***
- Ar jums nekelia juoko visas tas slaptumas, gaubiantis jūsų knygų leidimus?
- Ne, visai ne. Aš pati didžia dalimi už jį atsakinga. Žinoma, yra cinikų, kurie įsitikinę, kad visa tai – tik rinkodaros gudrybės. Bet aš nuoširdžiai nenoriu, kad vaikai iš anksto žinotų, kas jų laukia. Neliktų dalies džiaugsmo skaitant istoriją. Aš daug prakaito išliejau kurdama užuominas ir po to jas maskuodama – tai tapo svarbia mano gyvenimo dalimi.
- Ar brangiai tenka mokėti už sėkmę ir šlovę?
- Aš niekada nenorėjau būti įžymi, net nesapnavau, kad galėčiau tokia tapti. Be to, mano garsios rašytojos įvaizdis ne visai atitinka tikrovę – tai, kas vyksta su manimi. Įsivaizdavau, kad būti garsi rašytoja reiškia būti panaši į Jane Austen. Sėdi namie klebonijoje, tavo knygos labai garsios, o tu kartais susirašinėji su Velso princo sekretoriumi.
Net neįsivaizdavau, kad žmonės knisis mano šiukšliadėžėse arba dideliais fotoaparatais fotografuos mane paplūdimyje. Net nesapnavau, kad šlovė neigiamai atsilieps mano dukters gyvenimui, o kartais atsiliepia. Būtų nemandagu sakyti, kad būti žinomai neduoda nieko gero. Visiškai nepažįstami žmonės parduotuvėje prieina ir ima sakyti malonius dalykus apie tavo darbą.
Būna labai malonu. Aš tik norėčiau, kad jie neprieitų, kai aš ką nors perku. Pavyzdžiui, tualetinį popierių arba kitus neaiškius daiktus. Visada taip ir būna – kodėl jie niekada neprieina prie manęs šviežių vaisių ir daržovių skyriuje?
- Ar sėkmė jus pakeitė?
- Taip. Nebesijaučiu taip, lyg savo buvimu tik užimčiau erdvę. Anksčiau taip jaučiausi. Buvau nevėkšla. O dabar jaučiu, kad bent vienoje srityje šį tą sugebu. Visuomet maniau, kad moku pasakoti istorijas – turbūt truputį liūdna, jog patvirtinti tai man prireikė leidėjų.
- O pinigai? Daugelis staiga praturtėjusių žmonių jaučia kaltę.
- Taip, truputį jaučiuosi kalta. Aš ne iškart praturtėjau. Didžiausias žingsnis buvo tada, kai amerikiečiai sumokėjo avansą ir jo užteko nusipirkti namui – iki tol mes tik nuomojomės būstą. Tada nejaučiau kaltės, tik baimę. Maniau, kad privalau visko nesugadinti: turiu šiek tiek pinigų, reikia protingai su jais elgtis. O vėliau ėmiau jaustis ne visai nusipelniusi. Tiesa, aš ilgai ir sunkiai dirbau, bet sulauktas atlygis vis tiek neproporcingai didelis.
- Pakalbėkime apie prekes su Hario Poterio vardu, pavyzdžiui, Hario Poterio šaltos moliūgų pliurzės gaminimo aparatus ir panašų šlamštą. Toks tikrai yra, ar jūs išsigalvojate?
- Aš rimtai. Yra per penkiasdešimt rūšių tokių gaminių. Hario Poterio siuvinėti marškinėliai, vėlyvo pasiskraidymo rankšluostis, Hario Poterio ir Rono Vyzlio žadintuvas. Sąrašas be galo.
- Girdėjau apie žadintuvą. Kaip aš į tai reaguoju? Atvirai, jei būčiau galėjusi uždrausti visas tas prekes, būčiau taip ir padariusi. Dukart per metus susėdame su “Warner Bros” atstovais ir pasikalbame apie prekes. Nustebtumėte išgirdę, kokių daiktų gamybą man teko vetuoti - dejuojančios Mirtos unitazo dangčio signalizacijas ir panašiai. Tai visai nejuokinga – tie daiktai siaubingi.
- Bet juk galėjote pasakyti: „Ne, jokių prekių“.
- Nemanau, kad anuomet galėjau. Su “Warner Bros” pradėjau derėtis 1998-99 metais ir tuomet dar neturėjau pakankamai galios jiems sustabdyti. Toks jau tas filmų pasaulis.
Filmus kurti labai brangu. Jei studija ir toliau juos kurs – aišku, nėra jokios garantijos – jie taps dar brangesni. Manau, jie ima bijoti, kad sugalvoju vis išmoningesnius dalykus tik tam, kad galėčiau pasižiūrėti, kaip jie susitvarkys. Tai netiesa. Bet teko girdėti, kiek galvos skausmo sukuria mano kuriamo pasaulio apimtys.
- Ar bent nutuokiate, kiek uždirbate?
- Ne. Neįsivaizduoju, kiek uždirbau pernai. Neseniai susitikau su savo buhalteriu ir pasakiau: „Jie sako, kad turtuolių sąraše aš stoviu aukščiau net už karalienę. Vadinasi, iššvaistei palyginti daug pinigų“. Aš apytiksliai žinau, kiek turiu turto, nesu visiška neišmanėlė. Tikrai neturiu 280 mln. svarų sterlingų (apie 1,4 mlrd. litų).
- Koks jūsų darbo stilius? Daug rašytojų atsisėda ir sako: „Privalau išspausti 600 arba 1000 žodžių per dieną“. Ar ir jūs taip darote?
- Ne, aš juk ne tvorą dažau. Negalėčiau taip dirbti. Aš dažniausiai prisėdu ir dirbu, kol daugiau nebegaliu. Tai vadinama periamo arklio rašymo mokykla. Bėda su žodžių limitais ta, kad kokią nors dieną gali labai sunkiai dirbti, bet neparašyti nė žodžio – tik planuoti ir taisyti jau parašytus skyrius.
Kartais mane ištinka kūrybinės krizės. Pavyzdžiui, rašant „Paslapčių kambarį“. Labai trumpa, tetruko kokias penkias savaites. Palyginti su kai kurių žmonių krizėmis, ką reiškia penkios savaitės?
Kai artėjau prie „Ugnies taurės“ pabaigos, buvau labai nelaiminga. Tokia nelaiminga, kad net pagavau save fantazuojant, kad galėčiau susilaužyti ranką ir nereikėtų rašyti. Nedaug trūko, kad imčiau galvoti: „Kaip man čia susilaužius ranką, kad galėčiau pasakyti leidėjams, jog fiziškai negaliu rašyti“. Buvau sau nusistačius neįmanomą terminą. Aš iki jo suspėjau, bet tik todėl, kad dirbau kiaurą parą. Buvau labai nelaiminga.
Šiek tiek laukiu post-Hario eros savo gyvenime, nes kai kurie rašymo aspektai neteikia didelio džiaugsmo. Bet kartu visiškai nenoriu su juo skirtis. Jis žymi pačią siautulingiausią mano gyvenimo dalį. Aš ilgai ir sunkiai dirbau – bijau, kad be jo gyvenime liks didžiulė tuštuma.
- Ar žinote, ką veiksite po to?
- Pertraukoje tarp Hario Poterio knygų rašiau šį tą kitokio ir man tai labai patiko. Galėčiau grįžti prie to.
- Ar tai knygos suaugusiems?
- Ne, tiesiog šis tas visiškai kitokio. Rašydama jaučiausi labai laisva. Tik bijau, kad nuo šiol turėsiu pasirašinėti slapyvardžiu. Bet žurnalistai vis vien iškart išsiaiškins, kas aš tokia.
Nenuvertinu spaudos tyrimo galios, todėl nežinau, ką darysiu. Tikrai ir toliau rašysiu, tik nežinau, ar publikuosiu. Jūs galit sakyti, kad rašai tam, kad tave išleistų, kad galėtum pasidalyti savo istorijomis.
Bet aš vis prisimenu, kas nutiko A.A.Milne‘ui, kuris bandė rašyti knygas suaugusiems, bet visi recenzentai negalėjo neprisiminti Tigro, Mikės Pūkuotuko ir Paršelio. Manau, tas pats laukia ir manęs. Bet nieko baisaus, susitvarkysiu. Vis dėlto norėtųsi bent kurį laiką pasimėgauti normaliu gyvenimu, todėl geriausia išeitis turbūt būtų iškart nieko nepublikuoti.
- Ne taip ir blogai keliauti kapan padarius tai, kas jums pavyko – sukurti visą pasaulį ir grąžinti vaikus prie knygų?
- Tikrai neblogai. Žinoma, aš nepaprastai džiaugiuosi Hariu ir niekada jo neišsižadėsiu. Prisiekiu, niekada niekada už jį neimsiu atsiprašinėti. Aš juo didžiuojuosi ir ginsiu Harį nuo visų kritikų.