmonų kraštuose paženklintas įvairiausiais religiniais atgimimo sąjūdžiais ir judėjimais, kurie vėliau islamo tyrinėtojų pavadinti bendriniu fundamentalistų vardu, mat bendras jų siekis buvo švietėjiškos ir misionieriškos veiklos (išimtinais atvejais ir smurto) keliu „iš apačios“ sugrąžinti musulmonų visuomenes prie gyvensenos, atitinkančios Mahometo bei jo artimiausių pasekėjų mąstymo ir veikimo šablonus, randamus pamatiniuose islamo tekstuose Korane ir Mahometo Sunoje.
Kolonializmo saulėlydyje šie neformalūs sąjūdžiai peraugo į politinius-religinius ideologinius judėjimus ir partijas, siekusius politiniais sprendimais „iš viršaus“ reislamizuoti musulmonų visuomenes. Tiek vieni, tiek kiti, nors savo retorikoje buvo itin antivakarietiški, savo pastangas buvo nukreipę į savas (musulmonų) visuomenes.
Tačiau nei fundamentalistai, nei islamistai, nei galiausiai jų ideologiniai priešininkai – vesternizuoti modernistai, sekuliaristai ir pragmatikai nelaikytini islamo civilizacijos atstovais – jie buvo šiai civilizacijai priešiški. Istorinė islamo civilizacija, anot jų, buvo kalta dėl musulmonų bendriją (Umą) ištikusios tragedijos – visuotino musulmonų visuomenių nuosmukio ir jį sekusios netikėlių įvykdytos kolonizacijos.
Fundamentalistai ir islamistai be skrupulų išsižadėjo istorinės Islamo civilizacijos kaip neislamiškos ar net antiislamiškos ir kvietė savo bendratikius pradėti kurti (fundamentalistų atveju atkurti) tikrą, nuo neislamiškų idėjų, vertybių, tradicijų ir net produktų apvalytą gryną Islamo civilizaciją.
Tiesa, realybėje pasirodė, kad dauguma musulmonų nebuvo pasirengę prisidėti nei prie fundamentalistų, nei prie islamistų, nei galiausiai prie modernistų, ir liko ištikimi savo bendruomenių, kad ir pakitusioms, kultūrinėms-religinėms tradicijoms, kurios net jei formaliai ir buvo neislamiškos, bet dėl to ne mažiau musulmoniškos. Taip didžioji dalis musulmonų liko abejingi pokyčiams, vykusiems ir tebevykstantiems jų visuomenėse. Nors provakarietiškais jų pavadinti tikrai negalima, antivakariečių stovyklai juos priskirti taip pat būtų pernelyg lengvabūdiška ar net rizikinga.
Todėl šiandien kalbėti apibendrinančiai apie Islamo civilizaciją yra mažų mažiausiai neatsakinga, ypač jei jos protagonistais įvardijami ekstremistai džihadininkai. Jų ideologinis ir fizinis destruktyvumas, nuo kurio neretai nukenčia tiek patys musulmonai, tiek materialus istorinės Islamo civilizacijos paveldas – mečetės, sufijų ložės, bibliotekos, muziejai – jau savaime yra bet kokios civilizacijos antitezė.
Tiesa, patys džihadininkai mano esą tikrieji tikrosios Islamo civilizacijos puoselėtojai. Be to, jie mano, jog ši Islamo civilizacija neišvengiamai konfliktuoja su kita, „kryžininkų ir sionistų“ civilizacija. Džihadininkams civilizacijų susidūrimas yra siektina realybė, per kurios eskalavimą jie siekia įtikinti viso pasaulio musulmoniją, kad „kryžininkų ir sionistų“ civilizacija siekia užgniaužti ir sunaikinti Islamo civilizaciją. Štai kodėl jie tvirtina, kad musulmonams būtina mobilizuotis globaliam džihadui su agresyvia netikėlių civilizacija. “al-Qaeda” dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo suburta ir suvešėjo šios ideologijos pagrindu.
Bet ar mes turime pasiduoti binladeniškajai įtaigai, ir Osamos bin Ladeno pakalikus pakylėti į kokios nors civilizacijos atstovų statusą? Ar mes, gebantys kritiškai mąstyti, negalėtume pasistengti pažvelgti giliau į musulmonų visuomenių istoriją ir joje atrasti nepalyginti vertingesnių Islamo civilizacijos atstovų? O ir musulmonų visuomenėse užtenka žmonių, kurie ne tik atskiria civilizacinius grūdus nuo pelų, bet ir siekia kalbėjimą apie civilizacijų susidūrimą pakeisti kultūrų dialogu. Visiems būtų neabejotinai sveikiau orientuotis į tą musulmonų visuomenių dalį.