Tik neaišku, kur tas laikas eina, ir kaip reiktų eiti koja kojon su laiku. Man atrodo, kad su laiku gali “eiti” mada ir manekenės. Bet kur su laiku gali žengti Bažnyčia, kuri yra neregimojo Dievo, visavaldžio Prado įkūnijimas laike?
”Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos kūrinijos pirmgimis, nes jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios, – visa sukurta per jį ir jam. Jis yra pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi. Ir jis yra Kūno – Bažnyčios galva. Jis – pradžia, mirusiųjų pirmgimis, kad visame kame turėtų pirmenybę. Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę ir per jį visa sutaikinti su savimi, darydamas jo kryžiaus krauju taiką, – per jį sutaikinti visa, kas yra žemėje ir danguje” (Kol 1,15-20).
Taigi dar kartą rimtai paklauskime: kokiu būdu Bažnyčia, viršlaikio Prado kūnas, turi žengti su laiku? Kurlink?
Pradas negali būti išmatuojamas laiku ir šiam būdingu kitimu. Laikas ir kitimas yra margaspalvis šios žemės gerovės iliuzinis rūbas. Velnias dėvi “Prada”, kas kart vis naujesnę “Prada”, kad būtų gundantis naujumas, nepakartojamas grožis ir žmonijos dėmesio centras. Bažnyčia tam ir reikalinga, kad per šventųjų Kristaus paslapčių šventimą pasaulio nykume atskleistų Dievo Žodžio - kuris yra pasaulio Pradžia, Prasmuo ir Pradas – nenykstantį tvirtumą. Pradas nekinta. Jis yra pats amžinumas. Na, o Bažnyčia įkūnija Prado nekintamumą, o kartu ir žmogaus prigimties dieviškumą bei nekintamą tikslingumą.
Bažnyčia todėl nusivelka pasaulio kitimo drabužį ir užsivelka Prado amžinumą liudijantį karališkąjį apdarą. Turiu galvoje nekintamą Bažnyčios liturgijos ritualą, nekintančias tikėjimo tiesas, niekuo ir niekaip nepamainomus moralės dėsnius.
Popiežiaus institutas privalo garantuoti Kristaus tiesos ir apaštalų perduoto tikėjimo šia tiesa nekintamumą, o tuo pačiu - žmogaus egzistencijos tapatumą Prado būčiai, Dievo šventumo įgyvendinimą mūsų gyvenimuose. Toks popiežiaus darbas.
Todėl juokingos yra nuomonės apie Popiežiaus konservatyvumą. Toks yra jo darbas - išvesti žmoniją iš kintamumo košmaro į nekintamos Tiesos ir žmogaus būties slėnius. Kritikai suglumę. Jie juk mėgsta liturginių madų demonstravimo paradus. Toks yra jų darbas.
“Basta cosi!”, pasakė Papa, ir madingi „maldingumo“ vėjai nuščiuvo. Gal būt dar bus audrų. Juk prie kasmečių ir naujų madų “defilé” pripratusių kritikų taip lengvai nenumaldysi. Gal šis senis J.Ratzingeris ir išmano liturgijos teologiją, tačiau tikrai ne naujų madų tradicijas!
Įdomu, kiek kokios seselės vienuolės, nebenešiojančios vienuoliškojo apdaro, drabužinėje yra prisikaupę madingų “brand new” drabužių? Arba dėvi Pradą liudijantį liturginį apdarą, arba dėvi “Prada”. O pabandyk, kad toks kantrus ir nebailus, naujų madingų tradicijų pradininkams paaiškinti, kad visa tai nesiderina su katalikų tikėjimu iš principo.
Pasakys: II Vatikano susirinkimas – štai ir nauji principai, ir nauja neviduramžiška Bažnyčia! Vargšas tas II Vatikano susirinkimas. Jis tiesiog perpasakojo, kai kur pagilino senovišką Bažnyčios tikėjimo doktriną. Tačiau Susirinkimo vardui tenka būti nuolatine iškaba madų demonstravimo paraduose.
Kritikai suglumo. Ne tik gali nelikti madų, bet dar ir Petro laivas išplaukia į gilesnius vandenis tikėjimo naktyje mesti tinklų. Nebus ką ir kritikuoti: Bažnyčia išeina iš laiko.
Nebeįdomu Bažnyčiai žengti koja kojon su laiko rodykle ir manekenėmis, kurios dėvi “Prada”. Laikas gal ir gražus, tik štai – manekenės negražios, o ir mada – laikina.