Nauja tvarka – pražūtis kaimynams

Apie kaimynų santykius prikurta begalės anekdotų, gausu ir liaudies posakių, pašiepiančių kartais net absurdiškas jų rietenas.

Tautosakos lobius būtų galima papildyti ir keliais epizodais iš Panevėžyje besirutuliojančios kaimynų nesantaikos istorijos.

Šešiolika teismų, naktimis kasami grioviai, kastuvu sukapotos rankos, vietoje pasilabinimų grėsmingai iškelti kumščiai, rietenos dėl kelių centimetrų žemės – tokia yra šalia Tulpių ir Kauno gatvių sankryžos stovinčių namų gyventojų kasdienybė.

Prieš kelias dienas į redakciją užsuko Kauno gatvės 47-ojo namo gyventojas 85 metų Jonas Grabaliauskas. Senuką atlydėjo pas jį gyvenanti ir rūpintis buitimi padedanti Rita Švilpauskienė.

Garbaus amžiaus panevėžietis ašarodamas rodė didžiulėmis mėlynėmis nusėtas rankas ir tvirtino, kad jį neseniai šitaip išgražino perpus jaunesnis kaimynas – namo bendrasavininkis Romaldas Jašinskas.

J.Grabaliauskas skundėsi, jog pastaruoju metu jo gyvenimas tapo nebepakenčiamas dėl nuolatinės įtampos ir baimės, kad smurtas gali pasikartoti.

Pasak J.Grabaliausko, neseniai namo dalį įsigijęs R.Jašinskas su kitais namo savininkais elgiasi negražiai, kieme ir name bando įvesti savo tvarką, visus, kurie peržengia bendros laiptinės slenkstį, išvadina valkatomis ir veja lauk.

„Vieną kartą jis man įrėmė kastuvą į kaklą, kitą kartą kirto per rankas. Jaučiuosi tarsi ne savo būsto šeimininkas būčiau, o koks kampininkas“, – šviežias tamsias kraujosruvas rodydamas guodėsi senolis.

J.Grabaliauskas tą pačią dieną, kai lankėsi redakcijoje, dėl sužalojimų ir nuolatinio kaimyno teroro kreipėsi ir į policiją.

Kaimynų karo teritorija apima tris namus, esančius prie Tulpių ir Kauno gatvių sankryžos.

Pirmiausia užsukame pas J.Grabaliauską. Senolio būstas yra antrame seno medinio namo aukšte. Į jį patenkame atvėrę laukujes duris ir užkopę laiptais.

Dalis pirmo aukšto priklauso panašaus amžiaus kaip ir J.Grabaliauskas vienišai moteriškei. Jie abu čia gyvena jau penkis dešimtmečius.

Kitą pirmo aukšto dalį šiemet nusipirko gretimo namo gyventojas R.Jašinskas. Naujojo savininko žemės valda susisiekia su prieš dešimtmetį jo įsigyta namų teritorija.

Atvėrę J.Grabaliausko duris patenkame į nedidukę virtuvę. Pro jos langą atsiveria nepatrauklus vaizdas: kiek akys aprėpia, matyti stirtos naudotų padangų, sukrautų R.Jašinsko kieme.

Kaimynas turi išsipirkęs patentą ir verčiasi naudotų padangų prekyba. Savo prekes jis sandėliuoja atvirame ore, 6 arų namų valdos sklype.

Pas J.Grabaliauską lankėmės karštą dieną, tad nuo įkaitusių padangų pro langą tvoskė gumos ir kažin kokių chemikalų smarvė.

Senukas moja ranka į šią bėdą: aplinkosaugininkai pas kaimyną lankėsi, tačiau problemos nerado. Neva paaiškino, kad kol nekilo gaisras, katastrofos nėra. Žinoma, jei padangos užsidegtų, supleškėtų pusė privačių namų kvartalo.

J.Grabaliausko ir dar kelių šalia gyvenančių kaimynų širdies sopulys – santykiai su naujakuriu R.Jašinsku.

„Atėjo pas mane draugas, o R.Jašinskas jį griebė už atlapų ir liepė nesivalkioti čia svetimiems. Atėjo slaugė – ją išvadino valkata ir išvijo. Moterį, kurią priėmiau gyventi, kad man padėtų buityje, irgi nuolat koneveikia, nori uždrausti jai pasiekti butą per bendrą laiptinę.

Nebeišmanau, ką ir daryti, kur kreiptis. Jis vis sako, kad turi pinigų ir visiems, kam reikia, sumokės“, – suglumęs aiškino senolis.

Pasak J.Grabaliausko, konfliktai su naujuoju namo dalies savininku įsiplieskia vos ne kasdien.

Tai jiedu susipyksta dėl ant svetimos žemės padėto puodo, tai senukas, ant ugnies palikęs verdančius kiaušinius ir nuėjęs į lauko tualetą, grįžęs randa užrakintas bendras namo duris, tai jiedu apsižodžiuoja dėl kokios smulkmenos.

Bandome pakalbinti ir kitą namo senbuvę, pirmame aukšte gyvenančią moteriškę.

Žilagalvė, vos išgirdusi klausimą apie santykius su naujuoju kaimynu, baimingai išpučia akis ir pašnibždom teištaria: „Labai negerai dabar mums, čia baisus žmogus gyvena“.

Pakalbinti senolių skriaudiką ir pagrindinį konfliktų kaltininką pavyksta ne iš karto. Kai išėję iš J.Grabaliausko namų priartėjame prie R.Jašinsko tvoros, šis šlavinėjasi savame kieme.

Iš karto rėžia, kad į savo privačią valdą svetimų nė neketina įsileisti, kad visa jo veikla yra teisėta, legali, visi namo pirkimo popieriai tvarkingi, o senukai tepasiunta iš pavydo.

„Jie visko pavydi. Pavydi, kad pinigų turiu, kad galiu nusipirkti“, – įnirtingai net įraudęs aiškina R.Jašinskas iš už tvoros.

Žingsniuojame į kitą R.Jašinsko namo pusę, kur stovi kitų kaimynų baltas dviaukštis mūrinukas. Prie vartelių sveikinamės su vienu iš šio namo savininkų 75 metų Povilu Orda.

P.Orda – tas žmogus, kuris kartkartėm užsuka pas kaimyną J.Grabaliauską ir kuriam pastaruoju metu R.Jašinskas nori uždrausti tai daryti.

Kai prieš kurį laiką P.Orda pravėrė J.Grabaliausko namo laukujes duris, iš savo būsto iššoko R.Jašinskas, griebė į tėvus tinkantį senolį už atlapų ir ketino pro duris išmesti lauk.

Išgirdęs apačioje triukšmą, į įvykio vietą atbėgo J.Grabaliauskas. Su dviem senukais R.Jašinskui susitvarkyti nepavyko, po susistumdymų P.Orda vis tiek užlipo aukštyn. Tačiau po šio nuotykio senolis eiti aplankyti draugo jau bijo.

Inteligentiški žmonės – inžinieriaus išsilavinimą turintis P.Orda ir jo žmona pedagogė Julija Ordienė – susiima už galvų, paklausti apie santykius su R.Jašinsku.

„40 metų nežinojome, kas yra pykčiai su kaimynais, vieni pas kitus vaikščiojome svečiuotis, nei tvorų nereikėjo, nei kokių nesklandumų būdavo. O dabar vietoje labo ryto matome iškeltą mums grūmojantį kumštį“, – pavargusiu balsu pasakojo J.Ordienė.

Jie prieš savo valią yra įsivėlę į nesibaigiantį teismų maratoną dėl kelių centimetrų žemės.

Prieš dešimt metų šalia jų namą nusipirkęs R.Jašinskas kelių dešimtmečių senumo žemės ir statinių planuose neva aptiko planuotojų padarytų klaidų, netikslumų ir dabar šokdina kaimynus teismuose.

Užbėgęs už akių teisėtvarkai, R.Jašinskas pats nusprendė perkelti savo valdų ribas. Vieną rytą iš miegų pakirdę Ordos pamatė, kad jų kieme išraustas griovys, neva liudijantis naująją valdos ribą.

Jau įvyko 16 teismų. R.Jašinskui buvo liepta griovį užkasti, tačiau bylinėjimasis nesibaigia, R.Jašinskas į teismą padavė teismą.

Išėję iš pensininkų namo, vėl akis į akį susiduriame su R.Jašinsku. Kol kalbėjomės su P.Orda, kaimynas įnirtingai šlavė gatvę beveik po pensininkų langais.

Klausimų užduoti nebereikia: R.Jašinskas pokalbį girdėjo kuo puikiausiai ir pasiaiškinimus lieja nesustabdoma tirada.

„Aš nieko negąsdinau, nieko nemušiau, o jie kalbėti gali ką tik nori. Jie iš pavydo, kad aš dirbu. O savam sklype aš galiu daryti ką noriu. Ar ne? Kas man uždraus naktį griovį kast?

O tas padangas mes apsitvarkysim. Kol jų niekas nepadegė, problemos nėra. Neseniai namą apsidraudžiau, nes grasino padegt.

Aš iš doros buožių šeimos, aš neprapulsiu, užaugau kitaip, aš noriu savo žemės. Man žemės trūksta, suprantat? Nupirkau namą 6 arų sklype, o išmatavus pasirodė, kad nėra 6 arų“, – karščiuodamasis aiškino R.Jašinskas.

Klausimų apie tai, kokie yra jo ir J.Grabaliausko santykiai, vyriškis nė negirdi, įnirtęs kalba apie žemės reikalus.

Rodydamas pėdos pločio juostą palei akmeninę, kaldinta geležimi puoštą tvorą, R.Jašinskas tarsi džiūgauja, jog savivaldybė štai čia atmatavo tą jam trūkstamą rėželį, dabar belikę tik tvorą tuos kelis centimetrus į priekį perkelti.

O kam kelti? Ką pakeis kiemo padidėjimas per pėdos plotį?

„Taigi čia mano žemė, mano! Ar jūs norėtumėt, kad jūsų žeme svetimi vaikščiotų?“ – visiškai nebesusikalbame su pašnekovu.

Rodau ranka į gretimą namą, kurio dalis dabar priklauso jam, ir kelintą kartą klausiu, ar būtina skriausti senukus, to namo senbuvius.

R.Jašinskas paaiškina, kad senoliai privalės nurimti, kai jis tame naujame plote atsitvers savo valdas, ir turės laikytis jo taisyklių.

O R.Jašinsko taisyklės yra tokios – visada privalu rakinti duris į bendrą laiptinę. Svečiai privalo skambinti pirmame aukšte, o ne prie J.Grabaliausko durų, užkopę laiptais. Visus, sutiktus laiptinėje, jis mano turįs teisę vyti lauk.

Naujajam savininkui visiškai nerūpi, kad 50 metų senbuviai gyveno pagal kitokias, draugiškų kaimynų, taisykles.

„O ta bobutė nebegalės pro tas duris vaikščioti. Radau seną projektą, kuriame jokių durų nėra, vadinasi, jas pasidarė savavališkai, aš jas užtversiu“, – jokių vilčių, kad tarp kaimynų kada nors įsivyraus taika ir ramybė, nepaliko R.Jašinskas.