Senatvėje prarado viską
Amžių nugyvenusi, du vaikus išauginusi, visus šeimynykščius taupyti mokiusi bei pati tai dariusi 81 metų panevėžietė Juvenalija Marcinkienė nė juodžiausiame sapne nesapnavo, koks likimas jos laukia senatvėje.
Pernelyg didelis materialinių vertybių sureikšminimas gyvenimo saulėlydyje moteriai kirto skaudų smūgį.
Patekusi į slaugos ligoninę, ji staiga liko be buto, daiktų, pinigų ir visko, ką kaupė ilgus metus.
Kol medikai rūpinosi, kad po dubens kaulų lūžių J.Marcinkienė nors kiek sustiprėtų, Vilniuje gyvenanti dukra pardavė motinos turtą.
Sužinojusi, jog senatvėje liko benamė, ligota moteris patyrė šoką.
Visas turtas telpa į sportinį krepšį
„Panevėžio ryto“ korespondentai J.Marcinkienę aplankė slaugos ligoninėje.
Platus ligoninės koridorius smarkiai trenkia vaistais, maistu ir specifiniu sunkių ligonių kvapu.
Tikiuosi išvysti prie lovos prikaustytą, sunkiai kalbančią ligonę. Tačiau pravėrus dvivietės palatos duris nuo lovos pasikelia liesučiukė, bet labai guvi žilagalvė.
Tvarkingai sušukuoti, į kuoduką susukti ir balta skarute apgobti plaukai, nemaži auksiniai auskarai, akiniai geltono metalo rėmeliais močiutę daro panašią į valdingą asmenybę.
Palatos duris praveria ir 60-metis J.Marcinkienės sūnus Romualdas Marcinkus, jis bus ir viso pokalbio liudininkas.
Vos pradėjusi pasakoti skaudžią savo likimo istoriją, moteris kuriam laikui nutyla, ją smaugia ašaros.
Paskui pasiūlo pasilenkti po lova ir pažiūrėti, kiek likę iš viso jos gyvenimo triūso. Ten kūpso nedidelis sportinis krepšys. Jame – pižama, naktiniai marškiniai ir keli apatiniai rūbai. Dar mobilusis telefonas ant spintelės. Tai viskas, ką šiuo metu J.Marcinkienė beturinti.
Tebespringdama ašaromis žilagalvė pasakoja apie skaudžiausią bėdą: po kelių dienų teks išvažiuoti iš ligoninės, o ji nebeturi namų, nes dukra juos pardavė su visais ten buvusiais daiktais.
Pinigai gražiausi, kai guli banke
„Dukra mane nori įkišti į psichikos ligonių prieglaudą. Sūnus irgi manęs neima. Bandžiau ieškoti jaunystės draugių, kad pas kurią galėčiau nors laikinai prisiglausti, bet niekas manęs nenori“, – rypuoja J.Marcinkienė.
Ant lovos prisėdęs R.Marcinkus linksi galva – situacija tokia ir esanti. Jis negali pasiimti motinos, nes neturi nuosavo būsto. Prieš kurį laiką pardavė savo trijų kambarių butą. Dalį pinigų padėjo į banką, dalį paskolino.
Dabar vyras gyvena išsinuomotame kambaryje Pasvalyje, ten pigiau nei Panevėžyje. Sako, kad butas netiktų gyventi senutei, nes panašus į landynę.
Savo kampo pirkti ir pasigerinti gyvenimo sąlygų R.Marcinkus nenori, nes tada reikėtų išleisti banke laikomus pinigus. „Geriau pinigas banke nei abejotinos vertės nekilnojamasis turtas“, – paaiškina vyras.
Prieš motinai patenkant į slaugos ligoninę, R.Marcinkus norėjo apsigyventi jos bute. Vyriškis aiškino, kad taip būtų buvę taupiau: ir nuomotis būsto nereikėtų, ir motiną prižiūrėtų.
Tačiau senolė iš tolo kratėsi gyvenimo su ūmaus būdo sūnumi.
Gyveno tik dėl turto
J.Marcinkienė tikina, kad prieš atvažiuodama į slaugos ligoninę jau nujautusi, jog dukra sugrobs turtą.
Moteris neslėpė, kad meilė pinigams jų šeimoje buvo viso ko variklis ir gyvenimo pagrindas.
„Mama anais laikais važinėdavo į Maskvą, į universalinę parduotuvę, buvo spekuliantė. Namą pasistatė, už spekuliaciją ir kalėjime sėdėjo. Ir tėvas sėdėjo, jis dirbo sandėlininku, tai buvo prisidaręs trūkumų“, – motinos pasakojimą papildo R.Marcinkus.
Vyriškis prisiminimais nuklysta į senus laikus, kai dabartiniame Panevėžio moterų kalėjime kalėjo ir vyrai, ir moterys.
Tėvui tada buvo skirta metų bausmė, bet jis kas savaitgalį namo pareidavo, nes už tvoros gyveno kalėjimo prižiūrėtojas, geras kaimynas. Šis ir išleisdavo tėvą pareiti su žmona permiegoti.
Šeimos namas buvo Nidos gatvėje. Kai mirė vyras, J.Marcinkienė namą pardavė ir nusipirko butą.
Kalbant apie pinigus senolės atmintis veikia lyg laikrodis. Ji vardija, kiek, kuriam vaikui ir kada pinigų davė. Butą, kurį sūnus neseniai pardavė, ji pirko abiem – sūnui ir dukrai.
Senolė sako, kad kai pasiligojo, viena nebegalėjo gyventi, nebesugebėjo buities darbų atlikti, apsitarnauti.
Teiraujuosi, kodėl tada nepriėmė sūnaus? J.Marcinkienė smarkiai susijaudina, mostaguodama rankomis aiškina, kad sūnus bjauraus būdo, be to, gali gvieštis į jos butą.
Iš nevilties bandė pasikarti
„Kai dukra pasakė, kad mane išveš į slaugos ligoninę, supratau, jog viską pasiglemš, ji visada buvo šykšti, todėl bandžiau pasikarti telefono laidu. Bet po to ji vis tiek mane išvežė į slaugos ligoninę“, – netikėtu prisipažinimu pribloškia senoji.
Kaipgi dukra be motinos sutikimo galėjo parduoti nekilnojamąjį turtą?
J.Marcinkienė dalijasi šiurpiais įtarimais, kad tvarkant turtinius reikalus ji neva buvusi prigirdyta kažkokiais vaistais.
„Dukra išvirė pietus, atnešė morkų sulčių – ir po to nieko nebeatsimenu. Atsigavau jau mašinoje, man buvo pasakyta, kad važiuojam pas notarą.
Jaučiausi lyg vatinė, mieguista, man taip niekada nėra buvę nei prieš tai, nei po to.
Mane privežė prie notarų biuro, norėjau išlipti, bet durys buvo užrakintos. Notarė atėjo į mašiną ir pakišo pluoštą popierių.
Prašiau akinių, bet man jų nedavė, o be akinių aš nieko nematau, privertė rašytis, kur parodė“, – pasakojo J.Marcinkienė.
Miega su tūkstančiu prie širdies
J.Marcinkienė praveria ligoninės spintelę, ten guli kelios didelės šokolado plytos. Jas senolei atvežė dukters draugas, didelės konditerijos gaminių bendrovės vadovas.
Tą žmogų moteris mini tik bloguoju, neva jis dirigavo užgrobiant turtą. Vis dėlto ligonė pripažįsta, kad dukra ir jos sugyventinis jai atveždavo ne tik šokolado, bet ir maisto, buičiai reikalingų daiktų.
Tačiau nuo tos dienos, kai pardavė motinos butą, dukra ligoninėje nebesirodo. Močiutė skaičiuoja, kad prabėgo daugiau nei mėnuo.
Moteris užsimoja parodyti ir paskutinius turto likučius: prasisegusi mėlynos sintetinės pižamos sagas ištraukia nedidelį gelsvos drobės maišelį.
Jį J.Marcinkienei pasiuvo vienos gydytojos motina ir senutė į maišelį įsidėjo paskutinius tūkstantį litų. Taip ir miega kasnakt su pinigų pundeliu prie širdies.
Dar prieš patekdama į ligoninę, J.Marcinkienė surinko visus turėtus juvelyrinius dirbinius, auksinius žiedus su akutėmis, auskarus, grandinėles ir paslėpė pas vieną seną jaunystės laikų draugę.
Klausiu, nuo ko slėpė. Paaiškina, kad nuo dukters. Ir dar pasidžiaugia, jog gerai padarė. Ir laiku, nes parduodama butą dukra juos būtų radusi ir pasiėmusi.
Dar kartą kreipiuosi į R.Marcinkų. Gal vis dėlto jis nusipirktų butą, juk, kaip pats tvirtina, pinigų turi sočiai, ir pasiimtų bename tapusią motiną?
R.Marcinkus įnirtingai purto galvą. Ne, nė už ką neims, motina visą gyvenimą buvusi lyg ragana.
O jei motina prieš kelis mėnesius jį būtų priėmusi gyventi, ar nebūtų jis vėliau paveldėjęs jos buto, nebūtų pasinaudojęs turtu, kaip dabar padarė sesuo?
Vyriškis nė nesiginčija: žinoma, būtų. Ir tai būtų buvę teisinga, nes jis juk būtų prižiūrėjęs senolę. Nejaugi tai reikėtų daryti už dyką, be atlygio?
Dukra išvežė į kolektyvinį sodą
Prieš kelias dienas sužinojome, kad bent jau kol kas J.Marcinkienė išvengė senelių prieglaudos.
Po mūsų apsilankymo slaugos ligoninėje medikai, sunerimę dėl žurnalistų domėjimosi J.Marcinkienės buto praradimo istorija, suskubo apie tai informuoti Vilniuje gyvenančią moters dukrą.
Ši atvažiavo ir motiną išvežė į savo namą kolektyviniame sode prie Vilniaus.
Pabandžius susisiekti su J.Marcinkiene, jos mobiliuoju telefonu niekas neatsiliepė.
Vėliau ji pati paskambino sūnui ir guodėsi, kad sodo name palikta viena, be priežiūros ir be maisto. Moteris į telefono ragelį verkė ir guodėsi, kad čia, matyt, ir numirs visų apleista.
Duoti motinai pinigų nė nemanė
„Panevėžio rytas“ su J.Marcinkienės dukra kalbėjosi telefonu. Ši patvirtino, kad jos motina dabar tikrai yra kolektyviniame sode.
Paklausta, ar senolė ten gyvena viena, moteris pasipiktino: „Aš žinau, kad žurnalistai visur kiša nosį, bet kodėl jums tai turėtų rūpėti?“
Šiek tiek painiodamasi moteris paaiškino, jog ten gyvena ir ji pati, nes butas Vilniuje remontuojamas. Tačiau šiuo metu ji esanti Vilniuje, prižiūrinti trimetį anūką.
Pasiteiravus, kaip atsitiko, kad ligoninėje gulinti senutė staiga tapo benamė, pašnekovė nė kiek nesutriko, patikino, jog viskas atlikta teisiškai teisingai, yra notarų parašai.
Moteris tikino visai neturėjusi išankstinių planų parduoti motinos butą, nes prieš metus jį motina jai užrašė testamentu.
Vėliau iš motinos butą neva ketinusi išvilioti ją slaugiusi moteris. Senutė pas tą moterį kurį laiką gyveno Liūdynėje. Tačiau ten jai buvę blogai, trūkę priežiūros ir maisto.
„Iš ten mes ją pasiėmėm su policija, buvo labai nusilpusi, sublogusi. Bet aš tą moterį visai suprantu: jei jau pasiėmė nusenusį žmogų prižiūrėti, tai logiška, kad nori, jog greičiau numirtų – koks biznis, jei buto reikėtų laukti 20 metų“, – net sukikeno iš savo sąmojo J.Marcinkienės dukra.
Korespondentei net nespėjus prasižioti apie J.Marcinkienės įtarimus, neva ji, vežama pas notarą, jautėsi lyg kažko prigirdyta, pati pašnekovė pareiškė jokiais vaistais motinos negirdžiusi.
Vilnietė teigė, jog situacija susiklostė taip, kad motina pati jai padovanojo butą. O tada ji tą dovaną ir pardavė.
Teiraujuosi, gal pinigus už parduotą butą atidavė motinai? Vis dėlto tai amžių nugyvenusios ir ilgus metus plušusios senolės turtas.
„Kodėl turėjau atiduoti? – pašnekovės balso intonacijos rodė didelį nustebimą ir pasipiktinimą. – Ko jai dar trūksta? Gali sėdėti balkonėlyje per dieną, yra nuprausta, turi kambarį“.