- Filme „Benarstant Harį“ (Deconstructing Harry) nagrinėjate gyvenimo ir meno santykį. Esate sukūręs daugybę filmų, kuriuos žmonės laiko įkvėptais jūsų paties gyvenimo, tad koks jums asmeniškai yra šis santykis ir ar manote, kad žmonės sieja jūsų gyvenimą su jūsų menu šiek tiek per glaudžiai?
- Taip, manau. Kažkodėl žmonėms teikia malonumą lyginti aktorių gyvenimus su jų personažais. Tikriausiai daug kas nusiviltų, jei sutiktų, pavyzdžiui, Johną Wayne‘ą, o šis neatitiktų įprasto įvaizdžio.
Visą gyvenimą aiškinau žmonėms, kad tarp manęs ekrane ir manęs gyvenime nėra didelio panašumo, bet jie kažkodėl nenori klausytis. Galbūt tai jiems trukdo mėgautis filmais, todėl jie klausosi manęs, nuolankiai linksi, bet iš tikrųjų netiki. Aš visai nepanašus į savo personažus: aš pakankamai kompetentingas, darbštus, drausmingas ir gyvenu žmogaus iš vidurinės klasės gyvenimą.
Rytais dirbu, tada priešpiečiauju, groju klarnetu, žiūriu filmus, vakarieniauju restoranuose arba žiūriu sporto varžybas per televiziją ar stadione.
Mano vaidinami filmų personažai yra labai perdėti – tiek perdėti, kad galų gale nebelieka jokio panašumo. Jie labai neurotiški, kupini nerealių impuslų ir planų, o įvykiai, kuriuos daug kas laiko autobiografiniais, išties tokie visai nėra.
Kai sukūriau „Eni Hol“ (Annie Hall), visi ėmė manyti, kad užaugau po amerikiniais kalneliais Koni Ailende. Bet tai netiesa, ir aš ne šitaip susipažinau su Diane Keaton. Taip pat ir „Manheteno“ (Manhattan) ar „Hanos ir jos seserų“ (Hannah and Her Sisters) istorijos netikros.
Jos visos išgalvotos ir kartais parašytos bendradarbiaujant su kuo nors kitu. Tad dalis medžiagos yra pasiskolinta iš to kito žmogaus patirties. Ji visai ne autobiografiška. Turiu teoriją, kad, pavyzdžiui, Charlie‘io Chaplino skirtis tokia akivaizdi dėl kostiumo – arba Groucho Marxo ar W.C.Fieldso. Jie apsirengia kostiumus ir pasikeičia. O aš nešioju tuos pačius drabužius ir tikrovėje, ir filmuose; nelieka didelio išoriško pasikeitimo – iš to viskas greičiausiai ir kyla. Bet prisiekiu, aš visai ne toks.
- Jūs sukuriate mažiau rimtų filmų nei anksčiau. Jau seniai nebuvo nieko panašaus į „Rugsėjį“ (September), arba „Kita moteris“ (Another Woman). Tai atsitiktinumas ar viskas tyčia?
- Jeigu galėčiau rinktis, norėčiau tokio talento, kaip Tennessee Williamso arba Eugene‘o O‘Neilo. Deja, mano talentai tinka komedijai ir ji man lengvai sekasi. Kartais šauna mintis labai rimtai istorijai, aš ją realizuoju, bet tokios mintys nekyla dažnai. Tragedijoj nesijaučiu kaip namie.
Tarkim, Ingmarui Bergmanui gilios mintys tiesiog liete liejasi, jis kuria vieną rimtą filmą po kito ir greičiausiai – tik spėju – jam būtų sunku sukurti daug komedijų. Galbūt ir klystu. Mano problema priešinga. Norėčiau kiekvieną kartą sukurti vis sunkesnį filmą ir tik retkarčiais – komediją. Deja, tenka gyventi su tuo, su kuo gimei.
- „Enėje Hol“ yra vieta, kur jūs einate pasižiūrėti I.Bergmano filmo, o tada – Marcelio Ophulso. Taip pat ir kituose filmuose mėgstate minėti didžiuosius autorius – tokius kaip Renoiras, Bergmanas ar Fellinis – kurių visi kūrė labai asmeniškus filmus. Bet kinas – kolektyvinis, daugelio žmonių kuriamas menas, netgi tam tikra prasme pramoninis menas. Ar kinas jums pakankamai asmeniška forma?
- Įmanoma kurti labai asmeniškus filmus – bent man pavykdavo. Filmų režisavimas – visai ne demokratija, išties tai - tironija. Kaip projekto galva, aš rašau scenarijų, režisuoju filmą, sprendžiu, kas jame vaidins, montuoju, parenku muziką iš savo asmeninės įrašų kolekcijos. Rašau apie ką noriu, tad filmas išeina labai asmeniškas, net jei kuriamas didelio kolektyvo.
Toks filmas kaip „Nefritinio skorpiono užkeikimas“ (The Curse of the Jade Scorpion) yra kolektyvinis darbas, bet kartu ir labai asmeniškas filmas, nes aš jį kūriau nuo pradžios iki galo.
Taigi įmanoma kurti labai asmeniškus filmus, yra tą darančių režisierių ir, manau, būtent jie ir yra mūsų mėgstamiausi – Martinas Scorcese, Francis Coppola, Robertas Altmanas, Oliveris Stone‘as. Jie kuria filmus, kurie – gerai tai ar blogai – didžia dalimi yra jų asmenybių išraiška. Tai puikūs, labai prasmingi filmai – ne Holivudo fabriko produkcija, kurios tikslas – pritraukti kuo didesnę auditoriją.
- Bet net ir kurdamas asmeniškus filmus, jūs, atrodo, nevengiate pasiskolinti ką nors iš kitų jūsų mėgstamų autorių. Tarkim, „Žvaigždžių dulkių prisiminimai“ (Stardust Memories) tam tikru mastu įkvėptas Fellini‘io, „Vasarvidžio nakties sekso komedija“ (Midsummer Night‘s Sex Comedy) – Renoiro ir Bergmano, „Narstant Harį“ – turbūt vėl Bergmano, jo siužeto struktūra šiek tiek primena „Žemuogių pievelę“. Kodėl taip darote – galbūt nesąmoningai?
- Ne, aš vagiu iš geriausių. Vagiu, nes man tai patinka. Suprantu, ką jūs turit galvoje kalbėdamas apie pirmus du filmus, bet didelio panašumo tarp „Narstant Harį“ ir „Žemuogių pievelės“ nematau. Nufilmavau „Harį“, nes turėjau daugybę idėjų, kurių atskirai neužteko pilno metražo filmui.
Taigi nusprendžiau parašyti istoriją apie rašytoją; ta istorija atsiskleistų per tai, ką jis parašo. Pamatytum šiek tiek filmo su Robinu Williamsu, šiek tiek su Billy‘iu Crystalu, šiek tiek - su kuo nors kitu.
Vienintelė labai nežymi detalė, primenanti „Žemuogių pievelę“, – faktas, kad vyrukas turi būti pagerbtas savo universitete; daugiau nieko neįžvelgiu. O kituose dviejuose filmuose matau panašumų. Tuos režisierius aš dievinau visą savo gyvenimą ir jie man padarė tokią įtaką, kad mano darbai sugėrė jų darbus bei gali juos atspindėti – man tai pasakiškai įdomu. Norėčiau dar labiau juos sugerti.
- Kuria filmo kūrimo stadija labiausiai mėgaujatės? Rašymu, filmavimu ar montavimu?
- Labiausiai mėgstu dvi kūrimo stadijas. Rašyti puiku, nes nereikia išeiti iš namų ir nereikia susidurti su tikrovės išbandymais. Sėdžiu namie ir rašau, o filmas šioj stadijoj visada yra šedevras. Aš esu vienas, o biudžetai ir tvarkaraščiai nieko nereiškia – tai puiku. O po to reikia filmuoti, tikrovė pamažu įšliaužia į tavo gyvenimą ir tai, kas tavo mintyse prasidėjo kaip „Pilietis Keinas“, „Didžioji iliuzija“ arba „Dviračių vagys“, virsta katastrofa. Atsisakai visų grandiozinių planų, kuriuos brandinai iš pradžių, ir tik meldiesi, kad visiškai neapsikvailintum. Todėl rašymas labai malonus etapas.
Taip pat man labai linksma – kadangi pats tuo užsiimu – rinkti filmui muziką. Baigęs montuoti filmą, nusinešu jį į savo kambarį, kur laikau gausybę įrašų: džiazo, klasikos ir populiariosios muzikos. Nereikia net kompozitoriaus.
Jei pasisamdau kompozitorių, jis parašo muziką, ją atsineša ir groja pianinu; jei man nepatinka, jam skaudu, o aš jaučiuosi kaltas, kad nepanaudoju jo muzikos. Tad aš geriau pasiimu Cole‘ą Porterį, Louisą Armstrongą arba Bachą ir Mozartą, paleidžiu įrašą ir peržiūriu filmo sceną. Jei tinka, panaudoju, jei ne, pasiimu kitą įrašą.
Turiu beribę gausybę puikios muzikos ir šis procesas man teikia džiaugsmo, nes muzika neįtikėtinai pagyvina filmą.
- Ar žiūrite savo paties filmus po to, kai juos pabaigiate ir išleidžiate?
- Niekada jokiais būdais nebežiūriu savo filmų po premjeros. Kasdien juos matau filmuodamas ir montuodamas – ir vėliau perfilmuodamas ir permontuodamas. O pabaigęs nebenoriu matyti. Aš lyg virėjas, kuris visą dieną virtuvėje gamina maistą. Nebesinori valgyti savo patiekalų, nes jau visą dieną juos valgei.
Aš tą patį jaučiu savo filmams. Jei dabar pamatyčiau savo seną filmą, galvočiau: „Dieve, jis baisus, dabar tą patį daug geriau padaryčiau. Tik pažvelk į visas nesąmones, klaidas ir kompromisus“. Tai būtų siaubinga patirtis. Taigi geriausia, kai aš jį išleidžiu, pamirštu ir kuo greičiau pereinu prie kito projekto. Kuo greičiau ir toliau nuo nelaimės vietos.