Daug metų užsitęsęs Lietuvos ir Lenkijos ginčas dėl tautiečių pavardžių rašymo dabar atrodo kaip audra stiklinėje. Bent jau lietuviams - mat Lenkijoje gyvenantys mūsų tautos atstovai, regis, visai nenori vargti, kad pase savo pavardę galėtų skaityti lietuviškai.
Neseniai Vilnius nusileido Varšuvos spaudimui ir sutiko, kad Lietuvoje gyvenančių lenkų pavardės būtų rašomos pagal svetimoje valstybėje galiojančias gramatikos taisykles. Lietuviai užmerkė akis, kad daugelis mūsų šalies gyventojų net nesugebės tų pavardžių tinkamai ištarti.
Permainų šalininkai kaip pagrindinį argumentą nurodė tai, kad Lenkijoje gyvenantiems lietuviams jau penkerius metus nedraudžiama pavardžių rašyti gimtąja kalba. Tačiau Varšuvos ir Vilniaus politikams kažkodėl neužkliuvo, kad iš 20 tūkstančių Lenkijos lietuvių savo pavardę pasikeitė tik 20 - mat minėtas įstatymas labai sudėtingas.
Politikai kažkodėl nediskutavo dėl tokio Lenkijos lietuvių boikoto priežasčių ir nesusimąstė, kad gal šis pavardžių rašybos keitimo procesas yra nevykęs arba labiau palankus vienai iš dviejų tautų. „Ekstra“ apie tai kalbėjosi su Lenkijos lietuvių sąjungos lyderiais ir aktyvistais.
Lenkijos lietuviai tėvynainius Vilniuje neretai vertina panašiai kaip JAV ir kitose šalyse gyvenantys išeiviai: mus vadina sugadintais sovietmečio, o save - tikraisiais lietuvybės saugotojais. Lenkija - ne Amerika, bet gyvenamoji aplinka čia skyrėsi nuo tos, kokia sovietmečiu buvo Lietuvoje. Varšuva išsaugojo didžiąją dalį savo autonomiškumo, savarankiškai plėtojo diplomatines, verslo, sporto ir kultūros tradicijas, o Bažnyčios autoriteto nesugebėjo sumindyti jokia kita institucija.
Lenkijos lietuviai iš tribūnų Vilniuje ir Pasaulio lietuvių suvažiavimuose nuolat primena būtinybę puoselėti tautiškumą Punsko ir Suvalkų kraštuose. Tačiau, kad ir keista, tribūnose entuziastingai kalbantys punskiečiai kasdienybėje patys ne visada demonstruoja patriotiškumą.
Punskiečiai Vilniuje be sąžinės graužimo apgaudinėja pašnekovus prisistatydami lietuviškais Algirdo ar Vytauto vardais, nors iš tikrųjų oficialiai tebėra Olgirdai bei Witoldai. Varšuva jau prieš penkerius metus leido mūsų tautiečiams Punske pavardes lietuvinti, tačiau šia privilegija kol kas neskubama naudotis.
Lenkijos institucijų tvirtinimu, šioje šalyje gyvena apie septynis tūkstančius lietuvių, tačiau vietos Lietuvių sąjungos lyderiai teigia, kad iš tiesų šis skaičius - kone tris kartus didesnis.
Lietuvos konsulu Seinuose vos pusmetį dirbantis Liudvikas Milašius teigia, kad yra sužavėtas punskiečių patriotizmo. Šie puoselėja tautines dainas, šokius, tradicijas, o Lietuvos valstybinių švenčių minėjimams ruošiasi džiaugsmingai ir labai kruopščiai. Tokiai nuomonei pritarė ir Seinų seniūnijos vicepirmininkas Romualdas Vitkauskas (kurio pase tebėra įrašyta Witkowskio pavardė), pareiškęs, kad tautiškos tradicijos punskiečiams - šventas reikalas.
Lenkijos lietuvių tarybos pirmininkas 73 metų Klemensas Jurkūnas tvirtina, kad pavardžių susigrąžinimas labiau aktualus politikams, o ne paprastiems žmonėms. Jo pažįstami Lietuvoje gyvenantys lenkai irgi neketina keistis pavardžių, nes tam prireiks daug laiko, išlaidų ir tai gali sukelti nereikalingos trinties su bendradarbiais ir kaimynais. Anot K.Jurkūno, lietuvinti pavardes punskiečiams atrodo mažiausiai svarbi problema iš visų, susijusių su lietuvybės išsaugojimu ir puoselėjimu.
Vietos lietuviai į pavardžių rašybą skaudžiai reagavo beveik prieš šimtmetį, kai kraštą 1920 metais užgrobę lenkai ėmė vykdyti priverstinio lenkinimo politiką. Bet lietuviai niekada nepatyrė tokių suvaržymų kaip baltarusiai bei ukrainiečiai - prieškariu lenkai sugriovė šimtus jų cerkvių. Lietuviai nebuvo tremiami į Lenkijos gilumą ar siunčiami į kalėjimus ir specialias koncentracijos stovyklas, nors tokią lemtį patyrė tūkstančiai ukrainiečių tautinės mažumos aktyvistų.
K.Jurkūno teigimu, girdėdami apie tokius įvykius, punskiečiai suvokė padėties rimtumą ir stengėsi neišsišokti puoselėdami kultūros tradicijas. Šiuo metu padėtis gerokai ramesnė, bet kaip pripažino dvidešimtmetė punskietė Jurgita Macukanis, jos mieste gyvenantys lietuviai ir dabar bijo važiuoti į kai kurių aplinkinių gyvenviečių diskotekas, nes vietos lenkai dažnai prabyla kumščių kalba.
Lenkijos lietuvių sąjungos valdybos pirmininkė ir žurnalo „Aušra“ redaktorė Irena Gasparavičiūtė (Irena Gasparowicz) pripažįsta jaučianti didžiulę gėdą, kad neatsikeitė pavardės, mat velionis jos tėvas Jonas teismo padedamas pavardę susilietuvino dar sovietmečiu. Moteris tvirtina, kad tokį punskiečių neryžtingumą sąlygoja ne tik susikurtas patogus dvilypis gyvenimas, bet ir įstatymo neveiksmingumas.
I.Gasparavičiūtės teigimu, daugelio Lenkijos valstybinių įstaigų kompiuteriuose vis dar nėra lietuviškų programų. Valdininkai atsisako išduoti dokumentus lietuvių kalba arba tai užtrunka labai ilgai.
Tuo įsitikino ir Varšuvos lietuvių draugijos pirmininkės Živilės Makauskienės duktė, kurios naujame pase atsisakyta įrašyti pavardę lietuviškai. Valdininkai pareiškė, kad jie vadovaujasi nurodymu lietuviškais rašmenimis pildyti vien vidaus tapatybės dokumentus, tačiau pasuose ir toliau privalo rašyti lenkiškai.
Seinų lietuvių gimnazijos direktorius Algirdas Vaičekauskas (Olgirdas Wojciechowskis) tvirtina, kad didžiulius trukdžius tenka patirti net norint lietuvišką vardą įrašyti vaiko gimimo dokumentuose. Mat Lenkijoje vaikams nurodoma suteikti tik tokius vardus, kurie patvirtinti oficialiame registre. Direktoriaus brolis du savo vaikus įregistravo lietuviškais vardais, o trečias dėl valdininkų užsispyrimo yra Witoldas.
Visi kalbinti punskiečiai tvirtino, kad nuo pavardžių susilietuvinimo juos labiausiai baido daugybė formalumų ir su tuo susijusios išlaidos. Keičiant pavardę būtina perdaryti ir mokslo, nekilnojamojo turto, žemės dokumentus, bankų, paveldėjimo raštus, vairuotojo pažymėjimą ir daugybę kitų popierių. Dėl dokumentų tvarkymo reikia važiuoti į rajono centrą, o kaimiečiai ne visada tam turi laiko ir ūpo. Be to, sutvarkyti visus dokumentus vienam asmeniui gali atsieiti maždaug porą tūkstančių litų.
Kai kurių pašnekovų teigimu, neskubėti keisti pavardę skatina ir kaimietiškos gyvensenos lėtumas bei nepatiklumas. Vyresni žmonės vis abejoja, ar jų vaikams lietuviška pavardė nesutrukdys siekti darbo ar mokslo karjeros Lenkijoje.
Lenkijos mokslų akademijoje dirbantis istorikas Bronislavas Makauskas, susilietuvinęs savo pavardę, prisipažino, kad net inteligentiškoje jo darbovietėje ne visi reagavo geranoriškai. Profesoriaus nuomone, tokiai lenkų pozicijai įtakos turi tai, kad šis kraštas nuo seno skatina „vienos tautos“ politiką.
Varšuva net sovietmečiu garsėjo kitataučių gujimu iš valstybinių įstaigų. Garsiausi tokie atvejai, pasmerkti Vakarų valstybių, buvo nukreipti prieš žydus. B.Makauskas priminė, kad Lietuvos Prezidentūroje, Vyriausybėje, universitetuose ir kitose svarbiose įstaigose aukštas pareigas einantys lenkai nieko nestebina. Bet Varšuvoje atitinkamuose postuose nerasi ne tik lietuvių, bet ir ukrainiečių, baltarusių, vokiečių.
A.Vaičekauskas įsitikinęs, kad Vilniaus politikai privalo iš lenkų pasimokyti tautinių interesų gynimo. Jo teigimu, Varšuvos politikai derėdamiesi ekonominiais bei politiniais klausimais niekada nepalieka savieigai savo tautinės mažumos problemų, o lietuviai neretai į tai užmerkia akis.
Po abipusių derybų Lietuvos politikai esą skuba įsipareigojimus tiesmukiškai vykdyti, o Varšuva pažadų tesėjimą vilkina reikalaudama vis naujų nuolaidų tautinėms mažumoms.
B.Makauskas irgi atkreipė dėmesį, kad Vilnius skrupulingai įvykdė prieš dešimtmetį pasirašytus strateginės partnerystės įsipareigojimus, o Varšuva juos vis vilkina.
Užtenka prisiminti niekaip nebaigiamą „Via Baltica“ autostrados, „Rail Baltica“ geležinkelio linijos tiesimą, elektros tilto, Seinų lietuvių gimnazijos finansavimo problemas.
Punsko lietuviai Vilnių kaltina išdavus juos per derybas dėl naujos atominės elektrinės statymo. Miestelio gyventojai įtaria, kad, norėdamas privilioti prie statymo prisidėti Varšuvą, Vilnius sutiko leisti įkurti Balstogės universiteto filialą, nereikalaudamas vykdyti kokių nors įsipareigojimų mūsų tautinei mažumai.
B.Makauskas teigiamai vertintų autoritetingų Varšuvos ar Krokuvos universitetų filialų įkūrimą Lietuvoje, bet net Lenkijoje negarsios mokyklos filialo steigimą Vilniuje laiko nevykusiu sprendimu.
Priekaištų Lenkijos valdžiai šioje šalyje gyvenantys lietuviai turi daugybę. Jie jau daug metų bergždžiai prašo Suvalkuose leisti vieną gatvę pavadinti čia gyvenusio ir lietuvybei daug nusipelniusio kunigo Antano Baranausko vardu. Taip pat prašo pakeisti įžeidžiamą užrašą Seinų bažnyčios kieme esančioje Šv.Agotos koplytėlėje - jos dedikacija skelbia, kad koplytėlė skirta lietuvių nužudytiems lenkams, nors ant lietuviško paminklo parašyti apie lenkų vykdytus nužudymus draudžiama.
Punskiečiams pikta, kad prieš dvejus metus baigtas paminklas žuvusiems lietuviams savanoriams Berznyko kapinėse taip ir nebuvo oficialiai atidengtas. Tokioje šventėje turėjo dalyvauti abiejų šalių prezidentai, tačiau renginys žlugo dėl vietos klebono provokacijos. Dvasininkas kapinėse pastatė antilietuvišką paminklą, o vietos valdžia atsisako jį nugriauti ir punskiečiai renginį atšaukė.
B.Makauskas apgailestauja ir dėl to, kad kai kurie naujosios kartos lietuvių istorikai, turbūt siekdami išgarsėti Lenkijoje, mūsų šalių istoriją ėmė vertinti iš Varšuvos pozicijų.
Nemažai punskiečių kritikuoja Lietuvos ambasados Varšuvoje vykdomą kadrų politiką. Gimtąją kalbą skrupulingai puoselėjantiems punskiečiams skaudu, kad ambasada noriau įdarbina ne Lenkijos lietuvius, bet lenkus, tad kvietimai į renginius bei reikalinga informacija yra pateikiama iškraipyta ar net ne valstybine kalba, kas seniai būtų sukėlę skandalą kitų šalių ambasadose.