Pasaulio protestantai audringai kritikavo Romos popiežių. Lrytas.lt nusprendė pasidomėti, kaip popiežiaus veiksmus vertina Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis.
***
- Dominikonas A. Di Noia teigia, kad Vatikano dokumentas "Atsakymai į kai kuriuos klausimus apie Bažnyčios doktriną" yra skirtas tik Katalikų Bažnyčiai ir jos teologams, o ne supriešinti katalikams ir protestantams, kaip teigia protestanų atstovai? Kaip situaciją po liepos 10-osios vertinate jūs?
- Mes, liuteronai, manome, kad tai yra Vatikano vidaus dokumentas, kuris mums jokios tiesioginės įtakos neturi. Be abejo, kiekviena Bažnyčia moko savo tikinčiuosius tikėjimo pagrindų ir mes tikime, kad tai - kaip vidinis mokymas. Tame popiežiaus dokumente mes nieko naujo neatradome. Pakartoti 2000-ųjų metų Dominus Jesus encikliko žodžiai ir mintys.
- Kaip vertinate popiežių Benediktą XVI ir jo veiklą?
- Asmeniškai, labai gerbiu jį už atvirumą. Manau, kad visada yra geriau, kai nuomonės išsakomos atvirai, teologija dėstoma atvirai, o ne paliekami užslėpti dalykai. Todėl manau, kad atvirumas visada yra geriau bet kokiuose santykiuose.
- O jeigu prisimintume Joną Paulių II ir jo teologiją?
- Galiu jums pasakyti, kad Benediktą XVI suprantu labiau, nes esu kitos konfesijos atstovas. Tarkime, jo požiūris į ekumenizmą (krikščioniškų bažnyčių bendradarbiavimas).
Benediktas XVI - nuoseklus. Nėra taip, kad vieną mintį jis išsakytų vieną kartą, o kitą – kitą. Amžinąjį atilsį Jonas Paulius II truputėlį trikdydavo, kai vienu metu melsdavosi vos ne kartu su visų religijų atstovais. Antai praėjus vos keliems mėnesiams po to, kai buvo pasirašyta bendra Romos katalikų bažnyčios ir Liuteronų pasaulinės federacijos deklaracija dėl nuteisinimo, pasirodė popiežiaus enciklika, kuri tai lyg ir nubraukė.
Tai stebino, toks blaškymasis labiau apsunkina, negu aiškus tikrovės supratimo išdėstymas.
- Ar šis naujas dokumentas nors kiek pakeis santykius tarp Romos katalikų ir liuteronų?
- Manau, kad tai priklausys nuo padėties vietose ir kaip tą dokumentą traktuos patys vietos Romos katalikų vyskupai bei kitos krikščionių bažnyčios.
- Kokie yra Lietuvos liuteronų santykiai su Katalikų Bažnyčia?
- Lietuvoje, manau, santykiai yra patys geriausi per pastaruosius 450 metų. Neturiu nei vienos priežasties ar progos pasakyti, kad kažkas trukdo santykiams ar kad iš Romos katalikų bažnyčios būtų rodomas nenoras palaikyti gerus ryšius. Šito nėra. Juntamas atvirumas. Jis juntamas ne tik tarp Romos katalikų,ir liuteronų bažnyčių, bet ir tarp stačiatikių.
- Papasakokite plačiau apie Lietuvos liuteronų bendruomenę.
- Esame apie 21 tūkst. tikinčiųjų 54 parapijose. Po truputį atsistatome. Mūsų bažnyčia buvo sugriauta, praradome apie 90 proc. žmonių prieš Antrąjį Pasaulinį karą, per jį ir po jo. Iki tol buvo 250 tūkst. liuteronų, o šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose liko apie dvidešimt tūkstančių.
Mūsų bažnyčia patyrė labai didelį persekiojimą. Miestuose liuteronybė buvo uždrausta, ji buvo išstumta į kaimus, kunigų lavinimas - sustabdytas. Į nepriklausomybę atėjome tik su šešiais kunigais. Dabar išgyvename laikotarpį, kai galime atsigauti. Prieš septynioliką metų turėjome 20 parapijų, dabar 54. Buvo šeši kunigai, dabar dvidešimt. Teologinis švietimas atsistato. Atsistato ir socialinis darbas, kuris Liuteronų bažnyčioje užima svarbią vietą. Gerėja ir situacija su jaunimu. Aišku, tas atsistatymo procesas labai lėtai vyksta.
- Kur rengiami Lietuvos protestantų kunigai?
- Klaipėdos universitete, Teologijos katedroje.
- Ar turite tą pačia problemą, kaip ir katalikai, kad mažėja šias pareigas norinčių užimti žmonių?
- Ko gero, ne. Vyksta natūralus procesas. Gal pradžioje daugiau buvo, dabar mažiau, bet reikia pasakyti, kad kokybinė kartelė labai aiškiai kyla. Turbūt kas penkeri metai tapti liuteronų kunigu tampa vis sudėtingiau. Žinoma, tai kai kuriuos žmones tai atbaido. Reikalavimai yra didesni, mes prašome daugiau išsilavinimo, užsienio kalbų, kitų dalykų.
Dabar visi kunigai, kurie bus ordinuoti, turės laisvai mokėti bent vieną iš Vakarų kalbų – anglų, vokiečių ar kurią kitą. Tai privaloma tam, kad žmogus turėtų kontaktą su pasauliu, suvoktų, kas vyksta, galėtų komunikuoti, skaityti.
- Ar siunčiate kunigus į užsienį?
- Stengiamės. Daugelis trumpesniam arba ilgesniam laikotarpiui buvo išvažiavę į Vokietiją arba važiuoja į JAV - magistro studijoms. Jeigu neišvažiuoja dažnai, kunigai siekia įgyti kitos profesijos magistro laipsnį. Jie studijuoja socialinius reikalus, religijos studijas, ar kitur, kad pasaulio vaizdas ir pažinimas prasiplėstų ir už Bažnyčios ribų.
- Kaip sutaria kitos religinės bendruomenės, tokios kaip, pavyzdžiui, Vynuogynas?
- Jos priklauso kitam judėjimui, nedaug ką bendro turi su Liuteronų bažnyčia. Sunku pasakyti, nes naujų grupių ir bendruomenių vienas iš požymių – tai, kad nėra surašytos tikėjimo doktrinos, kurias galima atsiversti ir pasakyti: „Štai, mes tikime taip, kiti kitaip“. Jų yra labai daug, kaip mes pastebime. Ar tai yra gerai, ar blogai, aš kokybiškai negaliu vertinti, bet mes pastebime, kad labai daug interpretacijų priklauso nuo pačių pastorių ir skelbėjų. Vadinasi, labai sunku suvokti tikėjimo turinį.
Bažnyčiai svarbiausias dalykas yra teologija. Netgi žiūrėdamas į kitą Bažnyčią, kuri turi surašytą doktriną, aiškią doktriną, gali pasakyti, ar tos bažnyčios tarnas pagal ją gyvena ir skelbia, ar ne. Tas pats yra liuteronų bažnyčioje: yra septynios konfesinės knygos - nuo XVI amžiaus ir Liuterio, ir kiekvienas žmogus gali atsivertęs paskaityti, ką mes skelbiame. O kitose religinėse bendruomenėse, kaip suprantu, tokių knygų yra daug.
Religinė bendruomenė keičiasi ir yra tokių bendruomenių, kurios daro gerą darbą, ypač karitatyvinį ir reabilitacinį. Mes sutariame gerai, tačiau turime galvoje ir skirtumus. Sunku nuspėti tolimesnį judėjimų vystymąsi – jų vis daugėja. Pagal pavadinimus kai kada ir sunku pasakyti, kam kas priklauso, iš kur atėjo, kodėl susikūrė. Kartais judėjimai ateina su nauju mokymu, kai kada dėl vidinių konfliktų žmogus atsiskiria.
- Ar yra grėsmė, kad jų nebeišeis atskirti nuo sektų?
- Manau, tokia grėsmė gali būti. Jeigu nėra nieko surašyta. Aišku, sektos pavadinimas yra sudėtingas, pats terminas, tačiau doktrinos išdėstymas padeda aiškiai suprasti judėjimo esmę. Tai galima taikyti ir valstybei. Iš išorės galime pasakyti, kad štai tos ar kitos šalies gamta yra graži, maistas skanus ir t.t. Tačiau kai gilinamės, mes žiūrime į santvarką – parlamentas, karalius ar kažkas kitas. Tada suvokiame pačią valstybės struktūrą, funkcionavimą, kaip ji atsirado, kodėl ji tokia, o ne kitokia. Taip ir su bažnyčia yra - tu gali pažinti skaitydamas.
Manau, nauji judėjimai turi ir gero, ir blogo. Gerai tai, kad jie parodo, ką tradicinės bažnyčios galbūt galėtų daryti ir nedaro. Tai atspindi tam tikrus žmonių lūkesčius. Iš kitos pusės – ką galima pastebėti Rytų Europoje, nors ir kitur galbūt taip pat, tik nesu susidūręs – nauji krikščioniški judėjimai, nekrikščioniški irgi dažnai, yra nusiteikę prieš tradicines krikščionių konfesijas. Tai, manau, niekam į gerą neišeina - nei jiems patiems, nei krikščionybei.
- Geriau, kad būtų viena Bažnyčia?
- Viena būtų idealu. Tačiau krikščionys turi skirtumų. Nepaisant jų turėtume matyti bendrą tikslą, kuris yra Kristus. Manau, kad reikia suvokti atsakomybę už Evangeliją. Mūsų tikslas nėra išsaugoti tradicijas. Tik, aišku, turime savo tradicijas, suvokiame savo įsitikinimus remdamiesi teologija.
Visi manome, kad mūsų geriausi, tačiau suvokti, kad sekuliariame pasaulyje konfesinės ribos nėra - esminis dalykas. Esminis dalykas yra ir tai, kad žmonės apskritai praranda bet kokią vertybinę orientaciją ir nesuvokia nieko apie religiją.
Kiti dar mėgina įrodinėti ir kovoti. Tai - visiškai nereikalingas dalykas, laiko gaišimas. Todėl mes, Liuteronų bažnyčia, stengiamės į panašias polemikas iš viso nesivelti. Manome, kad tai nevaisinga ir nieko gero neduoda.