Lieka tik Lietuva kaip idėja, gintaro karoliai ar senos užstalės dainos. Nuoskauda dėl neatsakytų laiškų bei nutrūkusių draugysčių. Galima daug ir ilgai fantazuoti apie skausmą ar skriaudą, apie išdavystės kartėlį ar oportunizmą. Tačiau Lietuvos, į kurią būtų galima grįžti taip, kaip grįžtama į namus, nebėra.
Lietuvos nebėra – reikia išmokti gyventi svetur. Komunikacijos industrijų amžius. Globalus pasaulis. Lietuvos nebėra, yra tik elektroninis jos surogatas, vartojamas dažniau nei Komunija. Emociška nostalgija interneto svetainių paraštėse. Yra tik brangūs tautiniai drabužiai ir importuojamos lietuviškos duonos kvapas. Į vakarietiškus popierėlius suvynioti rusiški saldainiai, tautinis alus ir sūris. Neretai draugija tokių pat kaip ir jūs – skurdžių Rytų Europos gyventojų, susigodusių gerai apmokamos laimės iliuzija. Lietuvos nebėra – tik nesibaigiantis buvimas anapus, nuplaunamas tautinio alaus importu.
Tiems, kas atkakliai renkasi į susirinkimus ir dainuoja liaudiškas užstalės dainas, reikėtų padėkoti už jų entuziazmą. Išsivežėt tiek, kad užtektų iki gyvenimo galo, ir dar dalinatės su tais, kurie tiek neturi. Nesvarbu, kad iki mirties nebeatnaujinsite repertuaro. Tegul tas dainas dainuoja ir jūsų vaikai bei anūkai – nes Lietuvos nebėra, jų Lietuva bus tik jūsų dainos ir tautiniai drabužiai, geriausiu atveju juos sudomins jūsų išsaugotas kičas ar senelių fotografijos. Jei nedomina – sukurkite mitą, kad jie buvo grafai ir karaliai.
Nupieškite savo giminės medį. Ir tada pasiseks.
Visa kita taps praeitimi - sviestas, tepamas ant sprangios juodos duonos, šaltiena, lašiniai ar cepelinai. Spirgučiai...
Lietuvą draugams parduokite kaip egzotinį kraštą su daug degtinės, etniniais lauko tualetais bei užsieniečius mylinčiomis mėlynakėmis. Guoskitės širdyje paslėpta Lietuvos idėja – gražia ir nekalta, lyg laimingiausi jaunystės metai. Galėsit pasakoti apie šią Lietuvą savo vaikams ir anūkams.
Sudarinėti sąrašus daiktų, kurie turi vertę anapus. Lagaminus prisikimšę lietuviškumo, apsidairykit - emigranto Lietuva telpa į jūsų kambarį. Argi daugiau ko nors reikia? Nebijokit, tokios Lietuvos užteks ilgiau nei galvojat. Jei nepasitikit, nusipirkit dar vieną gražų albumą bei imkitės versti Lietuvos enciklopediją į anglų kalbą.
Greitai bėgantys metai virsta sienomis. Tarp jūsų ir mūsų. Tarp tų ir anų. Turtingų ir vargšų, badaujančių ir nusipenėjusių, ištikimų ir parsidavusių, idealistų ir korumpuotų.
Atvykę į svečius suprasite – esate tik svečiai, tad lankykitės tik trumpam. Būtinai dalykitės tuo, ką turite. Netruksite pajusti: galite daug nusipirkti. Nusipirkę daug, jausitės geriau, bet būsite nekenčiami. Nemokėsite įtikti, nebenorėsite sugrįžti. Nes Lietuvos nebėra, yra tik mėlynakė laisvos rinkos filosofija.
Tiems, kurie dar žada sugrįžti, reikėtų padėkoti už jų optimizmą. Ir už jų drąsą kęsti diagnozuojančius lietuvių žvilgsnius.
Tie, kas pasiliko, skaito emigrantus kaip knygą. Jūsų kūnas tapo kapitalistinio pasaulio iliustracija, o jūsų apklausos tik patvirtins iš anksto žinomą diagnozę. Štai ką iš jūsų padarė Vakarai – štai kaip jus išnaudoja, štai kaip jūsų smegenis išplovė sintetinių šypsenų skurdas. Štai kaip buvo nupirktos jūsų sielos. Taip netruksite suvokti - Lietuvos nebėra, esate amžinas užsienietis, svetur vietoj antidepresantų vartojantis pseudolietuvišką kultūrą ir į Lietuvą važiuojantis kaip į prarastąjį rojų.
Pagyvenę svetur, netrukus pastebėsite Vakarų kultūros pragaištingą įtaką. Lietuvai trūksta pastumdėlių - pigiai samdomos darbo jėgos naujam Lietuvos kapitalizmui. Iš Lietuvos nuteka protai, bet niekas nemano, kad intelektas sugrįžta. Sugrįžta nevykėliai, kuriems TEN nepavyko.
Grįždami sužinosite: Vakarai sužalojo jūsų mąstymą, nebegalėsite niekur integruotis. Nemokėsite integruotis, nenorėsite adaptuotis, ir niekas prie jūsų keistų idėjų nesitaikys. Žinosite savo vertę, tad liksite pats su savimi. O Lietuvos nebėra. Yra tik kurortas, į kurį galite grįžti kaip pinigingas bedarbis. Laimingo būsimo pensininko utopinė svajonė.
Nors ir esate amžinas klajūnas, kuriam Lietuvos idėja suteikia gyvenimo stabilumo iliuziją, nebeieškokite fizinės Lietuvos. Jos nebėra - Lietuvos laisvės idėja buvo parduota už Europos sąjungos subsidijas tam, kad jums suteiktų legalios emigracijos teisę.
Išsigelbėjote. Esate nutautėjęs europietis, darkyta anglų kalba kuriantis vieningos tarptautinės erdvės utopiją. Nesistebėkit, kad esat visų visuomenių paraštėse. Turite privilegiją - gyvenate turtingoje šalyje, kuri Lietuvos ekonomiką vertina procentais tam, kad nematytų jos skurdo. Nepamirškite, ankstesniųjų imigrantų pavyzdžiu sekdamas, kartas nuo karto pasidalyti savo uždirbamais svarais su Lietuvoje likusiais giminaičiais ir nusiųskite jiems lauktuvių bent jau Kalėdoms. Neklauskite, kodėl – taip reikia.