Lenkija yra tapusi ES nepraustaburne vien dėl savo demonstratyvaus šio mandagaus susitarimo nesilaikymo. Prieš pastarąjį Europos aukščiausio lygio susitikimą Jaroslawas Kaczynskis, Lenkijos ministras pirmininkas, pareiškė, jog jo šaliai priklauso daugiau balsų ES institucijose kaip kompensacija už visus vokiečių per Antrąjį pasaulinį karą išžudytus lenkus.
Net ir po susitikimo J.Kaczynskis tebesilaikė šio argumento. Jis perspėjo, jog „kažkas labai negero vyksta Vokietijoje“ bei palygino dabartinius įvykius su padėtimi prieškario Europoje, kurioje žmonės bijojo garsiai kalbėti apie augančią Vokietijos galią. Vokiečiai įsiutę. Užsienio reikalų ministras Frankas-Walteris Steinmeieris pavadino lenkų požiūrį nedovanotinais „istoriniais prietarais“.
J.Kaczynskio argumentas išties truputį keistas, o jo formuluotė neįprastai šiurkšti ir tiesmuka subtiliojo Briuselio ausims. Bet jis tyliai pateikė svarbų klausimą apie ES. Ar Vokietijos problema Europoje jau išspręsta?
Be jokios abejonės, Vokietijos tramdymas – paprastai mandagiai vadinamas karo išgyvendinimu iš Europos – buvo vienas pagrindinių ES užduočių.
Dabartinė Europos Sąjunga susikūrė šeštajame XX amžiaus dešimtmetyje kaip planas sujungti prancūzų ir vokiečių plieno bei anglies pramonę. Ne be reikalo išskirti šie du produktai – jie yra karo įrankiai. Šio žingsnio tikslas, istoriko Tony‘io Judto žodžiais, buvo „perimti Ruro ir kitų svarbių Vokietijos išteklių valdymą vien iš vokiečių rankų“. Nuo pat pradžių Vokietija buvo Europos finansuotoja, o Prancūzija – viena didžiausių naudos gavėjų. Vokietijos sutikimas mokėti lėmė, jog bendroji žemės ūkio politika – iki šiol brangiausias ES projektas – iš esmės tapo užmaskuota karo reparacijų forma.
Giliai įsišaknijęs nepasitikėjimas Vokietija ir toliau darė įtaką daugeliui svarbių ES sprendimų. Euro įvedimas – kol kas didžiausias žingsnis ekonominės bei politinės integracijos link – didžia dalimi buvo reakcija į Vokietijų susijungimą. Prancūzijos prezidentas François Mitterand‘as iš pradžių puolė į paniką, tad Vokietijos kancleriui Helmutui Kohliui teko jį įtikinti, kad bendra valiuta jo šalį patikimai susies su vieninga Europa.
Prancūzų baimės taip lengvai nedingo. 2000-aisiais jie vaidino vaidmenį, kurį dabar perėmę lenkai; jie priešinosi pasiūlymui, jog Vokietija dėl didesnio gyventojų skaičiaus turėtų gauti ir daugiau balsų. Prancūzai atkakliai tvirtino, kad pamatinis ES susitarimas, atėjęs dar iš pokario, yra tai, jog Vokietija su Prancūzija privalo būti lygios. Dauguma vokiečių tuo buvo nepatenkinti. Laikraštis “Frankfurter Allgemeine Zeitung” tuo metu klausė: „Negi pusšimčio metų rankų spaudimo virš Verdeno kapų negana, kad atsikratytume senų įtarimų?“
Prancūzai po kelerių metų vis dėlto leido Vokietijai suteikti daugiau balsų. Bet lenkai, prisijungę prie ES 2004-aisiais, atrodo dar aršesni. Vokiečius šis faktas ypač siutina, nes jie entuziastingai rėmė Lenkijos stojimą į ES. Toks, jų manymu, atsiprašymas už karą yra pakankamas.
Vokietija išties daug atviriau nei kitos Europos šalys pripažino savo praeities nuodėmes. Pamenu, kaip prieš kelerius metus nustebo kolegos iš Vokietijos, sužinoję, jog Romos pastate, kuriame derėtasi dėl ES konstitucijos, vis dar yra iš B.Mussolinio laikų išlikęs herojinis frizas. Berlyno Unter den Linden gatvėje neseniai iškilo milžiniškas memorialas holokausto aukoms. Dar 1970-aisiais Vakarų Vokietijos kancleris Willy Brandtas apsilankė Varšuvoje ir klūpodamas atsiprašė lenkų už Vokietijos karo nusikaltimus.
Vokiečiai be skrupulų ištyrinėjo savo istoriją. Bet jų iš jos išmoktos pamokos skiriasi nuo J.Kaczynskio ir į jį panašių. Šios pamokos slypi už daugelio šiandieninių argumentų.
Vokiečių politikai ir istorikai siūlo dvi Europai tragiško XX amžiaus interpretacijas. Kataklizmus lėmė arba žiaurios ideologijos, militarizmas ir nacizmas, arba ydinga besivaržančių Europos tautinių valstybių sistema, ištisus amžius stūmusi žemyną į karus. Tad ideologinei problemai spręsti siūloma akylai prižiūrėti demokratiją, o „tautų problemai“ – suvienyti Europą.
Bet Lenkijos premjeras kitaip supranta Europos istoriją: Vokietija su Rusija anuomet tapo pernelyg galingos ir pavojingos. Artimas šiandieninis šių šalių bendradarbiavimas energetikos srityje vėl atgaivino antilenkiškų sąjungų tarp galingų kaimynų baimę. Kai kurie taip pat tiki, kad šalį grėsminga daro vokiečių tautinis charakteris.
Lenkai ne vieninteliai Europoje nepasitiki vokiečiais. Germanofobija giliai įsišaknijusi tarp euroskeptiškai nusiteikusių Didžiosios Britanijos dešiniųjų. Taip pat, pamenu, nustebau seminare apie Europos gynybą išgirdęs aukštą prancūzų pareigūną balsu mąstant: „Priminkite, kodėl mes norime, kad vokiečiai daugiau išleistų ginklams“. Taip pat ir čekų politikai garsiai reiškė Vokietijos baimę, ypač kalbėdami apie iš Sudetų ištremtų vokiečių reikalavimus grąžinti žemes.
Skirtumas tik toks, jog Lenkija vienintelė leidžia šioms baimėms diktuoti jos politikai. Neseniai vykusiame susitikime buvo kelios šalys, nepritariančios tradiciškai Vokietijos palaikomai federacinės Europos idėjai. Tačiau vieninteliai lenkai atvirai pareiškė biją išaugusios Vokietijos balsavimo galios padarinių Europos galių pusiausvyrai.
Įtarumas ir netgi vokiečių baimė vis dar jaučiami daugelyje Europos šalių. Bet šie jausmai blėsta. Prie to prisideda ir tai, jog kanclerė Angela Merkel nė kiek neprimena karingo prūso karikatūros.
Praėjus daugiau nei pusantro dešimtmečio po susijungimo dauguma europiečių nebebijo naujosios Vokietijos. Silpna šios šalies ekonomika juos neramina labiau nei stipri. Ir jie tiki, kad svetingas veidas, kurį vokiečiai parodė per praėjusių metų futbolo čempionatą, ir yra tikrasis jų veidas, o ne kaukė. Jau praeityje laikai, kai Vokietijos tramdymas buvo pagrindinė ES užduotis.