Poetas A.Marčėnas: „Vilnius yra gyvas. Jis alsuoja“

Tik jei Jeruzalė yra Dievo miestas, tai Vilnius – sapno miestas. Todėl A.Marčėnas, gyvendamas Vilniuje, nuolat jaučia, kad šis miestas jam nepriklauso ir kad jis čia tik svečiuojasi.

Tačiau poetui tai netrukdo sostinėje pamažu atrasti vis naujų erdvių arba į tas pačias detales pažvelgti vis kitu kampu. Ir nuolatos jausti, kad Vilnius – gyvas miestas.

- Gimiau 1960 metais Kaune, o 1964 metais jau buvau Vilniuje. Ankstyvieji prisiminimai greičiausiai susiję su sapnais ir artimųjų pasakojimais. Buvo keista suvokti, kad kažkur yra dar didesnis ir įdomesnis miestas už didelį ir įdomų Kauną.

Šiek tiek prisimenu, o gal tik įsivaizduoju persikraustymą į Vilnių.

Regis, buvo žiema, vėlyvas vakaras. Mes važiavome autobusiuku su „nosimi“. Aš pusiau miegojau, pusiau laukiau, kada pasirodys Vilnius. Tada lyg per miglą išvydau švieseles.

Atsibudau rytą Antakalnyje. Iki šiol prisimenu, kad ilgai savęs klausinėjau, kur yra tas Vilnius, nes, kaip žinia, Antakalnis nebuvo Vilnius. Tai greičiau buvo nuostabi šio miesto dalis, labiau primenanti atskirą kaimą.

Tikri Antakalnio gyventojai vienas kitą pažinojo.

Jie žinojo, kas sėdo į kalėjimą, kas išėjo į kariuomenę, kas vedė, kas išsiskyrė. Vasarą maudytis į Nerį eidavome iš namų tik su glaudėmis. Net atsimenu, kaip sykį sutikau mūsų kaimyną, stovintį prie durų tik su glaudėmis. Mat jo žmona išėjo į darbą nepalikusi rakto.

Nežinau, tai kaimo ar kurorto vaizdeliai, bet tikrai ne miesto su Gedimino pilimi ir bokšto laikrodžiu, mušančiu dvyliktą valandą.

Tikrąjį Vilnių man reikėjo atrasti pačiam.

- Paauglystėje, užuot ėjęs į ne itin mėgstamą baseiną, važinėdavau troleibusais, vaikščiodavau po įvairiausias miesto vietas. Vėliau su draugais pamažu atradau Senamiestį, kuris man ir šiandien teikia daug naujų įspūdžių.

- Vilnius yra gyvas. Jis alsuoja. Tuo jis mane labiausiai žavi.

Aš net galiu pasiklysti Vilniuje, nors čia gyvenu jau 42-ejus metus. Kartais einu lyg ir ta pačia gatve, kurią esu išvaikščiojęs skersai ir išilgai, bet netikėtai žvilgteliu į ją visiškai kitu kampu, išvystu neįprastą peizažą ir suprantu, kad tokio vaizdo niekada nesu matęs.

Aš Vilniaus nepažįstu taip, kaip nepažįstu savęs, ir pažįstu taip, kaip pažįstu save.

- Daug tų vietų. Vienos negalėčiau išskirti, nes tai būtų tas pats, kas moteriai su negražiomis kojomis pasakyti, kad jos akys gražios. Vilnius turi labai daug gražių matymo kampų. Į šį miestą nebūtinai reikia žvelgti iš viršaus, kad suprastum jo grožį.

Vilnius labai gražiai atrodo ir žvelgiant iš apačios. Kartais būna net įdomesnis, nes tuomet jis – šiek tiek paslaptingesnis.

Vilniaus grožis slypi ir detalėse.

- Tų vietų daug. Man buvo smagu atrasti Naująją Vilnią, kurioje, atrodytų, negali būti nieko įdomaus. O juk beprotnamio parkas yra išties fantastiškas.

Esu gyvenęs K.Kalinausko gatvėje, dirbęs Botanikos sode. Tad Naujamiestis man irgi žavus.

Teko gyventi ir Karoliniškėse. Tas rajonas žavus tiek įspūdingu draustiniu, tiek namų – dėžučių estetika, tiek keistais, bet pakankamai savais žmonėmis.

Dabar gyvenu Naujininkuose. Čia irgi pamažu atrandu daug įdomių ir gražių vietų, nors seniau man Vilnius baigdavosi prie geležinkelio.

- Apie konkrečias Senamiesčio vietas, atrastas praėjusio amžiaus 8-9-ame dešimtmetyje, sunku kalbėti, nes tai buvo viena žavinga erdvė.

Galima būtų kalbėti apie Dominikonų vienuolyno praėjimus ir kaukoles, kurias ten galima pamatyti. Arba apie tada egzistavusią kavinių kultūrą, apie apleistus parkus, draugų butus, kuriuose praleistas ne vienas linksmas vakaras.

Dailininko Šarūno Leonavičiaus tėvų butas buvo dabartiniuose Signatarų namuose.

Aukštu žemiau, greičiausiai tose patalpose, kur kažkada buvo pasirašytas Vasario 16-osios aktas, tuomet gyveno „Triuminė žiurkė“, nelegaliai prekiavusi svaigiaisiais gėrimais ir į šuns dienas dėjusi Sąjūdį.

Visa tai kūrė įdomią atmosferą.

- Kokioje aštuntoje klasėje su draugais nuolat traukdavome į blyninę dabartinėje Pilies gatvėje suvalgyti sklindžių už 13 kapeikų. Vėliau pamėgome „Žibutę“ ir „Vaivą“. Vasarą sėdėdavome „Rotondoje“.

Jeigu turėdavai kokius penkis rublius, nepražūdavai, nes nuolatinis judėjimas ir bendra kišenė duodavo savo vaisių. Tiesą sakant, tada niekas pinigų neskaičiavo, nes jų ir neturėjo. Paradoksalu, bet jų visada užtekdavo.

- Apie 1990-uosius atsitiko toks įvykis, susijęs su Krišnos jėga.

Penktadieniais po Vilnių nuolat vaikščiodavo krišnaistai. Jie leisdavosi Pilies gatve ir žingsniuodavo Gedimino prospektu.

Vieną penktadienį aš jaučiausi baisiai pavargęs, stovėjau parimęs prie „Vaivos“ ir neturėjau jėgų nusigauti iki „Suokalbio“ Rašytojų sąjungoje.

Staiga žiūriu, kad pro šalį giedodami skuba krišnaistai.

Man netikėtai atsirado jėgų, aš prisijungiau prie Krišnos garbintojų ir kartu su jais giedodamas „Hare Krišna“ nušuoliavau iki pat centrinio pašto. Štai kokia stipri Krišnos jėga!

- Šiame mieste visada gyvenu su pojūčiu, kad jis man nepriklauso ir kad aš čia tik svečiuojuosi – ir kaip žmogus, ir kaip poetas, ir kaip lietuvis.

Šiuo požiūriu Vilnių galima lyginti tik su Jeruzale. Ten nebus nieko gera tol, kol žmonės ir tautos tą miestą savinsis. O juk tas miestas nepriklauso nė vienai tautai ir nė vienam žmogui. Panašiai ir Vilnius niekam nepriklauso.

Jeigu Jeruzalę galima įvardinti kaip Dievo miestą, tai Vilnių – kaip sapno miestą.

Banalu, bet jis ir įkurtas po Gedimino sapno. Vilnius yra tarsi ne visai žmogaus sukurtas – jis tarytum pats, galbūt šiek tiek žmogaus padedamas, iškyla iš žemės, iš upių sankirtos, iš peizažo.

Viena vertus, tas sapno Vilnius miestiečiams leidžia tik prisiliesti prie savęs, kita vertus, jis juos įsiurbia, praryja.

- Kaip vertini istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus frazę, kad Vilnius būtų gražus miestas, jeigu ne vilniečiai?

- Ši skambi frazė, nepretenduojanti į rimtesnę diskusiją, mane šiek tiek įžeidė.

Man lygiai taip pat būtų nemalonu, jeigu kas nors panašaus būtų pasakyta apie Kauną. Šie du miestai man yra labai svarbūs.

- Juo gali tapti tas, kas Vilniuje gimė. Arba tas, kas čia mirė. Šiuo požiūriu religijotyrininkas ir rašytojas Gintaras Beresnevičius man yra pats tikriausias vilnietis, nors kauniečiai bando jį savintis.

Mačiau, kaip šis miestas Gintarą pagriebė, prarijo ir suvirškino. Gintaras net tikresnis vilnietis už mane, nes jis čia mirė.

- Esu laimingas, kad priartėjau prie kapinių. Gyvenu šalia Rasų kapinių, į kurias einu pasivaikščioti bent kartą per savaitę. Man šie pasivaikščiojimai svarbūs, nes ten guli tie Vilniaus gyventojai, kurie įgijo teisę vadintis vilniečiais – jie mirė šiame mieste.

- Kas skaitė mano eilėraščius, supranta, kad Vilnius mano kūrybai padarė bene rimčiausią įtaką.

Kūryboje man labai svarbi geografija – aplinkos, kurioje gyvenu, pojūtis.

- Nuo manęs niekas nepriklauso. Tas permainas sugalvojo tie nevilniečiai, kurie mano, kad Vilnius yra jų. Todėl jie yra įsitikinę, kad gali tą neva savo miestą „tobulinti“.

Ar gali kažkokio nomenklatūrininko atstatyti Valdovų rūmai būti aukštesni už Katedrą, už Dievo namus? Nemanau. Bet nieko negaliu padaryti. Todėl bandau atrasti rakursą, kad tie rūmai atrodytų neblogai. Jie man geriausiai atrodo nuo Trijų kryžių kalno.

Arba – dangoraižiai anoje pusėje Neries.

Nuo Aušros vartų tas išlindęs „pimpalas“ atrodo labai prastai. Bet nuo Tauro kalno dangoraižiai atrodo visai gerai.

Kita šneka, kaip tie nežinia ar patvarūs stiklo bokštai atrodys po kokių dešimties metų.