Su tualetais Lietuvai nesiseka kaip ir su Seimo nariais bei kitais viršininkais. Jei kur ir sutviska „Versace“ auksu, tai tiktai karališkiems užpakaliams, o eiliniams mirtingiesiems netgi akies užmesti į tokias tualetines grožybes nevalia.
Ar galima norėti, kad Lietuvoje žmonės būtų patenkinti gyvenimu, jei net gamtinių reikalų patogiai ir be stresų atlikti negali?
Nuskriausti visi be išimties – ir kuriuos skriaudžia, ir kurie kitus skriaudžia.
Nesijaučia laimingi 1200 „Alytaus tekstilės“ darbuotojų, kuriuos ketverius metus maitino pažadais valstybė, vienas kitą keitę įmonės savininkai ir profsąjungos, o dabar jie be kelis mėnesius nesumokėtų netgi ir menkų atlyginimų išmesti į gatvę tik su savo skolomis ir pasiūlymais vietoj pinigų namo neštis audinių atraižų.
Bet ar gali jaustis laiminga ir nuolatinės grožio salonų klientės energija trykštanti naujoji įmonės direktorė, kad ir pelningai prasukusi „Alytaus tekstilės“ laidotuves, jei darbininkai užremia duris, paverčia ją įkaite ir net nesutinka išleisti į tualetą, siūlydami gamtinius reikalus atlikti čia pat, kabinete, į plastikinį kibirėlį?
Taip prastai nebūna reikalui prispyrus net ir Palangoje prie jūros. Ne veltui sakoma, kad ir turtuoliai verkia. Ir ne vien meksikietiškose muilo operose, bet ir lietuviškuose gamybiniuose romanuose.
Bet ar ne muilo opera ir valstybės pastangos ketverius metus biudžeto pinigais kaip deguonimi mirštantįjį gaivinti „Alytaus tekstilę“?
Kam reikėjo valstybei aukoti per 27 milijonus litų, jeigu per tą laiką „Alytaus tekstilės“ skolos tik išaugo iki 42 milijonų litų? Juk įmonė buvo pasmerkta mirčiai dar tada, kai ją įsigijęs investuotojas iš Singapūro nė nemanė vykdyti savo įsipareigojimų: vietoje žadėtų investuoti 240 milijonų litų numetė 24 kartus mažiau – vos 10 milijonų.
Ir kam ponams iš Singapūro išlaidauti Lietuvoje, jei Kinija ir Indija jiems daug arčiau, o darbo jėga ten dar gerokai pigesnė negu pas mus. Matyt, visa singapūriečių tariamų investicijų Alytuje prasmė ir buvo, kad Europoje išnyktų dar viena tekstilės įmonė ir daugiau nesipainiotų po kojomis viso pasaulio rinkas baigiantiems užkariauti Azijos gamintojams.
Vis dėlto netgi gudragalviai iš Singapūro neprilygsta vietiniams meistrams, prasukantiems biznį grynu akių dūminu ir dar išnešantiems sveiką kailį.
Valstybė atsikratė bankrutuojančios „Alytaus tekstilės“, pardavusi jos 30 hektarų teritoriją, pastatus, įrangą pigiau nei Vilniuje kainuoja butas. Žinoma, milžiniškas skolas irgi pridėjo, tačiau jos ir liks valstybei bei kreditoriams, o vikrūs pirkėjai jau dabar skaičiuoja savo milijoną.
Afera genialiai paprasta. „Alytaus tekstilės“ pirkėjams reikėjo tik pažadėti prikelti įmonę iš mirusiųjų, ir jos akcijų vertė tiek pakilo, kad, slapta jas pardavę, pusę milijono litų jie jau susišlavė į kišenę ir dar kelis šimtus tūkstančių litų prisidurs pardavinėdami turtą.
Atrodytų, valdžia turėjo, nieko nelaukdama, pati skelbti „Alytaus tekstilės“ bankrotą ir mėginti parduoti, ką dar įmanoma parduoti, o ne leisti kažkam pasipelnyti iš sužlugusios įmonės laidotuvių.
Negi Vyriausybė dar laukė kažkokio stebuklo?
Vargu ar čia kaltas naivumas. Valdžiai pasirodė paprasčiau permesti žlungančią įmonę akių dūmimo specialistams, kad tik nereikėtų prisiimti atsakomybės už jos bankrotą ir susidurti su ilgai už nosies vedžiotų darbininkų įtūžiu.
Įvyko tai, kas seniai turėjo įvykti – dar vienas sovietinių laikų pramonės gigantas dingo iš Lietuvos ekonominio žemėlapio. Turbūt ne paskutinis. Greičiausiai viena po kitos eis į dugną ir kitos Azijos gamintojų konkurencijos neatlaikiusios lengvosios pramonės įmonės.
„Ekrano“ bankrotas nesukėlė jokio socialinio sprogimo Panevėžyje. Panašiai dabar nutiks Alytuje. „Alytaus tekstilėje“ darbo netenka tūkstantis žmonių, o laisvų darbo vietų mieste – du tūkstančiai.
Paradoksas, bet už tai pirmiausia reikia dėkoti emigrantams. Lengvina padėtį, kad tęsiasi ir Lietuvos ekonominis kilimas. Bet „Alytaus tekstilės“ bankrotas tik patvirtina, kad valdžia neturi jokios šalies ūkio vizijos ir gyvenama vien šia diena.
Kas bus, kai jau neliks kam emigruoti ir išseks Lietuvos ūkio augimą lemianti palankių tarptautinių sąlygų versmė?