Susitarti nebuvo įmanoma, nes maištininkai reikalavo prezidento P.Musharrafo atsistatydinimo bei islamo teisės įvedimo.
Tačiau pildosi maištininkų lyderio Abdo ar Rašido Ghazi grasinimai, jog Pakistaną po komplekso šturmo ims drebinti išpuoliai prieš ginkluotąsias šalies pajėgas ir policiją. Šių išpuolių metu jau žuvo daugiau kaip du šimtai pareigūnų. Tiesa, be keleto išpuolių pačiame Islamabade, daugelis išpuolių buvo įvykdyti puštunų genčių teritorijose Afganistano pasienyje, kurios Pakistano vyriausybės niekada iki galo nekontroliavo.
Dauguma apžvalgininkų atkreipia dėmesį į Pakistane stiprėjantį fundamentalistų ir teroristų tandemą. Reiškiamas nuogąstavimas, kad P.Musharrafo vyriausybei nesiimant griežtų veiksmų, fundamentalistinio terorizmo virusas ir toliau plis ne tik po Pakistaną.
Islamo teroristų išpuolių kol kas nepatyrusi Vokietija neseniai paskelbė turinti duomenų, kad Pakistano ekstremistų bazėse lankosi vis daugiau jos piliečių ir nuolatinių gyventojų musulmonų, kurie grįžę jau pradėjo planuoti didžiulius išpuolius Vokietijoje.
Kartu baiminamasi galimų platesnių piliečių masių akcijų, kurios galėtų tapti dar didesniu iššūkiu P.Musharrafui. Prognozuojama net jo vyriausybės griūtis.
Baiminimasis, kad P.Musharrafo netolimoje ateityje laukia dar sunkesni išbandymai, išties turi pagrindo. Mat nepaisant, o kartu ir dėl nuolatinės JAV pagalbos jo režimui, P.Musharrafas Pakistane yra labai nepopuliarus ne tik tarp skirtingoms ideologijoms atstovaujančių religiškai motyvuotos ir sekuliarios, buvusių ministrų pirmininkų Navazo Sharifo ir Benazyr Bhuto vadovaujamos opozicijos, bet ir tarp profesinių sąjungų (ypač teisininkų), ir eilinių piliečių.
Į valdžią atėjęs po perversmo generolas net nėra legitimus valstybės vadovas, pats sau prisiskyręs prezidento titulą. Be to, kaip pats teigia, kovos su terorizmu vardan jis suvaržė piliečių politines ir pilietines teises bei laisves ir viršydamas savo įgaliojimus siekia kontroliuoti teismų ir teisėjų darbą.
Pakistaną draskantys įtampos ir neramumai, vis dėlto, neturėtų būti matomi išimtinai per terorizmo ir kovos su juo prizmę. Juos vertėtų analizuoti atsižvelgiant į pačios Pakistano valstybės prigimtį ir jos evoliuciją.
Pakistanas, nors nėra vienintelė pasaulio valstybė, susikūrusi religijos pagrindu (toks yra ir Izraelis), kol kas, ko gero, yra vienintelė šiandien egzistuojanti valstybė, kurios raison d‘etre buvo islamas.
Panašiai kaip pranašo Mahometo Jasribe VII amžiuje įkurtojoje pirmojoje musulmonų valstybėje, Pakistaną, po britų Indijos padalijimo 1947 metais susidėjusį iš Vakarų Pakistano (šiandieninis Pakistanas) ir Rytų Pakistano (nuo 1971 metų nepriklausoma Bangladešo valstybė), sudarė vietinės etnolingvistinės bendruomenės ir imigrantai iš Indijos, vadinti muhadžirais. Tad Pakistanas, nors religiškai beveik vientisas, etniškai yra labai įvairus. Čia gyvena kelios dešimtys stambesnių ir antra tiek mažesnių etniškai tarpusavyje niekaip nesusijusių grupių.
Tačiau besikurianti valstybė turėjo būti ne tik demografiškai musulmoniška, bet ir islamiška. Oficialus valstybės pavadinimas yra Pakistano islamo respublika. Didelės dalies piliečių įsitikinimu, islamo teisė turėjo vaidinti pagrindinį vaidmenį visuomenės santvarkoje ir valstybės valdyme.
Beje, būtent britų Indijoje kaip niekur kitur knibždėte knibždėjo vahabizmo pradininko Mahometo ibn Abd al-Vahabio idėjų įkvėpti reformistiniai ir funfamentalistiniai musulmonų sąjūdžiai, siekę reislamizuoti Indijos musulmonus ir islamizuoti visą šalį.
Neįtraukiant XIX-XX amžių Indijos musulmonų fundamentalistų sąjūdžių neįmanoma prasmingai pristatyti musulmonų fundamentalizmo istorijos.
XX amžiaus pirmoje pusėje musulmonų bendruomenėse regresyvų fundamentalizmą vis labiau pradėjo užgožti iš musulmonų reformizmo išsirutuliojęs islamizmas. Indijoje viena įtakingiausių tapo 1941 metais charizmatinio islamistų mąstytojo Abu Ala al-Maudūdžio įkurta ir vadovauta Džamaat-i-islami („Islamo visuomenė“) . Maudūdį dėl jo raštuose plėtotos islamistinės ideologijos galima būtų pavadinti vienu iš dviejų islamistų Marxų (antrasis – egiptietis Chasan al-Bana, 1928 metais įkūręs žymiąją al-Ikhvan al-Muslimūn, („Musulmonų broliją“).
Maudūdi buvo Indijos padalijimo priešininkas, teigęs, kad musulmonai turėtų valdyti visą, nepadalintą islamišką Indiją. Britams padalijus Indiją, Maudūdi persikėlė į Pakistaną, kurį iki savo mirties 1979 metais siekė paversti šalį islamiška valstybe.
Tuometis europietišką išsilavinimą gavęs sekuliarus Pakistano elitas nesiryžo naujos valstybės paversti islamiška. Tad nors su religija Pakistano politinėje sistemoje ir retorikoje (pvz. Konstitucijoje) koketuota nuo pat jo įkūrimo, reali reislamizacija prasidėjo tik valdžion 1977 metais po perversmo atėjus Maudūdžio gerbėjui generolui Zija al-Chakui.
Per savo valdymo dešimtmetį, sutapusį su Afganistane vykusiu ginkluotu pasipriešinimu SSRS okupacijai, Z. al-Chakas siekė islamizuoti valstybės aparatą, įvedė islamiškas bausmes, uždraudė neislamiškas praktikas, sustiprino islamo ir arabų kalbos mokymą, skatino religinių mokyklų medresių steigimą, pats artimai bičiuliavosi ir konsultavosi su islamistų lyderiais. Bet svarbiausia, generolas leido įkurti kovotojų su komunistine Kabulo valdžia, mudžahidų rengimo stovyklas, kur AK-47 ir Koranas būdavo dvi neatskiriami. Kitaip tariant, Z. al-Chako režimas buvo tas instrumentas, kuris leido suvešėti reislamizacijos lūkesčiams.
Bet generolą po jo mirties 1988 metais pakeitę Pakistano vadovai reislamizacijos neskatino. Todėl islamistų remto generolo P.Musharrafo atėjimas į valdžią religiškai angažuotai visuomenės daliai suteikė naujų vilčių. Vis dėlto per aštuonerius metus buvimo valdžioje metus ir P.Musharrafas nepateisino islamistų lūkesčių, todėl vis dažniau pats tampa perversmo metu jį palaikiusių religiškai motyvuotų radikalių politinių grupių taikiniu.
Ką tik jo išsižadėjo ir parlamente esančios islamistų politinės partijos.
Didelės dalies visuomenės noras matyti savo valstybę islamišką (net nesvarbu, kaip tas islamiškumas atskirų grupių suprantamas) Pakistano vadovus pastato tarp dviejų ugnių. Iš vienos pusės, pasaulinė nemusulmonų isterija dėl fundamentalizmo ir terorizmo augimo ir suaugimo, iš kitos, pačios Pakistano valstybės “raison d’etre” įgyvendinimas.
Tad klausimą, ar Pakistanas gali būti sekuliari valstybė, reikėtų keisti klausimu, kodėl Pakistanas turėtų būti sekuliari valstybė, jei didelė ar net didesnė dalis jos gyventojų atmeta sekuliarumą ir pirmenybę teikia jos islamiškąjai prigimčiai?
P.Musharrafo likimas valdžioje didele dalimi priklausys nuo to, kaip jis apsispręs: nusileisti religiškai motyvuotos visuomenės dalies reikalavimams ir vykdyti nuosaikią reislamizaciją ar pasiduoti JAV papirkinėjimui piliečių lūkesčius iškeisti į tariamą strateginę partnerystę?
Pirmuoju atveju P.Mushartafas rizikuoja tapti tarptautinės politinės sistemos pariju -panašiai kaip Irano prezidentas Achmadinejadas. Be to, vis tiek neįtiktų kuriems nors religiniams radikalams. Antruoju atveju jis ir toliau pasirašinėtų sau mirties nuosprendį per kurį nors iš daugybės pasikėsinimų prieš jo gyvynę.
Tikėtina, kad generolas ir toliau rinksis dvigubo žaidimo kelią – pasauliui garsiai skelbdamas kovojąs su teroristais jis parodomai ryžtingai ir griežtai dorosis su įžūliausiais iššūkiais, kaip Raudonosios mečetės atveju ar užsieniečių džihadžių atžvilgiu, jo valdžiai, o
kartu patylomis mėgins susitarti tiek su pasienyje siautėjančiomis puštunų gentimis, tiek su nuosaikiais islamistais ir sekuliaria opozicija, ką nors jiems visiems pažadėdamas mainais už paramą jam siekiant save legitimizuoti rudenį parlamente ir provincijų asamblėjose turinčiuose vykti prezidento rinkimuose.
Tad greičiausiai Pakistanas dar kurį laiką - bent iki planuojamų prezidento rinkimų rudenį ir parlamento rinkimų žiemą - liks politinėje „stumk-trauk“ būsenoje.