Bet šitaip tau bežiūrint į jūros tolybes ima ir užrėkia ant stulpo paplūdimyje pakabintas garsiakalbis, begėdiškai siūlantis apsilankyti kažkokiuose baseinuose. Eiti į kažkokius baseinus, kai priešais tave – jūra?!
Tavo sąmonė ir, dar labiau, pasąmonė kaip koks nors sąvartynas prišiukšlintos reklamos nuotrupų. Na, ką jau padarysi? Beviltiška protestuoti – tokia jau kaina, kurią turi mokėti modernus žmogus (kažin už ką?).
Bet vis vien išgirdęs reklaminį klipą paplūdimyje pasipiktini – kažkas čia ne taip. Tai taip absurdiška, kad, manai, tikrai turėtų būti kokia nors žmogaus teisė, kurią tokia reklama pažeidžia. Šioje vietoje tu jai nepasirengęs – ji puola iš už nugaros, smogia žemiau juostos.
Taip, reklama iš esmės yra būdas priversti žmones susimokėti už kai kurias prekes ir paslaugas, už kurias nėra kaip jų priversti atsiskaityti kitaip. Gali nemokamai žiūrėti televizorių - mainais už tai, kad kas dešimt minučių tau šiek tiek pašiukšlins į pasamonę Džonas Smitas, kurio unitazas tooooks purvinas, jog net atrodo, kad jis gyvena viešajame tualete. Lygiai taip pat ir su radiju, ir su internetu – argi sunku sekundei žvilgtelėti į akį rėžiantį pranešimą, kai tavo paslaugoms atsiveria neišmatuojami žmonijos žinių lobiai (atmiešti šiukšlių).
Šis argumentas, šiek tiek pataisytas, tinka ir spaudai. Tiesa, už ją (dažniausiai) turi susimokėti, bet ta kaina yra greičiau simbolinė. Žurnalai ir laikraščiai kainuotų daug brangiau, jei staiga panorėtum, kad kas antrame puslapyje išsišiepusi blondinė rankoje nelaikytų lūpdažio (dešros, sauskelnių). Tebūnie – tik dėl reklamos vakaro žinios mums prieinamesnės nei karas ir taika.
Bet kitaip nei Palangos paplūdimy, visais šiais atvejais tu tikiesi reklamos ir jai iš anksto pasiruoši. Prieš atversdamas žurnalą žinai, ką ten rasi, - taip pat ir įsijungdamas televizorių arba kompiuterį. Tokios yra taisyklės. Viena iš prigimtinių žmogaus teisių – kurių dabar mes turime tiek daug – yra teisė nebūti užpultam reklamos iš pasalų. Pagaliau turi galimybę atsisakyti ją priimti – tereikia laikytis atokiau nuo žiniasklaidos priemonių.
Reklama paplūdimy – aiškus tokių teisių pažeidimas. Pirma, tu jai nepasiruošęs (jos žala tad gali būti daug didesnė), o antra, už ką tu skolingas, kad turi jos klausytis? Net pasipiktinimą kelia mintis, kad privalai atsiskaityti už galimybę pasimėgauti savo šalies gamtos ištekliais. Tegul kapitalizmas sau siautėja kiek tinkamas, bet apmokestinti gamtą – to jau per daug.
Logiškai šį argumetą norisi išplėsti: o kaip reklamos mieste, visi tie neskoningi stendai ir plakatai, bjaurojantys vaizdą? Už ką tave gali versti susimokėti žingsniuojant gatve?
Miesto gatvės, kaip ir gamta, - bendras turtas. Be to, tokia reklama nesilaiko ir sąžiningos kovos taisyklių – ji tau nepalieka galimybės ką nors užversti arba išjungti, kai paprasčiausiai nenori matyti distrofiškų pusnuogių mergaičių. Kaip tuomet gali pasinaudoti savo prigimtine teise išvengti reklamos? Juk negali užsidaryti namie ir nekelti kojos į gatvę.
Tikiuosi, tave įtikinau, kad reklamos gatvėse – tavo teisių pažeidimas. Naivu tikėtis, kad kas nors pasikeis – per daug pastatyta ant kortos. Be to, reklamos kartais būna naudingos. Nepaisant to, jos pažeidžia žmogaus teises. O pasaulyje, įžengusiame į trivialumo amžių, galbūt galima kelti revoliucijas ir dėl reklamos. Būtų absurdiška, bet labai modernu.