Liepos 13-ąją, penktadienį, įsitikinau, kad laikas žliaugte žliaugia
(vis dėl tų nesiliaujančių liūčių) ir jau pats metas pradėti 2009-ųjų
rinkimų kampaniją. Galvą apsivyniojau turbanu su užrašu „Būsiu
seimūnė, bet rinkėjai to dar nežino“ ir išėjau į gatves, stvėrusi
plakatą su rūsčiais tiesos žodžiais: „Išrinkę mane, gausite tai, ko
niekada neturėjote, neturite ir neturėsite!“
Be to, sukalbėjau HARIO POTERIUS, parašiau prašymą neįleisti manęs nė į vieną kazino, kad
nepraloščiau rėmėjų pinigų, skirtų rinkimų vajui, ir net atsiliepiau į
paskutinį mados klyksmą - Pekine įsigijau suknelę iš prezervatyvų su
užrašu „Saugiau nebūna!“
Tokia amunicija būsimajam elektoratui darė pritrenkiamą įspūdį - vieni
praeiviai ėmė žegnotis, kiti teiravosi, ar tik ne svajonių sukirpėjas
pasiuvęs man šią suknelę po to, kai jo paslaugų atsisakė viena Danijos
princesė, treti, daugiausia dabartiniai seimūnai, užsiplieskė pavydu
kaip degtukai, todėl skubos tvarka pasididino sau algas ir net grasina
pasiskirti rentas iki gyvos galvos, jeigu aš ir toliau taikysiu tokias
nešvarias rinkimines technologijas.
Bijo vargšeliai, kad neatlaikys konkurencijos! Antai BOSASANTANAS pardavė net savo pasididžiavimą - danielių kaimenę, kad galėtų konkuruoti su tokiais populistais kaip
aš. Jokių grasinimų nepaisiau ir toliau yriausi valdžios link.
Atplyšusi nuo linksmos ankstesnės kompanijos, pasinėriau į rimtą, bet
irgi svaiginančią kampaniją. Ėmiau sekti net politinį gyvenimą -
Prezidentą sekiau nuo universiteto stogo ir iš už krūmo Turniškėse,
Premjerą su nauja meškere - prie politikos tvenkinių, kuriuose
plaukioja plėšrūs rajūs politikos rykliai ir vis dar alkanos smulkesnės
žuvys. Žmogų be savybių, pardon, Seimo pirmininką, sekti neturėjau nei
laiko, nei noro, nei pinigų.
Iš naujausių apklausų sužinojusi, kad Viktorą U. karšta meile vis dar
myli 14 proc. Lietuvos piliečių, prie Rusijos ambasados iškėliau
transparantą su užrašu „Liubov' zla, poliubiš i Viktora“. Atkakliai
piketavau prie „Coca-Cola Plaza“, prie „Forum cinemas“ ir kitų kino
teatrų, į fantastinę komediją „Yvanas Visagalis“ plūstančius žiūrovus
gėdindama šūkiu „Kur eini, lietuvi?“
Kai Lietuvos kurčiųjų krepšinio rinktinė tapo pasaulio čempione, o
Vyriausybė liko kurčia garbingo medalio skambesiui, nusiunčiau
premjerui dovaną - įspūdingo dydžio klausos aparatą, apvyniotą lipnia
juosta su užrašu „Kurčiųjų pergalė - pačių kurčiųjų reikalas?“
Kai penki ministrai, artėjant septyniems miegantiems broliams,
pademonstravo ypatingą budrumą ir gudrumą, savo ministerijas
apsidovanodami premijomis karaliaus Mindaugo karūnavimo proga,
iškviečiau juos į dvikovą, pardon, daugiakovę interneto dykvietėje -
visi gavo progą pasisakyti, ką apie tuos penkis galvoja. Minčių
išreikšta ne tik įvairių...
Mano populiarumas augo kaip ant mielių! Ypač kai įsitraukiau į akciją
„Plaštakė -2007“. 23 moteriškos ir 2 vyriškos lyties asmenys Kaune
nukentėjo nuo Viešosios policijos pareigūnų, apsimetusių klientais.
Stojau nukentėjusiųjų pusėn. Kadangi šį netaurų darbą suorganizavo
Viešosios policijos Prevencijos skyriaus viršininkas Tauris Stauskis,
prostotutkaktut, vilkėdama jau minėtą saugų apdarą, prisistačiau į jo
kabinetą, apsimetusi policininke. Negražu, - pareiškiau, - kad esate
vienas iš tų žmonių, kuriems labai blogai, jeigu kitiems gerai! Tauriai
nuraudęs Tauris pažadėjo daugiau neapsimetinėti.
Vos Mazuronis susilažino su Kirkilu, jei šis netesės pažado dar šiemet
baigti žemės reformą ir sumažinti korupciją, tai praras pypkių
kolekciją, o jei tesės, t.y. jei baigs ir sumažins, tai Mazuronis neteks
barzdos, elektoratui pasiūliau totalizatorių - vieni statė už
Mazuronį, kiti už Kirkilą, o aš - prieš abu. Na, žemės reformą gal
baigs, nes jau beveik nėra neparduotos žemės, bet kaip sumažins
korupciją? Nebent asmeniškai pasiaukotų, - tarkime, atsisakys padaryti
vieną kitą protekciją, nepriims vienos kitos nevertingos dovanos. Štai
korupcija jau ir sumažėjo!
Nuo šiol budri mano akis seka kiekvieną valdžios vyrų ir žmonų, pardon,
tarnų žingsnį, nenuilsdama rezgu klastingas intrigas, spendžiu
politinius spąstus. Savireklamos tikslais įkūriau net pokalbių be tabu
portalą www.sex-paks-imbraks. Svarbiausia, kol Seimas atostogauja,
įrodyti tautai, kad Lietuvoje politinis gyvenimas verda ir be jo.
Tačiau pirmąjį propagandinio karo mūšį pralaimėjau: tautiečiai toliau
veržiasi į kino teatrus pasigėrėti „Yvanu Visagaliu“, o ir pats Ivanas
tokiu jaučiasi: antai „Gazprom“ niekieno neprašomas ketina statyti
elektrinę Kaune, o Putinas Raudonasai originaliai sprendžia demografinę
savo šalies problemą - neseniai pranešta, kad kai kurie aukšti Lietuvos
pareigūnai yra Rusijos piliečiai, nors tos šalies pilietybės niekada
neprašė. Nėra teisybės žemėje - mūsiškiai ir prašomi neduoda, o anie
neprašomi dalija!
Tiesiai iš būsimų rinkimų štabo
Krescencija Šurkutė