Jau daugelį metų Laima sukasi tarp prabangių dizainerių kurtų suknelių prestižinėje Beverli Hilso „Neiman Marcus“ parduotuvėje, kur kasdienius ir šventinius drabužius perkasi didžiausios Holivudo garsenybės. Šnektelėti su kino žvaigžde? Patrumpinti, pailginti, paplatinti garsaus dizainerio kurtą šedevrą, pritaisyti jo rankoves, nuimti ar pridėti kokią nors detalę? Tai 47 metų Laimos negąsdina - tokia jos kasdienybė.
Lietuvis lietuviui - brolis. Dažnam tokie žodžiai skamba tarsi anekdotas. Su karčia šypsena prisimename pasakojimus, kad lietuviui daugiausia džiaugsmo suteikia degančio kaimyno tvarto vaizdas. Tačiau išeivijoje lietuviai bendrauja kitaip - tokia patirtimi su „Ekstra“ pasidalijo tiek Laima, tiek jos vyras Rolandas, abu palikę Lietuvą 1990-aisiais.
Atsivėrus geležinei uždangai, nemažai jaunimo iš Lietuvos traukė pasižvalgyti į Vakarus. Tikėdamiesi ne tik pasaulio pamatyti, bet ir užsidirbti - kad grįžę galėtų įsigyti automobilį ar butą. Apie nuolatinį gyvenimą svetur retas svajojo.
Nuvykę į Ameriką pirmiausia skubėdavo susipažinti su išeivijos lietuvių bendruomene - šie noriai pagelbėdavo iš sovietinės sistemos gniaužtų ištrūkusiems tautiečiams įsikurti ir įsidarbinti. O apsipratę atvykėliai kviesdavosi kitų draugų.
Būtent tokiais keliais JAV atsidūrė Laima - draugė ją pakvietė atvykti padirbėti. Moteris ilgai nesvarstė. Išvažiavo su vienu lagaminėliu, Lietuvoje buvusiems uošviams prižiūrėti (su vyru ji jau buvo išsiskyrusi) palikusi nediduką sūnų Aurimą, - juk manė, kad iškeliauja ne ilgiau nei pusmečiui.
Rolandas JAV jau buvo kiek apsipratęs, nors atvyko panašiu būdu - pakviestas draugų. Metęs studijas Lietuvoje, patraukė ieškoti geresnio uždarbio. Per bendrus pažįstamus susipažino su Laima. Rolandas, kaip geravalis tautietis, ėmėsi jai padėti, kur reikėjo, nuveždavo savo automobiliu. Taip prasidėjo draugystė, išsirutuliojusi į meilę. Vėliau pora susituokė, susilaukė sūnaus Andriaus.
Laima ir Rolandas pradžioje negalvojo apie galimybę likti JAV. Planai pasikeitė, kai į Ameriką pavyko atvykti Laimos sūnui. „Gal pabūnam kokius trejus metus?“ - pradėjo svarstyti abu.
Dirbusi aukle vienoje šeimoje, vietos lietuvių padedama Laima susirado darbą, artimą savo specialybei, - įsidarbino nedidelėje Rusijos žydo, prekiaujančio drabužiais, parduotuvėje.
„Man pasisekė, kad Lietuvoje ne kokią ekonomiką studijavau, kurios žinias Amerikoje kažin ar būčiau galėjusi pritaikyti, o išmokau amato. Siuvėjai ar kirpėjai susirasti darbą kur kas lengviau. Mano darbas buvo pataisyti drabužius taip, kad idealiai tiktų klientui.
Pirmiausia būsimasis mano darbdavys mane išbandė: „Ar galite ant marškinių kišenes prisiūti?“ Jis nustebo, kad per keletą minučių, net nematavusi viską sutvarkiau.
Priėmė iš karto. Darbdavys buvo labai griežtas, tačiau ten išmokau profesinių paslapčių, kurios ypač pravertė vėliau“, - pasakoja Laima.
Vėliau moteris, vėl vietos lietuvių padedama, įsidarbino italų kompanijos „Bernini“ parduotuvėje. „Mane jiems rekomendavo kaip lietuvę, gerai mokančią siūti, - prisimena Laima. - Dirbti pradėjau jau kitą dieną. Sunku nebuvo, nes buvau įgijusi nemažai praktikos ankstesniame darbe.
Manimi net stebėdavosi, kad viską suprantu, nereikia nieko aiškinti. Darbdaviai nenorėjo manęs prarasti, tad padėjo gauti „žaliąją kortelę“, susitvarkyti dokumentus, leidžiančius nuolat gyventi JAV“. Jau kitą darbą - prestižinėje Beverli Hilso parduotuvėje „Neiman Marcus“ - Laima susirado per buvusią bendradarbę.
„Dar dirbant „Bernini“ parduotuvėje, teko aptarnauti boksininką Mike'ą Tysoną. Tai bene pirmasis garsus mano klientas. Jį lydėjo apsauga - jis atėjo pirkti kelnių, - juokiasi Laima. - Ilgą laiką mano klientė buvo ir dainininkė bei TV laidų vedėja Paula Abdul. Ji visuomet ateidavo dar prieš atidarant parduotuvę, išsirinkdavo, kas jai patinka, matuodavosi. Pradžioje stebėdavausi, kaip galima pirkti tokį apdarų kiekį, vienu kartu išleisti dešimtis tūkstančių dolerių. Prieš P.Abdul jausdavausi labai aukšta, ypač - jei avėdavau aukštakulnius.
O į „Neiman Marcus“ ateina dar daugiau įžymybių. Kartais būna, kad matuoji, tūpčioji aplink, o vakare namie įsijungusi televizorių, nustembi: „Viešpatie, taigi šiandien aš ją matavau!“ Holivudo aktorius Andy Garcia, turintis tris dukteris, su visa šeima pas mus atėjo vienai dukrai išrinkti išleistuvių suknelės. Aktorė Nicole Kidman buvo atėjusi su savo motina, atvykusia iš Australijos pasisvečiuoti. Cameron Diaz dažnai apsilanko su draugėmis, Tomo Cruise'o žmona aktorė Katie Holmes visai neseniai nusipirko glėbį neišskirtinių, kasdienių drabužėlių. Tiesa, nors ir atrodo paprastai, jie nepigūs, kurti dizainerių“.
Pasak Laimos, apsipirkti atėjusios aktorės atrodo visai kitaip nei filme ar ant raudonojo kilimo. Be makiažo, dažniausiai su saulės akiniais, mūvi džinsus, avi sportbačius. Taip garsenybės tikisi pasislėpti nuo varginančio visuomenės dėmesio, mano, kad galbūt jų niekas neatpažins.
„Dainininkė Cher ypač vengia viešumos ir nenori rodytis nešina pirkinių krepšiais, tad yra atradusi originalų būdą apsipirkti. Pati po parduotuvę nevaikšto ir drabužių nesirenka. Iš karto eina į persirengimo kambarį, pardavėjos jai suneša kalnus drabužių - dažniausiai ji pageidauja odinių striukių, kelnių, švarkelių.
Pagaliau išsirenka, kas patinka, pardavėjos supakuoja ir paduoda dainininkės asistentei, kuri viską nuneša į laukiantį automobilį. O pati Cher išeina iš parduotuvės tuščiomis, tarsi nieko nebūtų pirkusi“, - pasakoja Laima.
Garsiojo režisieriaus Steveno Spielbergo, sukūrusio tokius filmus kaip „Schindlerio sąrašas“ ir „Gelbstint eilinį Rajeną“, motina Leah Adler - nuolatinė Laimos klientė, lietuvę net vadinanti savo drauge. Ji stengiasi į parduotuvę ateiti tuomet, kada dirba Laima, šiai kartais net tenka susikeisti su kita kolege, kad pati galėtų aptarnauti svarbią pirkėją. „Ketvirtadienį antrą valandą ateisiu, ar Laima bus laisva?“ - paklausia Leah.
S.Spielbergo garbaus amžiaus motina iki šiol vadovauja sveiko maisto restoranui, o garsiuoju savo sūnumi labai didžiuojasi. „Parduotuvėje nusižiūrėjau auskarus, bet jie man pasirodė per brangūs. Tą pačią dieną, sužinojęs, kad lankiausi toje parduotuvėje ir man patiko tie auskarai, sūnus juos nupirko ir per padėjėją nusiuntė man į restoraną“, - tai tik vienas motinos pasakojimų, įrodančių sūnaus dėmesingumą jai. S.Spielbergas nevengia su motina už parankės pasirodyti renginiuose - o tai jai būna dar viena proga apsilankyti „Neiman Marcus“ parduotuvėje.
„Jos drabužių stilius - išskirtinis. Būdama 88 metų, ji vis dar sportiška ir jaunatviška. Mėgsta plačias apykakles, raukinius, ilgas pūstas sukneles, originalius megztukus, nevengia džinsų. Kartais apsirengia netgi pankiškai“, - pasakoja Laima.
Paprastai žvaigždės į „Neiman Marcus“ ateina pirktis kasdienių drabužių, bet prieš „Oskarų“, „Emmy“ ar Auksinio gaublio apdovanojimus padidėja pokyliams skirtų suknelių paklausa. Ryškiausios žvaigždės sukneles apdovanojimams dažniausiai perka tiesiai iš dizainerių. Bet ir parduotuvėje pasitaiko nuotykių. Kartais klientės atlekia iki renginio likus trims valandoms - tuomet tenka darbuotis dviese, trumpinti, kelti, siaurinti ar platinti drabužį. Sutvarkius suknelę, klientė net išskuba ja apsivilkusi.
Vieną pernykštę istoriją Laima prisimena ypač ryškiai: „Kate Jackson, prieš tris dešimtmečius vaidinusi pirmoje filmo „Čarlio angelai“ versijoje, 2006-ųjų „Emmy“ apdovanojimų renginiui pirko iš dizainerio suknelę, tačiau jai nepatiko, kaip tą suknelę jai pataisė. Tad atėjo pas mus renginio išvakarėse nusipirkti kitos. Keletą valandų rinkosi.
Jai patiko juoda „Armani“ suknelė, bet neturėjome tinkamo dydžio - ir mažiausia buvo per didelė. Man teko atsakomybė sumažinti - beveik viską persiūti iš naujo.
„Man rytoj su ta suknele reikės lipti ant scenos, ar suspėsite?“ - nerimaudama klausė. Aš taip pat nerimavau, nes klientė pasiėmė drabužį net nesimatavusi, taip skubėjo. Vakare nepraleidau „Emmy“ transliacijos ir labai didžiavausi, kad Kate scenoje atrodė puikiai“.
Garsenybių figūros gražios - dažniausiai taisyti reikia nedaug. Bet „Neiman Marcus“ klientės - ne vien žymios moterys. Didžioji dalis pirkėjų - verslininkų žmonos. Būna, kad apsipirkti jos atskrenda nuosavais lėktuvais, nors gyvena už kelių šimtų kilometrų. Taip elgiasi viena turtinga našlė, kurios vyras buvo skrydžių bendrovės prezidentas.
Šios turtingos ponios - įnoringiausios klientės. Aptarnaudama jas, Laima yra patyrusi ne vieną į anekdotą panašų nuotykį: „Vienai moteriškei neįtinka kelnės, įdubusios tarp klubo ir šlaunies. Ne kelnės ten įdubusios, o jos pačios figūra vingiuota. Bet to sakyti negalima, tenka pritariamai linkčioti: „Būtinai pataisysime, ką nors sugalvosime“.
Turtingos amerikietės niekada nemano, kad jų figūra negraži - tai drabužis krinta negražiai. Kad ir kokia problema kiltų, parduotuvės darbuotojos vadovaujasi principu: klientas visada teisus.
„Neprieštaraujame net tuomet, kai klientė atneša liemenėlę išlindusiu lankeliu ir reikalauja pakeisti arba nemokamai pataisyti. Arba ateina senutė su kojos protezu, pasiramsčiuodama ramentu, žiūri į save veidrodyje ir bamba: „Ar tik viena kelnių klešnė nėra vos vos ilgesnė už kitą?“ Manau, kad būtent todėl „Neiman Marcus“ išlaiko savo klientų ratą, nors aplink nemažai kitų parduotuvių“, - svarsto Laima.
Daugelis suknelių klientėms būna per ilgos - beveik kiekvieną tenka trumpinti. Dar tenka iš naujo įliemenuoti, atsižvelgiant į konkrečios moters kūno linijas, įdėti kaušelius, kad krūtinė atrodytų dailiau.
„Kartais klientei patinka suknelė, bet ji be rankovių. O moteris nori su rankovėmis. Užsakome medžiagą, net kreipiamės į patį dizainerį. Ypač dažnai tenka „bjauroti“ Oscaro de la Rentos kurtus rūbus. Ar dizaineriai dėl to nepyksta? Vargu, juk jie taip pat nori, kad jų drabužį nupirktų, - svarsto Laima. - Pradžioje būdavo baisoka liestis prie brangių suknelių - nukirpti, atlenkti. Galvodavau, kas bus, jeigu sugadinsiu, juk jos kainuoja po 10 tūkstančių JAV dolerių. Bet po to pripratau - ar šimtas, ar tūkstantis, ar dešimt tūkstančių, vis tiek reikia padaryti tą patį darbą. Dabar be jokios baimės ar rankų drebėjimo pasitiesiu nesvarbu kiek kainuojantį drabužį ant stalo ir sukarpau taip, kaip reikia“.
Darbo santykių JAV ir Lietuvoje, anot Laimos, net neverta lyginti. Viršininkų požiūris į paprastą darbuotoją skiriasi kaip diena ir naktis: „Niekas nebara, net jei padarai klaidą. Esu sugadinusi brangias gyvatės odos kelnes - klientei pasirodė, kad viena klešnė kiek pasiraukšlėjusi, ir paprašė išlyginti. Daug negalvodama pakišau po garo mašina, o oda akimirksniu visa susitraukė. Barti negavau, svarbiausia buvo nuraminti klientę, kad tikrai po savaitės jai bus atvežtos lygiai tokios pat kelnės.
Direktoriai, vadybininkai stengiasi darbuotojas girti, nuolat primena esantys dėkingi, kad dirbame pas juos. Visuomet paspaudžia ranką, pasikalba. Lietuvoje pasigesdavau tokio dėmesio paprastam darbuotojui. Ir tiesioginiai viršininkai yra atsargūs, tvardosi, net jei ne viskas gerai, - darbuotojas visuomet gali nueiti į personalo skyrių ir pasakyti, kad viršininkas jį įžeidė.
Patys darbuotojai privalo išklausyti tam tikrą kursą, kaip bendrauti neužgaunant kito dėl rasės, tautybės ar lyties. Pradžioje man net būdavo keista, kaip amerikiečiai sugeba užsigauti dėl paprasčiausių juokų. Viena mūsų pardavėja įsidėjo krūtų implantus, o kitas pardavėjas, beje, gėjus, pajuokavo: „Ar galiu pačiupinėti tavo krūtinę?“ Toks juokelis vargšui kainavo darbą - jau kitą dieną jis buvo atleistas“.
Į penktąją dešimtį įžengusiai Laimai, per valandą uždirbančiai 22 JAV dolerius (apie 55 litus), darbas „Neiman Marcus“ parduotuvėje primena svajonės išsipildymą. Moteris jaučiasi saugi ne tik dabar, bet ir dėl ateities - įmonė pasirūpina ir buvusiais savo darbuotojais: „Keletą kartų per metus darbuotojai turi teisę apsipirkti už pusę kainos - ir kosmetikos, ir apatinio trikotažo, ir viršutinių rūbų. Visuomet gali pirkti su 30 proc. nuolaida. Tačiau smagiausia, kai žinai, kad tas pačias nuolaidas gausi ir išėjęs į pensiją, iki gyvos galvos“.
Laimos bendramokslės, likusios Lietuvoje, siuvėjomis nedirba - ir dėl požiūrio į šios srities darbuotojus, ir dėl to, kad iš tokio amato čia vos galima sudurti galą su galu. O „Ekstros“ pašnekovė uždarbiu nesiskundžia, nors supranta, kad Lietuvoje iš šio darbo neprasigyventų.
Vis dėlto ji ir jos vyras neatmeta galimybės grįžti gyventi į gimtinę. Net ir vyresnysis Laimos sūnus savo merginą amerikietę mėgsta atsivežti į Lietuvą. Nesvarbu, kad JAV jau ir gyvenimas susitvarkytas, namas įsigytas, darbo reikalai puikiai klostosi. Atsitiktinai pamatyta ant sportinių kelnių prisiūta etiketė „Made in Lithuania“ vis dar kelia pernelyg daug emocijų, o Lietuva traukia sugrįžti.