- Kol sulaukėte keturiolikos metų, gyvenote Kaune, pakankamai dideliame mieste. Kaip jautėtės iš didmiesčio perszikeldamas į mažą pajūrio miestelį?
- Iš tiesų labai buvo daug neigiamų emocijų, Kaune liko visi draugai, visas kiemas. Mentalitetas kitas – žargonas, kalba. Žodžiu – visa tai čia nepritapo. Čia šokiravo siauri mano džinsai, plaukai ežiuku, dryžuotos kojinės. Sunkiai pritapau.
Bet turėjo tam tikrų pliusų, nes daugelis mano draugų iš Kauno... kas belangėje atsidūrė, kas prasigėrė. Žodžiu, daugeliui ten nelabai susiklostė. Ten tokios gaujytės buvo – kriminalinės užuomazgos.
Na, o čia, atitrūkęs nuo to visko, arčiau gamtos, kadangi nelabai yra ką veikti, pradėjau labai daug skaityti, literatūra domėtis. Iš naujo pradėjau atidžiau klasiką skaityti, žurnalą „Inostranaja literatūra“ prenumeruoti. Kaip sakoma, pradėjau save prusinti.
- Pasakojate apie siaurus džinsus ir šukuosenas - naujoves, kurias atvežėte į Palangą. Bet ar bėgant metams jūs, vaikinas iš Kauno keitėte Palangą, ar Palanga keitė jus?
- Vis dėlto galbūt aš. Truputį. Vis tiek anksčiau ar vėliau atėjo tos siauros kelnės ar džinsai iki Palangos, tik aš buvau čia toks pradžiai kaip ir iššūkis šitam rajonui. Kai aš atvažiavau, čia žmonės laikė ir arklius, ir karves, ir kitokių gyvulių. Toks puskaimis buvo, atvirai pasakius.
- Bet būtent Palangoje pradėjoje muzikanto kelią, buvote sukūręs grupę...
- Grupė atsirado vėliau. Iš pradžių su miesto orkestru dainavau. O grupė spontaniškai susikūrė, buvome bendraminčių būrelis. Tik ne tokia, kaip dabar įsivaizduoja. Tai buvo daugiau akustinė grupė: akordeonas, kontrabosas, akustinė gitara ir mušamieji. Juk dar nebuvo nė garsintųvų.
Bet buvo vėliau išgarsėję dainininkai – aš, Viktoras Malinauskas, Alfredas Pacius. Visi vėliau tapo žinomais.
- O kur grojote?
- „Plaščiadkoj“. Tai toks žodis, kurio pakeisti neįmanoma. Galima sakyti šokių aikštelė, bet „plaščiadka“ daug geriau skamba. Jūros restorane vieną sezoną grojome. Tai čia taip – kol mokyklą baigiau.
- Ar galima sakyti, kad tuo metu buvote Palangos žvaigždės?
- Tam tikra prasme taip. Buvome sensacija. Susibūrėme jauni – septyniolikos - aštuoniolikos metų jaunuoliai. O kada „Jūroje“ vieną sezoną grojome, tai mus pažinojo ir atvykėliai. Ir mane atsimena dar kai kas iš tų laikų. Kuriems esu įstrigęs ir kurie sekė mano kūrybinį kelią, tai atsimena dar „Jūros“ laikus, kuri vėliau, deja, sudegė.
- Kaip tų laikų mokykloje buvo žiūrima į „plasčiadkoje“ grojantį moksleivį?
- Tais laikais mokyklos moralė, nuostatos nesutapo su tuo, kad moksleivis lanko kultūros namų suaugusiųjų kolektyvą – tai nedera. Teko pereiti į vakarinę mokyklą, kad niekam nekliūčiau. Dirbau statybose, nes norint patekti į vakarinę mokyklą reikėjo dirbti. Stačiau „Jaunystės“ kino teatrą, o dabar ten „Laukinių vakarų“ klubas. Net negalvojau statydamas, kad kažkada tas kino teatras taps klubu, kuriame man teks dainuoti.
- Kino teatrai virto klubais. O kas daugiau pasikeitė Palangoje nuo jūsų jaunystės laikų?
- Tai čia net asfalto nebuvo. Čia buvo smėlėta gatvė. Labai daug gatvių buvo neasfaltuota. Visą laiką būdavo taip – jeigu išsiruoši pasivaikščioti po miestą, tai reikia pasiimti nosinaitę, kad išėjęs iš savo gatvės į centrinę galėtum batus nusivalyti, nes jie apdulkėdavo.
Išasfaltavo prieš atgimimo laikus. O dabar jau daug kas pasikeitė. Architektūra pasikeitė – ir ne visa, deja, į gerą. Kai atsirado daugiau laisvių, tam tikros gaivališkos statybos - su sąmoningu ar nesąmoningu tam tikrų architektų palaiminimu išdygo pastatų, neypač puošiančių Palangą. Bet čia ne tik Palangos problema – daug kur jų išdygo. O dabar gražių atsiranda, derančių su gamta, ir atvažiavus pavasarį kartais akys džiaugiasi kažką naujo pamačius.
- O ką keistumėte Palangoje, jeigu turėtumėte valdžios galių?
- Pirmiausia, nors tai politinis klausimas, bet jis rūpi daugeliui vietinių – baltarusiams pernelyg sudėtinga atvykti į Lietuvos kurortą - trukdo biurokratinės kliūtys. Palangiškiai labai nukenčia dėl to, nes baltarusiai – poilsiautojai, kurie atvyksta ilgam laikui. Ne taip, kaip mūsų tautiečiai – vieną dieną dar krapnojimą pakenčia, o kitą – susikrauna daiktus.
O kadangi susimokėję už kelias dienas, tai visiems staiga į darbą iškvietimai, arba kas nors susirgo. Tas pasakas mes visi jau žinom – geriau sakyk, kad blogas oras ir tu bėgi lauk.
Tad tokia sudėtingo baltarusių įleidimo politika palangiškiams labai nepriimtina. Ne taip seniai esame Europos Sąjungos nariai, nereikėtų pūstis. Juk patys neseniai stovėjome eilėse prie Vokietijos ambasados, nors dar ir dabar muzikantai ir paprasti žmonės susiduria su tokiu požiūriu JAV ambasadoje.
- Kalbate tarsi tikras verslininkas...
- Sakau tai ir kaip verslininkas, ir kaip palangiškis. Laikau save palangiškiu, nes pusę metų čia gyvenu, bet aš kalbu daugelio žmonių vardu. Nusiskundimas ne vienas toks yra. Pagalvokite, kiek Palangoje gyventojų ir visi orientuoti vasarą uždirbti, kad žiemą galėtų užsimokėti už šildymą. Tų darbų čia daug nėra, o kitiems prie pensijos prisidurti. Baltarusių srauto sumažėjimas atsiliepia.
- O žmonėms gerai pažįstamas jūsų veidas ir garsus vardas padeda apgyvendinimo versle? Ar imate daugiau už tai, kad žmonės gyvens pas Stasį Povilaitį?
- Aš tuo nepiktnaudžiauju. Imu tiek, kiek manau, kad yra verta. Kainos pas mane vidutinės. Už vardą tai tikrai neimu. Kiti net sako – labai nedaug prašote, galėtumėte ir daugiau. Atvažiuoja ir nuolatiniai poilsiautojai, ir atsitiktiniai.
Vieni užsuka į kiemą, pamato ir sako – tai jūs jau tikriausiai nenuomojat, ne čia pataikėm. Sakau – nuomojam, nuomojam... Ant sienos juk neiškabinta, kad Povilaičiui priklauso. Eina žmonės ir viskas.
Čia gi taip įprasta – arba juos gaudo kiti paplentėse, bet tuo žmonės kartais nusivilia, nes jiems vieną žada, kitur nuveža. Nusivylę rodytojais kviesliais poilsiautojai patys pradeda ieškoti. Tiesiog eina ir teiraujasi.