Kaimynų šalis graži, bet su dėmėmis

Atsibodo sausakimšas, triukšmingas, dvokiančiais dumbliais ir poilsiautojų šlapimu užterštas Palangos kurortas? Trokštate ramybės, švaraus vandens, balto smėlio, vienatvės ir žmogaus nenuniokotos gamtos?

Tuomet nieko nelaukę kraukitės daiktus ir važiuokite į artimiausių kaimynų latvių pajūrį.

Čia rasite ne vieną vietą, priversiančią šūktelėti iš nuostabos net ir gerokai didesnes šalis bei kurortus apkeliavusius egzotikos mėgėjus.

„Latvija – dar neatrastas turistų rojus“, – taip tvirtina bekeliaujant po šią šalį sutikti lietuviai.

Gerai, regis, pažįstama Latvija iš tiesų pilna netikėtų kontrastų. Vos keliasdešimt kilometrų skiria vietoves, kuriose atsidūręs pasijunti tarsi per šimtmečius keliautum laiko mašina.

Vieną dieną gali vaikščioti modernaus ir išpuoselėto uostamiesčio gatvėmis, grožėtis didingais baltašoniais laivais, naujausia geriausių Latvijos menininkų kūryba.

Kitą dieną, įveikęs vos 60 kilometrų, staiga atsiduri tarsi gūdžioje praeityje. Viduramžių dvasią ir architektūrą išlaikęs miestelis natūraliai alsuoja senove.

Dar 80 kilometrų – ir patenki į didingą, bet šiurpiai pustuštį, senoviškais tramvajų garsais aidintį pajūrio miestą.

Buvęs Sovietų Sąjungos povandeninių laivų uostas ir dabar kraupiai nykus karininkų miestelis primena garsaus rusų režisieriaus Andrejaus Tarkovskio filmo „Stalkeris“ dekoracijas.

Į gigantiškus betono statinius trykštančios jūros bangos, bestikliais langais į retus užklydėlius žvelgiantys daugiaaukščiai, buvę prašmatnūs, bet dabar užkaltomis durimis ir storu dulkių sluoksniu nugulusiais langais prieškario statybos namai ir netikėtai virš jų sužibantys auksuoti didžiulės cerkvės kupolai kelia prieštaringus jausmus.

Vieta tokia nejauki, kad apima noras kuo greičiau iš čia dingti, tačiau smalsumas traukia pavaikščioti negyvomis gatvėmis.

Pakeliauti šiaurine ir vakarine Latvijos pakrantėmis išsiruošėme dviem ekipažais. Per savaitę nuvažiavome 1000 kilometrų. Daugiausia rinkomės kelius, vingiuojančius palei pat Rygos įlanką ir Baltijos pajūrį.

Itin mažas eismas, malonūs akiai reginiai pro langą, nedidukai, vienas nuo kito tik per keliolika kilometrų nutolę žvejų kaimeliai kelis šimtus kilometrų padėjo įveikti be jokio nuovargio.

Lietuvos ir Latvijos sieną kertame Saločiuose. Pirmasis mūsų numatytas aplankyti objektas – Latvijos pasididžiavimas, Baltijos Versaliu vadinama Rundalės pilis.

Riedame iki Bauskės, tada sukame į vakarus, miestelio Eleja link. Pusiaukelėje, nuvažiavus apie 17 kilometrų, ir yra įspūdingasis baroko stiliaus pilies ansamblis su prancūziškais sodais.

18-ojo amžiaus pradžioje italų architekto F.B.Rastrelli (jis projektavo ir Ermitažo Žiemos rūmus Sankt Peterburge) projektuotame statinyje didikai gyveno iki 1920 metų. Po nacionalizacijos istorinė vertybė buvo paversta mokykla, gyvenamuoju namu ir sandėliais.

Prieš beveik 4 dešimtmečius latviai ėmėsi restauruoti istorinį paveldą. Dabar pilis – didžiulis turistų traukos centras.

Už bilietus sumokame po 2,5 lato (12,5 lito) ir dar po 1 latą už galimybę fotografuoti. Gauname po geltoną prilipdomą ženklelį, liudijantį, kad turime teisę spragsėti fotoaparatais.

Šiuo metu iš 138 pilies kambarių visai restauruotų tėra 48. Jiems apžiūrėti prireikia kelių valandų.

Vos įsukus į vidinį rūmų kiemą akį patraukia nekasdienis vaizdas. Ant didžiulio balto rūmų kamino susuktame gandralizdyje stypso raudonkojis gyventojas.

Įžengus į rūmus pasitinka aitrokas, bet maloniai pažįstamas aromatas. Jis sklinda nuo milžiniško dydžio įvairiausių gėlių glėbių, sumerktų į senovines, įspūdingai puošnias vazas.

Muziejus pilnas labai akylų darbuotojų. Ypač budriai turistus stebi budėtoja Auksinėje salėje. Fotografui pasidėjus aparatą ant žemės ir bandant nufotografuoti amūrais ištapytus skliautus, moteris jį apeina ratu, net pasilenkusi tikrina, ką šis daro.

Pastebėjome, kad vyrai turistai gerokai ilgiau užsibūna prie rūmų šildymo įrenginių – baltai ir melsvai margintų koklinių krosnių bei sienelių.

Lietuvių kompanija, šiuos statinius apžiūrinėdama iš išorės, bandė atspėti, kokios buvo senosios šildymo konstrukcijos, svarstė, ar negalėtų ko panašaus įsirengti nuosavuose namuose.

Vėliau vyrai rūmų virtuvėje net kišo galvas į krosnių vidų, smalsaudami, kaip šios sumūrytos.

Veidrodžiais spindinti Baltoji pokylių salė, svečių apartamentai, prietemoje skendintys šilkiniais gobelenais muštomis sienomis ir nuostabių ornamentų raštais margintomis lovomis miegamieji, kelių šimtmečių senumo prausimosi indais puošti vonios kambariai – vaikštant po rūmus visa tai atrodė lyg vaikystėje skaitytų pasakų iliustracija.

Pirmasis sustojimas Latvijoje maloniai nustebina maža smulkmena – nemokamais ir švariais tualetais.

Pilies prieigose, kur gali vaikščioti bet kas, stovi eilė dailių medinių namukų su rombo formos išpjovomis duryse. Visose patalpose yra karšto vandens, muilo, tualetinio popieriaus ir net oro gaiviklio.

Atrodo, kad visa vakarinė kaimyninės šalies dalis yra išsprendusi higienos problemą. Kelių šimtų kilometrų pajūrio ruože, kur tik buvome sustoję, nė karto nereikėjo tūpčioti krūmuose, visur be vargo rasdavome tualetą.

Pliažuose, kur tik yra privažiavimai prie jūros (o jų šiauriniame krante apstu), gausiai pristatyta biotualetų. Išeinančiųjų iš pliažo patogumui ten, kur baigiasi smėlio juosta, įrengti dušai.

Biotualetai stovi net mažų žvejų kaimelių pajūrio juostose, į kurias gali užklysti negausūs turistų būreliai.

Ventspilio pliaže tualetai vienas nuo kito sustatyti vos ne šimto metrų atstumu. Jų yra ir prie kiekvieno keliuko, sukančio į pliažą.

Teko stebėti vaizdą, kai prie vandens kapstęsis maždaug trejų metų mažylis mamos pasiprašė sisiuko. Motina vaiką nunešė į tolėliau esantį tualetą, o netupdė už kopos ant smėlio, kaip įprasta Lietuvos pajūryje.

Per Jelgavą važiuojame Jūrmalos link. Jūrmaloje neketiname sustoti. Čia prieš kelias dienas lankęsi pažįstami lietuviai papasakojo apie nemalonų susidūrimą su latvių policininkais.

Už įvažiavimą į Jūrmalą reikia mokėti 1 latą, monetą būtina įmesti į kelkraštyje pastatytą automatą. Į Latvijos kurortą su šeima vykęs panevėžietis važiavo antra eismo juosta ir dėl didelio automobilių srauto nespėjo stabtelti prie automato nusipirkti įvažiavimo bilieto.

Kol vyriškis dairėsi, kaip apsisukti, kad galėtų privažiuoti prie automato, prisistatė latvių pareigūnas ir vairuotoją pakvietė užeiti į postą.

Vos įėjus į patalpą policininkas pareiškė, kad jų šalyje baudos kvito išrašymas kainuoja brangiai, tad reikia galvoti, kaip kitaip susitarti.

Lietuvis sakė nė minčių neturėjęs pareigūnui siūlyti kyšį, tačiau šis pažeidėją atvirai ir kone primygtinai privertė taip pasielgti.

Kai policininko spaudžiamas panevėžietis išsitraukė iš piniginės 5 latus, šis net akis išvertė iš nuostabos ir paklausė, ką vairuotojas sau manąs. Pareigūną įžeidinėjąs? Jei nori reikalą sutvarkyti, tegu traukia 20 latų.

Pamatęs, kad lietuvio piniginėje tiek latviškų pinigų nėra, pareigūnas sutiko ir su menkesne suma. Jis atvertė kažkokį sąsiuvinį ir nusisukęs pasiūlė pinigus įdėti į jį.

Panevėžietis tarp lapų įspraudė 10 latų. Pareigūnas patikrino, ar pinigai iš tiesų yra, liepė važiuoti sau ir niekam nepasakoti apie įvykį.

Teko girdėti, kad su tokiu policijos reketu šioje vietoje susidūrė ir daugiau lietuvių.

Jūrmalą apvažiuojame, į centrą nesukame, ketiname važiuoti pajūriu iki vakaro, o tada susirasti nakvynę.

Iš pernykštės kelionės Latvijos pajūriu į Estijos pusę žinome, kad šioje šalyje įsiprašyti nakvynės pas privačius gyventojus beveik nėra šansų.

Pernai vasarą iki vėlaus meto blaškėmės Saulkrastėje ir niekaip neradome kur išsinuomoti kambarį. Apie būsto nuomą užklausti latviai tik gūžčiojo pečiais ir kaip susitarę aiškino, kad nakvynės ieškoti reikia viešbutyje ar motelyje.

Vėliau, kai jau buvome apsistoję viešbutyje ant jūros kranto, kur kambarys nakčiai kainavo 35 latus, latvis šeimininkas paaiškino, kad čia beveik nėra mados laikinai apgyvendinti poilsiautojus, tą daro tik šiuo verslu užsiimantys žmonės.

Pro akis lekia vienas paskui kitą besirikiuojantys mažučiai žvejų miesteliai: Lapmežciems, Ragaciems, Klapkalnciems, Apšuciems, Plienciems, Kesterciems ir Engure.

Engure – kiek didėlesnis miestelis: su kultūros namais, prekybos centru, uostu ir keliais daugiaaukščiais namais.

Pagrindinė miestelio gatvė sutampa su tolyn pajūriu besidriekiančiu keliu. Abipus gatvės rikiuojasi privatūs dviaukščiai namai su daržų sklypeliais, gėlynais, vaismedžiais.

Pernelyg išpuoselėtų kiemų, tokių, kuriuose būtų justi samdyto landšaftininko ranka, nematyti. Nepastebėjome ir prabanga išsiskiriančių namų.

Stabtelime prie parduotuvės. Kitoje gatvės pusėje stūkso akmenine tvora aptvertos kapinės, šiaurinę jų sieną beveik skalauja jūros vanduo.

Teiraujamės žmonių, kur gauti nakvynę. Vietiniai nurodo, kad viešbutis čia pat, kiek pavažiavus.

Rąstinis dviaukštis medine tvora aptvertas, raudonomis svyrančiomis pelargonijomis išpuoštas pastatas tylus lyg ne sezono metu.

Visi langai užtraukti baltomis kiauraraštėmis užuolaidomis, kiemas tuštutėlis. Ant durų kabo lapas su šeimininkų mobiliojo telefono numeriu.

Mūsų spėjimas teisingas: viešbutis tuščias, nėra nė vieno svečio. Galėtume apsistoti, tik kaina vienai nakčiai už kambarį – 65 latai.

Šeimininkas draugiškas, bet nerodo didelio noro sulaukti vienadienių svečių, neįkalbinėja likti, nesiūlo derėtis. Pagrindinis viešbučio uždarbis būna iš savaitgalinių pokylių.

Šeimininkas mielai nurodo, kur galima gauti pigesnę nakvynę. Kiek pavažiavus už miestelio randame posūkį į kempingą.

Latviški kempingai nuo lietuviškų skiriasi kaip diena nuo nakties.

Naujai asfaltuotu taku pririedame prie pat jūros. Šiuolaikiškai įrengtame administracijos pastate gauname įvairiausių skrajučių su smulkiais vietovių planais, lankytinų objektų aprašymais, gausybe galinčių prisireikti telefonų numerių.

Administratorė iš karto parodo, kur yra prausyklos, dušai su karštu vandeniu, virtuvė, iki vėlumos veikiantis restoranas. Lėkštė karštos sriubos čia kainuoja 80 santimų, tiek pat ir pyragėlis su kremu, karbonadas – 1,20 lato, kava – 50 santimų.

Ant jūros kranto, apsupti pušaičių, dviem eilėm rikiuojasi labai tvarkingi tamsraudonio medžio įvairaus dydžio namukai su terasomis.

Prie pat jūros, nupjautos žolės plote, įrengta bendra laužavietė, šašlykams kepti stovas, sustatyti mediniai stalai ir suolai.

Para keturviečiame namelyje kainuoja 12 latų. Į tą kainą įeina ir visos paslaugos bei patalynės nuoma. Atskirai už automobilio parkavimą mokėti nereikia.

Deja, pirmadienio vakarą visi namukai užimti. Mums pasiūloma įsikurti kempingo viešbutyje, dviaukščiame name. Likęs tik didžiulis keturvietis kambarys, jame dvi šeimos ir apsistojame.

Administratorė įspėja apie „nepatogumą“ – tualetai, dušas ir virtuvė yra pirmame aukšte. Viena naktis čia kainuoja 28 latus.

Namas ant paties jūros kranto. Guminiu taku žengęs kelis žingsnius jau stovi smėlyje. Paplūdimiai, kiek akys aprėpia, tuštutėliai. 10 metrų nuo vandens ošia pušys, mėlynių krūmeliai pilni uogų, smėlyje vietomis kūpso bangų suneštų kriauklių krūvos.

Vakare kempinge, nors jis sausakimšas poilsiautojų, keistai ramu.

Keli vaikinai specialiai įrengtoje aikštelėje iki sutemų žaidžia tinklinį, pora šeimų susėdę prie lauko stalų gurkšnoja alų, kiti sėdiniuoja namukų terasose, kartkartėm suamsi atsivežti keturkojai augintiniai.

Negirdėti jokių dainų, garsios muzikos, apgirtusių piliečių erzelynių.

Ryte išbėgę į pajūrį maudytis apstulbstame. Sūriame vandenyje plaukioja pulkas gulbių. Suskaičiuoju 15 paukščių. Gulbės nebaikščios, mielai iriasi artyn ir lesa vaikų mėtomą batoną.

Gulėti tokiame pliaže – vienas malonumas. Penkias minutes paėjėjęs nuo kempingo, pliaže nebesutiksi nė vieno žmogaus, smėlyje drykso tik netoliese gyvenančių žvejų valtys. Vanduo toks, koks mūsų pajūryje buvo neatmenamais laikais – švarutėlis ir skaidrus.

Kelionę tęsiame Kolkos iškyšulio link. Šioje vietoje, labiausiai į šiaurę nutolusiame Kuržemės pakrantės taške, susilieja Rygos įlankos ir Baltijos jūros vandenys.

Jei iškyšulyje pataikai atsistoti reikiamu kampu, toje vietoje, kur susiduria skirtingu kampu riedančios bangos, beribis vandens plotas atrodo lyg susiūtas.

Nuo Engure iki Kolkos apie 100 kilometrų. Vėl važiuojame palei pat jūrą. Stabtelime Mersrago uoste, nes akys užkliūva už gražuolių jachtų ir šviežiai perdažytų nedidukų žvejybinių laivų, prisišvartavusių į jūrą įtekančios upės žiotyse įsikūrusioje prieplaukoje.

Prieplaukoje tvyro tepalų, mazuto ir šviežiai rūkytos žuvies kvapas.

Kaitrų vidurdienį miestelis pustuštis. Žuvies kvapo pavilioti ieškome parduotuvės, bet ten randame tik konservuotų ir tradiciškai vakuume įpakuotų žuvų. Maisto produktų kainos panašios kaip Lietuvoje, gal kai kas šiek tiek brangiau.

Dar viena prieplauka grožimės Rojos miestelyje. Beje, važiuojant pajūriu nepastebėjome nė vieno ženklo, draudžiančio privažiuoti prie vandens, nė vienos lentos su grėsmingu užrašu „privati valda“.

Jei tik yra keliukas, gali važiuoti juo iki pat smėlio, bet kurioje vietoje be apribojimų gali išlįsti į pajūrį.

Prieš Kolkos ragą važiuojame per Kolkos miestelį, tokį pat nediduką, jaukų, ramų kaip ir anksčiau matytieji. Jo pakraštyje prie vieno namo vartų sėdi vyras ir prekiauja šviežiai rūkyta žuvimi.

Aiškiai matyti, kad prekeivis pats gaudo žuvis. Nuo saulės smarkiai įrudęs veidas, suskirdusios rankos ir per gardžius šviežio dūmo kvapus prasimušantis alkoholio tvaikas.

Už kelių metrų stovinčioje išklerusioje mašinoje sėdi du jo bendrai. Tokie pat įdegę ir mažumėlę apšilę.

Vos prisiartiname prie prekeivio, artyn atskuodžia ir aniedu. Kartoninėje dėžėje ant aprūkusio popieriaus guli krūvelė ešeriukų ir plekšnių. Gero sprindžio žuvytės kainuoja po 80 santimų (4 litai).

Kol tarpusavyje kalbamės, kurias pirkti, prekeivio draugai supranta, jog esame lietuviai ir be kompleksų prabyla rusiškai. Vyriškiai labai draugiški, traukia iš dėžės po žuvį ir duoda moterims ragauti, vėliau ima domėtis mūsų šalies ekonomine padėtimi, mokesčių sistema ir dar šiuo bei tuo.

Prisipirkę žuvų leidžiamės prie jūros. Žuvys, nors neatrodo labai švariai paruoštos, pasakiškai skanios. Pajūris toks pat švarus, tuščias, kvepiantis pušų spygliais ir netoliese esančių namų darželių gėlėmis.

Nuo jau matyto jis skiriasi tik tiek, kad čia gausiai prinešta jūros nugludintų šakų. Randame net vyro rankos storio į krantą išmestą virvę.

Prisirenku visą sterblę baltutėlaičių ir rožinių kriauklių. Pro šalį žingsniuoja guminiais žvejo batais apsiavęs tamsiaplaukis aukštas vyras su šunimi. Vyras vis meta pagalį į vandenį, o šunėkas paknopstom, springdamas bangų putom, puola jo atnešti.

Staiga vyriškis grįžteli, paprašo duoti ranką, į delną įdeda ką tik iš vandens išgriebtą rausvą gintaro gabalėlį ir netaręs nė žodžio nudrožia tolyn.

Vėliau, jau Ventspilio pliaže, mano gyvenimo palydovas gintarų prirenka visą saują ir džiūgauja dosnumu aplenkęs nepažįstamąjį.

Beje, įdomu tai, kad Ventspilio pliaže lietuvaičiai renka ne gintarus, kurių mūsų viešnagės metu bangos į krantą metė nemažai, o dailiai nugludintus, gero kiaušinio dydžio įvairiaspalvius akmenis.

Už įvažiavimą prie Kolkos rago jau reikia mokėti. Jokios nuorodos, kad reikia pirkti bilietus, nėra. Tačiau automobiliams įsukus į aikštelę prieina vaikinas ir paaiškina, kad išvažiuojant suvenyrų parduotuvėje teks susimokėti po 50 santimų.

Prie įėjimo į pajūrį stūkso akmeninė plokštė su kiaura žmogaus figūra – paminklas negrįžusiems iš jūros. Tuojau už jos atsiveria šiurpokas Kolkos rago vaizdas.

Visas pajūris nusėtas išvartytais, vėjų bei sūraus vandens nugludintais medžiais, jų nuolaužomis. Vienoje sausumos smaigalio pusėje smėlį dengia storas sveikų ir sutrupėjusių kriauklių sluoksnis, kitoje pakrantė nugulusi akmenukais, jūržolėmis ir į vandenį sukritusiomis pušimis.

Pačią iškyšulio viršūnę žymi betono nuolaužų ir akmenų krūva. Į šią vietą, kur susilieja įlankos ir jūros vanduo, atvažiuoja vestuvininkai. Stovėdami iškyšulio smaigalyje jie taria priesaikos gyventi darnioje sąjungoje žodžius, bučiuojasi ir geria šampaną.

Kelias nuo Kolkos rago iki Ventspilio jau bėga nebe prie pat vandens. Dešimtis kilometrų tenka važiuoti iš abiejų pusių miškų apsuptu žvyrkeliu. Nors iš po ratų šokčioja akmenukai, jokių greitį ribojančių ženklų nematyti.

Ventspilį pasiekiame pavakary. Turtingas, dėl prekybos nafta klestintis miestas turi puikius paplūdimius, tačiau labai mažai vietų poilsiautojams apsistoti.

Patys latviai sako, jog Ventspilis – pramoninis miestas, o ne kurortas, tad viskas čia pritaikyta pirmiausia vietos gyventojų patogumui ir malonumams. Naftininkai juokauja, kad turizmas naftos nenurungs.

Poilsio namai pajūryje sausakimši, svečių namai ir moteliai taip pat, šalia Ventspilio esančiame kempinge, kur nakvynė vienam žmogui tekainuoja 6 latus, vietos užsakytos jau nuo pavasario.

Laimė nusišypso išsinuomoti kambarius pačiame miesto centre, senamiestyje, gerokai toliau nuo jūros. Apsigyvename olimpinio centro viešbutyje „Ventspils“. Dvivietis kambarys parai čia kainuoja 25 latus.

Kaip vėliau sužinome iš paslaugių viešbučio tarnautojų, Ventspilyje tėra 8 viešbučiai ir 8 svečių namai.

Ventspilis nepanašus absoliučiai nė į vieną Latvijos miestą. Patys latviai juokauja, kad jis – tarsi atskira ateities valstybė.

„Ventspilis yra gražioji Latvijos vizija, miestas, kokiais kiti taps gal tik po 50 metų“, – mums aiškina kelioms dienoms darbo reikalais čia atvykęs rygietis Renis Laksna.

Ventspilyje net ir labai pasistengę nesurasite nė vieno apleisto užkaborio. Visos senamiesčio gatvės bei šaligatviai ir dalis jų naujuose mikrorajonuose grįstos trinkelėmis. Radome pajūrio link vedantį taką, išklotą lietuviškos vėliavos spalvų deriniu.

Pirma, kas krenta į akis Ventspilio gatvėse, – švara ir gausybė gėlynų.

Vos ne kiekvieną kampą puošia masyvūs apie 2,5 metro aukščio įvairiaspalvių gėlių bokštai, gausios gėlių kekės svyra nuo specialiai joms įrengtų aukštų stovų. Žydintys augalai susodinti į piramidžių formos vazonus.

Mieste gausu skverų ir nedidelių parkų, kurie išpuošti įvairaus stiliaus menininkų kūriniais. Ventspiliečiai paaiškino, jog čia, parkuose po atviru dangumi, sutelkta geriausių latvių meno meistrų kūryba.

Šalia ilgalaikių kūrinių įkomponuota ir sezoninė floristų kūryba. Keisčiausių formų gėlių klombos, iš žiedų sudėliotos figūros, ryškiaspalviais augalais apželdintos milžiniškos skrybėlės, batai, žuvys, iš gėlių padaryti automobiliai ir net vaikų figūrėlės.

Pirmasis pasivaikščiojimas po vakarinį miestą šiek tiek nuvilia. Įpratę, kad naktį Palangos kurorte verda gyvenimas, apie 22 valandą senamiestyje ieškome, kur pavakarieniauti.

Deja, didžioji dalis kavinių jau užsidarinėja. Tos, kurių užrašai ant durų skelbia, kad dirba iki 23 valandos, virtuvėje jau jokių patiekalų nebeturi, gali pasiūlyti tik kavos ir alaus.

Randame restoraną, dirbantį iki 24 valandos. Lauko terasoje muzika groja vos girdimai. Tokiu metu senamiestyje visiškai tylu, nebent pro šalį nežmonišku greičiu prašvilpia automobiliai.

Kol pėstute pasiekiame viešbutį, tokių greičio mėgėjų pamatome ne vieną. Tai vietos jaunimo pramoga – vakare ištuštėjusiomis miesto gatvėmis pralėkti lyg autostrada.

Lankantis Ventspilyje, būtina pasidaryti dvi nuotraukas: su laivais uoste ir su karvių skulptūromis. Pastarosios yra tapusios išskirtiniu ir bene įsimintiniausiu miesto simboliu.

Dinozauriško dydžio įvairiaspalvių karvių Ventspilyje pristatė prancūzai. Yra tokia pašėlusių prancūzų menininkų, keliaujančių po pasaulį, grupelė. Jie vykdo keistą meno projektą – miestuose, kuriuose apsistoja, palieka karvių skulptūras.

Pirmąją karvutę aptinkame senamiestyje. Dviejų žmonių dydžio rožine suknele aprengtas gyvulys sėdi sūpuoklėse.

Juoda lyg degutas karvė pasitinka įsukus į uosto krantinę. Priekinę ir užpakalinę jos dalis skiria per vidurį įmontuota laivo detalė.

Už kelių žingsnių stovi dar viena karvė, apklijuota šalių, kuriose menininkai jau pabuvojo, lipdukais ir su lagamino rankena nugaroje.

Ji nuolat apsupta besifotografuojančių turistų. Populiariausia fotosesijų scena – vaizduoti melžimo procesą.

Ketvirtoji, mėlynai dryžuota, karvė užtempta ant molo prie uosto vartų. Penktoji, ornamentiškai margintais šonais, stovi prie tako į pliažą. Dar viena karvė miesto gatvėje lipa į stulpą.

Ventspilio pliažas labai platus ir tvarkingas. Iki pat uosto rikiuojasi persirengimo kabinų ir tualetų eilės, keli metrai nuo vandens stovi mediniai suoleliai ir gelbėtojų postai.

Į jūros vartų molą atsiremiantis pliažas atskirtas aukšta betono siena, išpiešta labai nuotaikingais ornamentais.

Savaitės viduryje, nors oras pakankamai šiltas, pliaže poilsiautojų beveik nematyti. Užtai Inkarų muziejaus po atviru dangumi pakraštyje įsikūrusiame vandens atrakcionų parke krykštauja gausus būrys vaikų ir suaugusiųjų.

Suprantama, kad atvykus į Ventspilį su vaikais gulėti pajūryje nėra kada, nes mieste mažiesiems turistams tiesiog rojus – didžiulę teritoriją užima atrakcionų ir žaidimų miestelis. Jis nė iš tolo nepanašus į amerikietiškai žybsinčias karuseles, kurios vasarą įsikuria didesniuose mūsų miestuose.

Vaikų miestelis išdėstytas parke, gėlėmis ir medžiais išpuoštame plote, aplink tvarkingai nupjautos vejos, jokio asfalto ar žvyro. Žaidimų atrakcionai – įvairiausių keistų formų. Fantaziją žadinantys įrenginiai skirti laipioti, šliuožti, bėgioti labirintais.

Vaikštinėjančių uosto krantine poilsiautojų sutikome daugiau nei pliaže. Gaudžiantys didžiuliai naftovežiai, saulėje tviskantys baltašoniai krovininiai jūros milžinai, žvejybinės baržos, burėmis plazdančios jachtos – to iš arti nemačiusiai akiai yra nepakartojamas reginys.

Uosto krantinė sutvarkyta taip, kad miesto svečiai galėtų saugiai stebėti laivus bei nueiti ja iki pat švyturio, esančio pačiame uosto vartų gale.

Aptinkame ir egzotišką vietelę – mažoje gatvelėje įsispraudusią žvejų valgyklą. Ant mokyklinės lentos kreida surašytas meniu po kavinių ir restoranų pietų stulbina kainomis.

Sriubos kainuoja 15-30 santimų, antrieji patiekalai – 0,80-1,5 lato, desertas – 50 santimų. Dar labiau apstulbina didelės porcijos ir gardus skonis.

Apie Kuldigą, nuo jūros per 30 kilometrų nutolusį Latvijos miestelį, nebuvau nieko girdėjusi. Bendrakeleiviai primygtinai siūlo jį aplankyti važiuojant į Liepoją.

Kuldiga – dar viena išskirtinė kaimyninės šalies vieta. Turistai masinami tuo, kad čia yra plačiausias Europoje (249 metrų) Ventos krioklys, ilgiausias plytų tiltas, o apylinkėse yra paslaptinga požemio karalystė – Riežupės smėlio urvai.

Iš tiesų Kuldiga unikali kitkuo. Automobilius paliekame prie prekybos centro ir pėstute traukiame į senamiestį.

Praėję kelis skersgatvius dairomės vienas į kitą netekę žado. Apima jausmas, tarsi būtume šoktelėję porą šimtmečių atgal.

Akmenimis grįsta gatvė nutvieksta karštos vakarinės saulės, akmeniniai pamatai, laiko išblukintos medinės ar suskeldėjusio mūro sienos keistai apdulkėjusios. Kuo gilyn į senamiestį, tuo labiau stiprėja nerealumo įspūdis.

Girgždančiais mediniais laiptais kopiame į antrą kavinės aukštą. Visa, kas aplinkui, rodosi ne šio amžiaus. Nuo terasos matyti kiemai su senovišku stiliumi apsodintais gėlių darželiais, palanges siekiančiomis piliarožėmis, rausvalapiais vijokliais ir tarp aukštų, apsamanojusių akmeninių namo sienų gurgančiu upeliuku.

„Kuldiga pretenduoja būti įtraukta į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą kaip miestas, išlaikęs viduramžių dvasią ir architektūrą“, – paaiškina senas latvis.

Pasak jo, didžiajai daliai senamiesčio namų – per 100, 200 ir net 300 metų. Jų išorė tokia, kokia ir buvo 17-18 amžiuje, išliko autentiškos langinės, kabliai, durų rankenos, slenksčių akmenys. Žinoma, miesto reikmėms pritaikyti statiniai restauruoti, naujai sutvarkyti, bet taip, kad neišsiskirtų iš bendro konteksto.

Paskutinis mūsų kelionės taškas – Liepoja. Sovietmečiu lietuviai mielai plūsdavo į šį miestą ir jo prieigose esančius kempingus atostogauti.

Dabar uostamiestis atrodo nykus ir pustuštis. Pasižvalgius po atokesnes senamiesčio gatves matyti ištisos eilės senoviškų namų užkaltais langais.

Liepoja garsėja įdomia medine architektūra, tačiau matyti, kad didžioji dalis unikalių statinių negyvenama, nenaudojama, byra, trupa ir nyksta be priežiūros.

Trečias pagal dydį Latvijos miestas, vienu metu buvęs net sostine, nė iš tolo neprimena klestinčio uostamiesčio, atrodo purvinas ir šiukšlinas.

Mažų krautuvėlių, besirikiuojančių apleistų namų pirmuose aukštuose, vitrinos atrodo nedaug pakitusios nuo sovietinių laikų, dulkinos ir neišraiškingos.

Keistą stovinčio laiko įspūdį sustiprina pro šalį riedantys seni tramvajai.

Takas iki jūros irgi lygiai toks pat, koks buvo rusų okupacijos laikais – plati, žvyru barstyta juosta, stalininio stiliaus gėlių klombos, suoleliai lyg senoviškose atvirukuose ir galiausiai didingas paminklas žuvusiems žvejams ir jūreiviams.

Duobėtomis gatvėmis sukame į šiaurinį miesto pakraštį, ieškome nuorodos į Karuostį. Kelias toks išmaltas, kad važiuojant kyla tumulai dulkių, iš po ratų šokčioja akmenys.

Karuostis – Liepojos miesto šiaurinis rajonas, susiformavęs 19-ojo amžiaus pabaigoje kaip Rusijos karinio laivyno prieglobstis.

Kalėjimas, apsauginių fortų sistema, povandeninių laivų uosto liekanos, kiti kariniai statiniai ir vėliau, prieš porą dešimtmečių, statyti daugiaaukščiai čia tarnavusių kariškių šeimoms šiandien atrodo lyg kapinynas.

Vos įvažiavus į Karuostį prieš akis išnyra daugiaaukščių eilė išdaužytais langais. Pro juodas kiaurymes kur ne kur žybteli saulė, vėjas nešioja peržydėjusių medžių pūkus.

Staiga pro negyvų namų tarpą sušmėžuoja auksu tviskantys cerkvės kupolai. Vėliau, apėję visą miestelį, įsitikiname, kad stačiatikių cerkvė – vienintelis neapleistas statinys.

Miręs miestas – vieninteliai žodžiai, šaunantys į galvą įvažiavus į plačias, tačiau be jokio judėjimo karinio priemiesčio gatves.

Sovietmečiu Karuostis buvo uždaras karinis miestas, joks pašalietis be leidimo čia nepatekdavo.

Gatvės čia platesnės nei Liepojoje. Spėliojame kodėl? Gal buvusiems karinės technikos paradams?

19-ojo amžiaus pabaigos – 20-ojo pradžios statiniai tebėra išlaikę anuometį prašmatnumą. Raižyto medžio dvivėrės 2,5 metro aukščio durys, ornamentuoti tašyto akmens pagražinimai, granito plokštėmis išklotos laiptų aikštelės sufleruoja, jog kadaise šioje vietoje gyveno išskirtinė publika.

Pro vienus voratinkliais aptrauktus langus įžiūrime tebekabančias sunkaus raudono aksomo užuolaidas. Kitame kieme ant nepjautos žolės sukrauti penktojo dešimtmečio mados stalai ir kėdės, pora senutėlių mokyklinių suolų.

Kiemais, nešina maišeliu su pirkiniais, eina sena stambi vietos gyventoja. Šnektelime. Ji rusė. Didžioji dalis moters tėvynainių išsikraustė Latvijai paskelbus nepriklausomybę, likusieji šiaip ne taip verčiasi. Anuomet Karuostis klestėjo, dabar pragyventi sunku.

Moteris sako, jei atvažiuotume kitądien, būtų kas atrakina ir aprodo senuosius pastatus. Nors visą buvusios sovietinės pompastikos egzotiką galime pamatyti užsukę į Karuosčio viešbutį. Jis įsikūręs triaukščiame rūmus primenančiame name.

Viduje – visiška autentika: apsilupinėjusios laiptinės, šachmatinėmis plytelėmis klotos grindys, net gydytojo lentelė ant durų su darbo grafiku likusi nuo tada, kai prie 50 metų buvo pakabinta.

Siauručiu miško takeliu, kuriame vos tilps automobilis, vingiuojame apsauginių fortų link. Pakeliui, miško ūksmėje, matyti senų statinių griuvėsiai.

Karinio uosto liekanos atrodo šiurpiai, bet įspūdingai. Jūros bangos daužosi į milžiniškus betoninius luitus, kelių metrų aukščio kopos slepia storasienius bunkerius.