Bažnyčios tėvai, aiškindami šią Senojo Testamento ištrauką, sako, kad Abraomą aplankė pati Švenčiausioji Trejybė. Pasirėmęs šia aiškinimo tradicija, vienuolis A.Rubliovas nutapė garsiąją Švč. Trejybės ikoną – angelo pavidalo į vienas kitą žvelgiančios trys esybės. Tiek ši Šventojo Rašto ištrauka, tiek ikona yra itin artima tikinčiai širdžiai. Pasenusio Abraomo ištvermingas tikėjimas ir laukimas sulaukia svečiuosna paties Dievo. Tai – išsipildymas.
Abraomo senyvas amžius simbolizuoja tikėjimo brandą. Juk jį, įtikėjusį nematomu ir niekam (išskyrus tik karalių Melchizedeką) nežinomu Dievu, giminė, kiti prašlaičiai, net kartais ir žmona Sara, laikė senu kvailiu.
Todėl Abraomas ir tapo mūsų tikėjimo tėvu, nes jo tikėjimas pranoko riboto žmogiškojo suvokimo ir galios ribas. Nieko nėra neįmanoma Dievui.
Dievas laukė, kol subręs Dievo vertas Abraomo tikėjimas. Brandus tikėjimas ir Dievo vertas santykis laikosi tik pasitikėjimu Dievu. Šiais laikais dažnai užmirštame tikėjimo tiesą, jog Dievas veikia žmogaus silpnume, kad aiškiai pasirodytų ne mūsų, bet Dievo galybė.
Kitas susitikimo su Dievu būtinas dėmuo yra laukimas ir vienatvė. Abraomas iš tiesų nieko neveika. Jis tiesiog būva tikėjimo vienatvėje ir laukime. Šio sekmadienio Evangelijos išryškina Dievo buvimo ir santykio su žmogumi būdą:
“Jiems keliaujant toliau, Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten viena moteris, vardu Morta, pakvietė jį paviešėti. Ji turėjo seserį, vardu Marija. Ši, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi jo žodžių. Morta buvo susirūpinusi visokiu patarnavimu. Ji stabtelėjo ir pasiskundė: „Viešpatie, tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Sakyk, kad ji man padėtų“.Tačiau Viešpats atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“ (Lk 10,38-42).
Morta buvo susirūpinusi viskuo. Ji jautėsi užimta ir dirbanti Viešpaties labui. Ji jautė nuoskaudą, kad prie jos “rūpesčio” neprisijungia jos sesuo Marija. Mortos supratimu abi tikėjimo seserys turi “kažką veikti”. Tačiau Viešpats pabrėžia, kad Dievo akyse joks “veikimas” yra neesmingas, nors, žmogiškuoju atžvilgiu, ir reikalingas. Esminga yra būti tikėjimo santykyje su įsikūnijusiu Dievo Žodžiu.
Taip, čia ir yra mūsų religijos esmė, šaltinis, iš kurio ateina sielų išganymas – individualios sielos susitikimas su Dievu. Visa kita krikščionių veikla, pvz., apaštalavimas, tėra priemonė, kad Viešpats prie savęs priglaustų vieną ar kitą sielą, t.y. per sakramentų šventimą įskiepytų į savo Eucharistinį kūną, kuriame į sielą Tėvas ir Sūnus Šventojoje Dvasioje ateina ir apsigyvena.
Tikėjimo aktas numarina, atrodytų, visagalius žmogiškojo komforto reikalaujančius įpročius, kad Dievas mumyse taptų viskuo ir viskas. Todėl šventosios liturgijos šventime ir vyrauja šventoji Kryžiaus tyla - joje kartu su Viešpačiu mirštame ir Šventojoje Dvasioje Sūnuje įžengiame į nežemiškai tyrą amžiną Tėvo meilę.
Pasakykite man, kodėl mes, atrodytų tikinčioji liaudis, tai pamirštame? Mes tiek užsiėmę ir taip susirūpinę aktyviu dalyvavimu išorėje, kad užmirštame asmeniškai ir viduje šventos liturgijos metu susitikti su Tėvu.
Ar daug kas šiais laikais žino, kad šv.Mišios nėra malonus pobūvis “su Jėzumi”, bet dalyvavimas Jėzaus Aukoje, kad Jo vedini ir Jo Aukos išlietoje Šventojoje Dvasioje žengtume pas Tėvą. “Te, clementissime Pater … “ , - kviečia seniausias Romos Bažnyčios kanonas (Eucharistinė malda).
Išgyventi Bažnyčios liturgijoje švenčiamo dalyvavimo Švč. Trejybės gyvenime pinatvę – vienintelis ir tikrasis tikinčiojo rūpestis. Kito nėra, nes be šio esmingojo nebus ir išganymo. Koks Popiežiaus ir Magisteriumo dokumentų Motu proprio “Summorum Pontificum” ar Tikėjimo doktrinos kongregacijos Atsakymų dėl “subsistit in” (Bažnyčios apibrėžimo) tikslas ir esmė?
Vienas vienintelis: kad tikintysis Aukos ir Dvasios pilnatvėje susitiktų su Dievu. Leista plačiai naudoti 1962 redakcijos Mišiolą? Gerai, nes šiuo būdu kartų kartos (apie 1500 metų) susitikinėjo su Švč. Trejybe. Esu įsitikinęs, kad didžioji dauguma per amžius dalyvavusiųjų lotyniškoje liturgijoje tikinčiųjų nesuprato šios kalbos. Bet tai buvo ir yra nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių tikinčiųjų ir Dvasios veikimo išpuoselėtas - todėl teisingas, išganingas ir neatmainomas - būdas išgyventi Švč.Trejybės gyvenimą ir pasiekti išganymą.
Tikėjimo tikėjimo kongregacijos Atsakymuose pasakyta, kad Reformos sukurtas bendruomenes katalikams nedera vadinti „bažnyčiomis“, nes jose nešvenčiami Eucharistijos ir Kunigystės sakramentai? Gerai, nes mes, katalikai, nepasimesime įvairiaspalvėse ekumeninėse pamaldose; nenuvertinsime savų Eucharistijos ir Kunigystės sakramentų. O ir atskilę nuo mūsų broliai geriau žinos kelią namo, į apašalinio tikėjimo pilnatvę ir į Švč.Trejybės dovanojamos sakramentuose gyvasties pilnatvę.
O kuo mes užsiėmę? Prisipažinsiu, buvo baugu skaityti šen bei ten anoniminius internautų komentarus apie Benediktą XVI ir apie jo žingsnius.
Susidaro įspūdis, kad tarp Lietuvos katalikų vyrauja visuotinis nusivylimas popiežiumi, net pagieža. Vienas viešai katalikiškas chameleonas net ne anonimiškai leptelėjo apie Šventąjį Tėvą: „Senas kvailys!“. Jis ir kiti jau negali netikėti, kad popiežius, išsakęs tai, kas buvo ir yra Bažnyčioje visada, nesuklydo.
Tiek metų buvome įsitikinę, kad tai, kas „buvo“ (ir kelių keistuolių uždarame klube tebėra), tėra pasenusi, bloga, tariamai uždrausta ir nebereikalinga sieniena. Pripratome. O kai Bažnyčios galva ex cathedra pagaliau aiškiai ištarė Bažnyčios valią ir tikėjimo nuostatą, tuomet pasimetėme. Įpročio galios apakinti, dalis lietuviškųjų katalikai ėmė kaltinti Šventąjį Tėvą.
Pamoka tiems, kurie sutapatino Bažnyčios laiką su šio pasaulio kintamybe: senienos Bažnyčioje vertingos ir jaunos yra tiek, kiek išlieka tikintiems priemone švęsti Švč.Trejybės gyvenimą ir būti išganytiems. Tai ir yra, ką nuo šv.Benedikto laikų (VIa.) vadiname opus Dei, išganingu Dievo darbu sakramentų šventimo metu.
Atrodytų, kad dalis katalikų jau nebesupranta, kuo yra vertinga ir išganinga Bažnyčioje užsiimti. Išganymas juk negarantuotas. Joks socialinis aktyvumas, joks socialinis kapitalas ir žmogaus puikybę tenkinant galia, jokios „masuotės“ ir šioms būdingos tariamai religingumu nuspalvintos psichinės patirtys, jokie darbai ir iš jų išplaukiantis bei save numaldantis komfortas išganymo negarantuos. Šis gi ateina tik per prigimties ir nuodėmės svorį įveikusį ir švč.Trejybės veikimą nuskaistintoje širdyje atveriantį tikėjimą.
Atrodo, kad tapome mortomis, kurios jaučia nuoskaudą, kad kažkokios tylios marijos (kad ir Popiežius!) tenori suklusti šventoje Kryžiaus tyloje ir mylinčia širdimi - be išorinio malimosi, seilėjimosi, plojimo, glėbėščiavimosi, džeržgimo, nepaliaujamo „religingu saldumu“ nubukinto kalbėjimo - žvelgti į Dievo Žodžio paslaptį ir patirti sielos vienintelio Mylimojo meilę.
Gerbiamieji, iš principo nevalia tikėjimo brolį vadinti kvailiu. Be to, šis “senas kvailys” yra Petras - Uola, ant kurios pastatyta Bažnyčia ir kurios pragaro vartai nesugriaus. Atsargiai, nors ir senas, jis gali turėti Abraomo tikėjimą. Ir Dievo galybė būtinai jame pasireikš. Morta, būk tu sau ramiai tarp pamėgtų indų; bet nei triukšmu, nei priekaištu netrukdyk Abraomo tikėjimo seseriai Marijai suklusti Viešpačiui. Netrukdyk meilės.