Jei nežinotum, kad Viktorija - tolimųjų reisų vairuotojams sekso paslaugas teikianti mergina, niekada tuo nepatikėtum. Tačiau šypsena slepia šokiruojamą gyvenimo istoriją. Su daugybe skausmo, nusivylimo ir nevilties.
Jauna moteris neatrodo kaip prostitutė. Beveik jokio makiažo, paprastas džinsinis kostiumėlis, ilgi natūralios spalvos plaukai.
Kėdainių rajone gyvenančios merginos maršrutas dažnai driekiasi į Marijampolę, į Lenkijos pasienį. Tačiau mergina vis dažniau užsuka ir į katalikiškos organizacijos „Caritas“ Marijampolės skyrių. Čia dirbanti socialinė darbuotoja Giedrė - bene vienintelis žmogus, kuriam Viktorija išpasakoja visus ją slegiančius rūpesčius. Abi moterys dažnai kalbasi ir apie tai, kad Viktorijai reikėtų mesti šią veiklą. Su „Ekstros“ žurnaliste Viktorija taip pat susitiko „Caritas“ būstinėje.
„Trasoje dirbu jau ketverius metus. Noriu išeiti, bet sunku. Dabar stengiuosi uždarbiauti mažiau“, - pradėjus kalbėti apie savo darbą, jaunos moters balsas pasikeičia, o nuo veido akimirksniu dingsta šypsena.
Supypsi Viktorijos mobilusis telefonas. Mergina nutyla ir akis nuleidžia į telefono ekraną. Perskaičiusi trumpąją žinutę šypteli ir telefoną ištiesia man.
„Labas, saulute, ką veiki? Važiuoju į reisą. Gal kartu?“ - perskaitau žinutės tekstą. Siuntėjas į telefono knygelę įrašytas kaip „Arūnas Reno Kaunas“. Pasirodo, jis - vienas moters nuolatinių klientų.
Tokių telefono numerių Viktorija turi apie šimtą. Vyrus vieną nuo kito ji atskiria, greta vardo į telefono atmintį įvedusi miestą ir automobilio modelį.
Žodį „saulutė“ Viktorija girdi labai retai. Dažniausiai jos klientai vulgarūs, nesiprausę ir labai atgrasūs.
„Viktorija, kaip tu pradėjai dirbti, ir kodėl?“ - klausiu savo pašnekovės. Kalbėtis su moterimis, dirbančiomis panašų darbą, visada nelengva. Prieš ko nors klausdama mintyse pirmiausia perfiltruoju klausimą - kad jame nebūtų žodžio „prostitutė“ ar kitų, galinčių įžeisti pašnekovę.
Iš pažiūros stiprios ir gyvenimo užgrūdintos moterys iš tiesų yra kitokios. Jos - tarsi baikštūs žvėreliai, besibaidantys garsesnio balso, aštresnio klausimo ar smerkiančio tono. Tačiau Viktorija, mano didžiausiam nustebimui, yra kitokia. Su ja kalbėtis - nepaprastai lengva.
„Viskas prasidėjo dar tada, kai man buvo 15 metų. Tuomet mane, einančią į šokius, išprievartavo. Padariniai buvo ne tik psichologiniai. Aš pastojau. Kad laukiuosi, supratau tik tada, kai buvau jau ketvirtą mėnesį nėščia. Pagimdžiau sūnų“, - prisimena jauna moteris.
Kėdainių rajono kaime gyvenanti mergina tada sulaukė ir aplinkinių pasmerkimo. Ji pasijuto lyg raupsuotoji, tarsi panaudotas ir nebereikalingas daiktas. Nors gimęs kūdikis praskaidrino jaunos motinos dienas, nepilnametę slėgė finansiniai rūpesčiai. Viktorija gyveno kartu su savo motina, auginti sūnelį ji merginai padėjo.
„Tačiau kaime netruko pasklisti kalbų, kad esu „tokia“, kad aš - lengvai prieinama. O žmonėms burnos neužčiaupsi. Netrukus atsirado geradarių, pasiūliusių man dirbti užsienyje, viešnamyje. Atsisakiau.
Iš pradžių jie mane įkalbinėjo gražiai, bet kai nesutikau, ėmė grasinti. Man aiškino, kad nemalonumų turės mano šeimos nariai. Išsigandau ir sutikau važiuoti“, - pasakoja Viktorija.
Aštuoniolikmetę merginą „darbdaviai“ nuvežė į Olandiją, o po mėnesio - į Ispaniją. Prostitute mergina dirbo penkis mėnesius. Laiką, praleistą užsienyje, Viktorija prisimena kaip košmarą. Pinigų jai užsidirbti nepavyko, mat per parą ji privalėdavo suteneriams sumokėti 300 eurų. Lietuvė aptarnaudavo 6-7 klientus per parą. Jei reikalaujamos sumos mergina nesurinkdavo, ją mušdavo.
„Nuveždavo į kalnus ir trankydavo. Per veidą, žinoma, nemušdavo, juk jis - kaip prekės ženklas. Tačiau šiaip kliūdavo visur“, - užsienyje praleistą laiką prisimena Viktorija.
Nors kitą dieną nuo smūgių dar mausdavo kūną, mergina ir vėl privalėdavo aptarnauti klientus. Būdama Ispanijoje, Viktorija šiek tiek pramoko tos šalies kalbos. Merginai pavyko susitarti su vienu klientu - jis lietuvei padėjo pasprukti.
Grįžusios į namus Viktorijos keletą mėnesių ieškojo „darbdaviai“. Tačiau ji beveik pusę metų buvo namuose - niekur neišeidavo. Į namus atvykusiems vyrams jos motina sakydavo, kad Viktorijos nėra. Pagaliau jie merginą paliko ramybėje. Tik grįžusi namo mergina prisipažino ir motinai, kuo ji iš tiesų vertėsi užsienyje.
„Mane barė, klausė, kodėl nepasakiau anksčiau, juk buvo galima kreiptis į policiją. Bet aš bijojau“, - sako pašnekovė.
Grįžusi į Lietuvą mergina nežinojo, kuo užsiimti. Ji tebuvo baigusi devynias klases, jokio amato nemokėjo. Mergina susirado draugą, tačiau draugystė baigėsi labai greitai - vyras paspruko, kai Viktorija laukėsi jo kūdikio.
Moteris ir vėl ryžosi gimdyti. Pasaulį išvydo antrasis sūnus. Šeimoje labai trūko pinigų. Viktorija jaudinosi, kad negali išlaikyti savo vaikų.
„Nusprendžiau išeiti iš namų, bėgti nuo problemų. Išėjau į kelią ir susistabdžiau automobilį. Sustojo vilkikas. Jo vairuotojas pasiūlė pasimylėti ir už tai davė pinigų. Pamaniau, kad tai - lengvi pinigai ir taip galėčiau užsidirbti pragyvenimui. Taip ir atsidūriau trasoje, pasienyje su Lenkija“, - liūdnai šypteli Viktorija.
Šiuo amatu moteris verčiasi jau ketverius metus. Per tą laiką ji aptarnavo apie du tūkstančius vyrų.
Už vieną kartą vairuotojai jai moka 30-50 litų. Paprastai iš namų Viktorija išvažiuoja savaitei, o grįžusi motinai ir vaikams parveža kelis šimtus litų. Kartais jai pavyksta užsidirbti ir kiek daugiau - 600-700 litų.
„Tačiau iš tų pinigų reikia nusipirkti ir pavalgyti, ir nusiprausti. Einu į degalinėse įrengtus dušus, už tai reikia mokėti penkis litus. Kas aš tokia, žino ir degalinių operatoriai. Patiriu nemažai patyčių. Vieni išveja lauk, kiti tyčiojasi, dar kiti prašo sekso paslaugų“, - kalba Viktorija.
Moteris aptarnauja ne tik prie jos stabtelėjančius vairuotojus - turi ir nuolatinių klientų. Jie paskambina ar parašo merginai, kai važiuoja į Marijampolę. Dažniausiai klientai iš jos pageidauja oralinio sekso. Jis, pripažįsta Viktorija, populiariausias.
„Šlykštu būna tada, kai sustoja koks nors senas vairuotojas. Ir sako: „Man nestovi, bet tu pastatyk“, - atvirai kalba jauna moteris.
Dauguma klientų - vulgarūs, maloniai besielgiančių būna vos vienas kitas. Dauguma perkamo malonumo įsigeidusių vyrų - vedę. Kai kurie vairuotojai pasakoja merginai apie rūpesčius šeimoje, apie tai, kad iš žmonų nesulaukia gero sekso. Kai kurie vairuotojai Viktorijai pasiūlo važiuoti kartu į reisą. Tačiau tokius pasiūlymus moteris dažniausiai atmeta. Mat už savaitės kelionę jai vairuotojai tesumoka šimtą litų.
„Kai buvau išvažiavusi į reisą, bendravau ir su kitais vyrais. Pasikalbame per radijo stotelę ir jie pakviečia pas save. Tačiau tada tas vairuotojas, su kuriuo išvažiavau į reisą, sumoka mažiau - juk aš užsidirbau papildomai“, - pasakoja Viktorija.
„Caritas“ darbuotoja Giedrė kaičia kavą ir tylomis klausosi mūsų pokalbio. „Viktorija, papasakok apie trečiąjį vaiką“, - įsiterpia ji.
Moteris šypteli. Taip, ji augina tris vaikus. Trečiasis - mažiausias sūnus - gimė vos prieš metus. Jo tėvas - tolimųjų reisų vairuotojas iš Klaipėdos.
„Viktorija, nejaugi tu nesinaudojai apsaugos priemonėmis?“ - klausiu jos. Moteris trumpam nutyla. Nejaukią pertrauką netrukus nutraukia pati.
„Naudojuosi. Visada. Bet tada buvo kitaip. Supranti, jis išsiskyręs. Mes bendravome ne vieną kartą. Aš su juo į reisus važiuodavau. Jis buvo kitoks. Turėjau viltį, kad dėl jo aš šį amatą mesiu, kad mes būsime kartu. Aš maniau, kad mes - pora. Todėl nesisaugojau“, - sunkiai rinkama žodžius kalba Viktorija.
Tačiau vos sušvitusi viltis netrukus žlugo. Pajutusi, kad į pasaulį beldžiasi kūdikis, moteris apie tai pasakė ir draugui. Tačiau jis šią žinią nuleido negirdomis, o netrukus dingo iš Viktorijos gyvenimo. Moteris žino, kur jos sūnaus tėvas gyvena, tačiau sako nė neketinanti jo ieškoti: „O kam?“
Rudenį moteris pradės mokytis - katalikiška organizacija „Caritas“ skyrė pinigų barmenų ir padavėjų kursams. Jauna moteris, kurios motinystės teisės dabar yra apribotos, tiki, kad baigusiai mokslus jai pavyks pakeisti savo gyvenimą ir nebereikės stovėti pakelėse.
Mūsų pokalbis beveik baigiasi. Tačiau prieš atsisveikinant su Viktorija, man prieš akis išplaukia ne kartą matytos romantinės kino juostos „Graži moteris“ vaizdai.
Šiame filme „palydovės“ gyvenimas pasikeičia, kai ją įsimyli žavus ir turtingas vyras.
„Viktorija, ar niekada nepagalvoji, kad tokia istorija gali nutikti ir tau? Kad iš pakelės merginos tapsi spindinčia gražuole?“ - klausiu pašnekovės.
Moteris liūdnai šypteli. Ne. Ji netiki pasakomis. Realybė - ne filmas. Ir turbūt niekada prie jos, stovinčios pakelėje, nesustos joks džentelmenas, o toks susitikimas nevirs visa griaunančia ir visa kuriančia meile.