Knyga Didžiojoje Britanijoje buvo išleista tik 1933-iųjų spalį, bet laikraštis keturiais mėnesiais anksčiau įsigijo teisę spausdinti ištraukas.
“The Times” paaiškino, jog spausdino šią begėdišką antisemitinę rašliavą tam, kad „skaitytojai suprastų A.Hitlerio psichologinį kelią, atvedusį prie neapykantos žydams“. Bet vis vien tuometis redaktorius George‘as Dawsonas aiškiai nenorom pateikė „Mano kovą“ savo skaitytojams.
Publikacijas lydintis vedamasis vadino autorių „fanatiku antisemitu“, turinčiu „kelias šiurkščias idėjas, kurių užsispyręs laikosi“. Buvo minimi A.Hitlerio „kerštingas įsiutis“ bei „žiaurūs barbariški poelgiai, pažeminę Vokietiją pasaulio akyse“. Vedamasis baigėsi fraze: „A.Hitlerio režimas išties buvo įtvirtintas smurtu, o legalizuotas terorizmas vis dar reikalingas jam palaikyti“.
Mažai kas 1933-aisiais galėjo nuspėti tikrąjį Hitlerio siaubų mastą, bet tokioje akivaizdžioje laikraščio antipatijoje švysteli ateities nuojauta.
G.Dawsonas tikriausiai taip pat svarstė, ar platindamas kenksmingas A.Hitlerio mintis neprisideda prie jų propagavimo. Ar galima pateisinti laikraštį, leidusį A.Hitlerio veikalą? O gal būna tokių bjaurių ir žiaurių žodžių, kad juos reikia užrakinti? Ar Hitlerio pažiūros – ideologinis nuodas, galintis užkrėsti bet kurį su juo susidūrusįjį?
Šie klausimai užduodami apie „Mano kovą“ nuo pat šios knygos pasirodymo, o Vokietijoje ji iki šiol yra nuožmių ginčų objektas. Garsus Vokietijos istorikas Horstas Mölleris paragino pirmąkart nuo 1945-ųjų išleisti šią knygą.
A.Hitlerio raštų autorinės teisės priklauso Bavarijos žemės valdžiai, kuri palaiko draudimą ir atsisako leisti juos publikuoti. Oficialiai knygos neįmanoma įsigyti Vokietijoje, Izraelyje, Norvegijoje ir Šveicarijoje. Taip pat neteisėta ją turėti Austrijoje ir parduoti Olandijoje.
Bet knygą galima nusipirkti JAV ir Didžiojoje Britanijoje bei internetinėse parduotuvėse. Kasmet Jungtinėje Karalystėje parduodama iki 3 tūkst. knygos egzempliorių.
„Mano kova“ – svarbiausias rasinę neapykantą apibrėžiantis tekstas, šiurpus ir paranojiškas veikalas, besiremiantis arijų viršenybės melu. Knyga ne tik pikta, bet ir neįtikėtinai prastai parašyta – pasikartojanti, prieštaraujanti faktams, padrika ir išpūsta. Ji atskleidžia įtūžusią ir save graužiančią asmenybę, turinčią menką supratimą apie realybę ir jokio apie gramatiką.
Vis dėlto ši knyga buvo bestseleris: kiekviena jaunavedžių pora, kiekvienas abiturientas ir fronto kareivis ją gaudavo dovanų nuo Trečiojo Reicho. A.Hitleris kasmet iš honorarų uždirbdavo daugiau nei milijoną dolerių. Knyga – bjauri nesąmonė, kartu šleikšti bei migdanti, bet kiekvienas turėtų vieną kartą ją perskaityti.
Suprantama, kad išgyvenusios Holokausto aukos nenori matyti knygos, kuri sukėlė tiek kraujo liejimo, vėl laisvai pardavinėjamos šalyje, kurioje gimė nacizmas. Bet kad ir kaip užjaustume kentėjusiuosius, jokia, net ir pati pražūtingiausia knyga neturėtų būti draudžiama.
A.Hitlerio idėjos, dabar tarpstančios tamsiuose neonacizmo užkaboriuose, ir toliau gali keliems iškrypėliams žadinti vaizduotę, o ištemptos į dienos šviesą jos susitrauktų. Tokią ligą efektyviau gydyti šviežiu oru, o ne karantinu.
Kai kurie žmonės taip manė nuo pat pradžių. Amerikietis žurnalistas ir istorikas Williamas L.Shireris, kuris aprašinėjo Trečiojo Reicho iškilimą, teigė, kad jei A.Hitlerio idėjos ketvirtajame dešimtmetyje būtų buvusios paskleistos ir išnagrinėtos už Vokietijos sienų, pasaulis galbūt būtų laiku ėmęsis priemonių jį sustabdyti.
“The Times” ne be reikalo 1933-aisiais publikavo „Mano kovos“ ištraukas. Leidykla “Hutchinson” drąsiai ir teisingai pasielgė karo metu išleisdama pigų tiražą britams, kad šie geriau suprastų, su kuo ir už ką kovoja. H.Mölleris be abejonės teisus, teigdamas, kad Vokietija išsigydė nacizmo virusą ir gali skaityti A.Hitlerio credo nebijodama vėl užsikrėsti.
Šalia spaudos laisvės argumento yra ir praktiniai sumetimai: interneto amžiuje praktiškai neįmanoma uždrausti knygos.
Patys naciai nesėkmingai bandė uždrausti ir sudeginti „kenksmingas“ knygas, kurių bijojo, bet tik išstūmė jas į pogrindį. Šiandien bet kuris pusgalvis neonacis gali parsisiųsti „Mano kovą“ internetu ir jaustis įžeistas bei ypatingas, kadangi turi tai daryti slapta.
„Mano kovos“ autorių teisės Vokietijoje baigia galioti 2015-aisiais ir tuomet vokiečių leidėjai galės laisvai knygą spausdinti. Juk daug geriau dabar išleisti pigią, mokslinę anotuotą versiją vokiečių kalba su suprantamu pasmerkiančiu įvadu. Šitai liudytų moralinę dvasią ir parodytų, kad Vokietija susitaikė su praeitimi bei gali drąsiai ir smerkiančiai žvelgti į nacizmą.
„Mano kova“ yra istorinis reliktas, kuris išlaikė savo galią šiurpinti. Ji turėtų būti išsaugota ir eksponuojama kaip Aušvicas, Kambodžos žudynių vietos ir Holokausto muziejai.
Vokietija sunkiai, bet sąžiningai stengėsi tyrinėti ir suprasti savo istoriją. Jos atvirumas kaip švyturys šviečia kitoms traumuotoms tautoms – nuo Pietų Afrikos iki Irako ir Šiaurės Airijos. Hitlerio masinio naikinimo apologija yra skausminga, bet neatskiriama istorijos dalis. Ji privalo būti išleista ir pasmerkta.