* * *
Jis yra griežtas vadovas, filmavimo metu nepakenčia net menkiausių nukrypimų nuo scenarijaus ir netoleruoja pašalinių žmonių filmavimo aikštelėje - ypatingai žurnalistų, kurių jis niekada nemėgo - nei darbo vietoje, nei kur nors kitur.
Tad šiek tiek nerimaudami kreipėmės į šį merkurišką režisierių, prašydami išskirtinio interviu. Jis atsakė širdingu kvietimu aplankyti jį Stokholme - mes jį priėmėme ir (1964-ųjų) vasario pabaigoje, niūrios skandinaviškos žiemos viduryje, savaitei nuvykome į Švediją.
Mūsų pokalbiai vyko mažame, kukliai apstatytame kabinete Stokholmo Karališkajame dramos teatre. Su mumis jis kalbėdavosi valandą kiekvieną rytą („tuomet jaučiuosi gyviausias", - sakė jis), atvykdavo lygiai devintą valandą visuomet vilkėdamas - tiek lauke, tiek viduje - storomis flanelinėmis kelnėmis, marškiniais aukšta apykakle, vilnone kepure ir tamsia striuke su nenuplėšta valyklos etikete. Pokalbį mūsų pašnekovas pradėjo kreiva šypsena ir nuginkluojančiu pasveikinimu, kuriuo jis apvertė mūsų santykį ir pirmas uždavė klausimą:
- Na, ar jau susirgote depresija?
- O turėjome?
- Turbūt dar čia negyvenote pakankamai ilgai. Bet depresija ateis. Nesuprantu, kodėl žmonės gyvena Stokholme, taip toli nuo visko. Kai skrendi čia iš pietų, būna labai keista.
Iš pradžių matai namus, miestus ir kaimelius, o toliau tik medžiai ir miškai, dar daugiau medžių ir galbūt koks nors ežeras - tik retkarčiais išnyra vienišas namas. O tuomet netikėtai - Stokholmas. Nenormalu tokioje vietoje statyti miestą.
Bet štai mes čia sėdime ir jaučiamės vieniši. Esame tokia didelė šalis, bet mūsų tiek nedaug ir mes taip retai išsimėtę joje. Žmonės čia nugyvena amžių izoliuoti savo fermose ir izoliuoti vieni nuo kitų savo namuose. Jiems siaubingai sunku, netgi kai atvyksta į miestus gyventi šalia kitų žmonių. Tai nė kiek nepadeda. Jie nemoka užmegzti santykių, bendrauti. Taip ir lieka atskirti. O ir mūsų žiemos nepadeda.
- Kodėl?
- Na, žiemą šviesu tik nuo maždaug pusės devynių ryte iki pusės trijų popiet. Šiauriau, tik kelios valandos kelio nuo čia, tamsu visą parą. Išvis nėra dienos šviesos. Aš nekenčiu žiemos. Nekenčiu Stokholmo žiemos.
Kai žiemą atsibundu - nuo vaikystės visada keliuosi šeštą valandą - žiūriu į sieną priešais mano langą. Lapkritį, gruodį - aklina tamsa. Tuomet sausį įsliūkina menkas šviesos ruoželis. Kiekvieną rytą stebiu, kaip tas šviesos ruožas didėja. Štai kas man padeda ištverti juodą ir siaubingą žiemą: matyti, kaip artinantis pavasariui didėja šviesos ruožas.
- Jei taip jaučiatės, kodėl žiemą nepaliekate Stokholmo ir nedirbate šiltesnio klimato kino sostinėse - tokiose kaip Roma arba Holivudas?
- Nauji miestai manyje pažadina per daug pojūčių. Juose užgriūna pernelyg daug įspūdžių vienu metu; jie mane slegia. Būdamas naujame mieste aš išsimušu iš vėžių.
- Buvo pranešimų, kad Jūs kiekvienąkart išvykęs iš Švedijos jaučiate, Jūsų paties žodžiais tariant, „didžiąją baimę". Ar todėl iki šiol dar nekūrėte filmų už šios šalies sienų?
- Ne visai. Visa tai neturi nieko bendro su filmų kūrimu. Šiaip ar taip, aktoriai ir studijos yra iš esmės tokie patys visame pasaulyje.
Kuriant filmą kitoje šalyje man nerimą keltų galimybė prarasti meninę kontrolę. Kurdamas filmą privalau kontroliuoti jį nuo pradžios iki pat premjeros kinoteatruose.
Aš užaugau Švedijoje, čia mano šaknys ir manęs čia niekas profesine prasme neerzina, bent jau ne prodiuseriai. Aš dirbu su tais pačiais žmonėmis jau dvidešimt metų; jie matė, kaip aš užaugau. Techniniai filmavimo reikalavimai yra vergvaldiški, bet visa, kas susiję su žmonėmis, čia nekelia sunkumų: operatorius, inžinierius, vyriausias elektrikas. Mes vieni kitus pažįstame ir suprantame; man beveik nereikia jiems aiškinti, ką daryti.
Tokios sąlygos tobulos, jos palengvina kūrybinę užduotį, kuri visuomet yra sunkiausia. Mintis sukurti filmą Amerikoje gundo - dėl akivaizdžių priežasčių. Bet sunku ne tiek sukurti pirmąjį filmą Holivude, kiek antrąjį. Dirbti svečioje šalyje su modernesne įranga, bet su tais pačiais žmonėmis, palaikyti tokius pačius santykius su prodiuseriais, lygiai taip pat kaip ir čia kontroliuoti procesą? Nemanau, kad tai įmanoma.
- Kalbama, kad Jūs nė kiek ne labiau linkstate bendrauti su pašaliečiais net ir Švedijos filmavimo aikštelėse, į kurias neįleidžiami jokie lankytojai. Kodėl?
- Ar suprantate, ką reiškia kurti filmą? Kasdien aštuonias valandas sunkiai dirbi, kol nufilmuoji tris minutes filmo. O per visas tas aštuonias valandas tebūna gal dešimt ar dvylika minučių, jei pasiseka, tikros kūrybos. O galbūt ir jos nepasirodo.
Tuomet privalai nusiteikti dar aštuonioms valandoms ir melstis, kad šįkart ateitų tavo gerosios dešimt minučių. Aikštelėje viskas ir visi privalo būti taip suderinta, kad padėtų rasti tas tikros kūrybos minutes. Turi laikyti aktorius ir pats save savotiškame užburtame rate. Bet koks pašalietis, net ir labai draugiškas, yra iš esmės svetimas šiam intymiam procesui, kuris priešais jį vyksta. Kiekvienąkart aikštelėje pasirodžius pašaliečiui rizikuojame, kad dalis aktorių, technikų ar net mano paties susitelkimo dings. Mūsų darbe tereikia labai nedaug, kad trapi nuotaika sugriūtų. Negalime rizikuoti prarasti šių gyvybiškai svarbių tikros kūrybos minučių. Kai tik darydavau išimtis, visuomet gailėdavausi.
- Bet Jus kritikavo ne tik už tai, kad nieko neleidžiate ir išmetate įsibrovėlius, bet ir už įsiučio priepuolius, kurių metu, teigiama, nuo sienos plėšėte telefonus ir kėdėmis daužėte stiklus. Ar tame yra tiesos?
- Taip, yra. Tiksliau - buvo. Kai buvau jaunesnis, daug jaunesnis, kaip ir daugelis jaunų žmonių, nepasitikėjau savimi. Bet buvau labai ambicingas. O kai nepasitiki, kai jautiesi nesaugus ir turi save įtvirtinti, - ar bent jau manai, kad turi, - tampi agresyvus bandydamas pasiekti savo. Taip buvo ir man.
Provincijos teatre, kuriame buvau naujas režisierius, negalėjau taip elgtis ir kartu tikėtis išlaikyti savo aktorių ir technikų pagarbą. Kai suprantu kiekvienos darbo minutės svarbą, kai žinau, kad aikštelėje būtina sukurti ramią ir saugią nuotaiką, negi manote, kad galiu arba turiu teisę šitaip elgtis? Režisierius filmavimo aikštelėje yra panašus į laivo kapitoną; pavaldiniai jį turi gerbti, kad paklustų. Tad aš dirbdamas šitaip nebesielgiau nuo dvidešimt penkerių ar šešerių metų.
- Bet vis vien kartais spaudoje - pavyzdžiui, „Time" žurnale, - pasirodo istorijos apie pykčio priepuolius.
- Taip, žmona man perskaitė tą istoriją, kai ji pasirodė čia. Pamaniau, kad visai norėčiau susitikti su ten aprašytu žmogumi - gal jis sunkoko būdo, nemalonus, bet vis vien įdomus vyrukas. Bet savęs jame neradau. Aš jo nepažįstu.
- Teko girdėti, kad ir savo filmų neatpažįstate kritikų recenzijose. Ar tai tiesa?
- Nustojau skaityti, kas rašoma apie mane arba mano filmus. Nėra prasmės save erzinti. Dauguma kritikų labai mažai nutuokia apie filmų kūrimą ir neišmano kino ar kultūros. Bet matome augant naują kino kritikų kartą - kritikų, kurie yra nuoširdūs ir išmano kiną. Tarkim, kai kurie jaunieji prancūzų kritikai - juos aš skaitau. Ne visada sutinku su tuo, ką jie turi pasakyti apie mano filmus, bet jie bent jau nuoširdūs. Vertinu nuoširdumą, net kai jis man nepalankus.
- Apie jūsų filmus kartais nepalankiai atsiliepiama ir dėl to, kad jų reikšmė labai asmeniška, o kai kurie epizodai ir jų simbolika neaiškūs. Ar manote, kad šie priekaištai pagrįsti?
- Galbūt, bet ne dėl to, kad manau, jog padaryti filmą suprantamą žiūrovams yra svarbiausia režisieriaus užduotis. Ji ir pati sunkiausia. Asmeniškus filmus palyginti lengva sukurti; bet aš nemanau, kad režisierius turėtų kurti lengvus filmus.
Jis kiekvienu nauju savo filmu turėtų vesti savo žiūrovus. Žiūrovams į naudą truputį padirbėti. Bet režisierius neturi pamiršti, kam skirti jo filmai. Šiaip ar taip, ne tiek svarbu, kad žmogus, pamatęs vieną mano filmų, suprastų jį galva, kiek svarbu, kad suprastų jį širdimi. Štai kur esmė.
- Daug viso pasaulio kritikų - kad ir kuria vieta jie supranta - sutinka, kad esate tarp didžiausių pasaulio kino kūrėjų. Ką manote apie įvertinimą?
- Sėkmė užsienyje palengvino mano darbą Švedijoje. Nebereikia tiek daug kovoti dėl dalykų, kurie nesusiję su kūrybiniu darbu. Dėl sėkmės niekas nesikiša į mano darbą.
Bet, žinoma, sėkmė trumpalaikė, mada - nepastovus dalykas. Tarkim, Paryžius - prieš kelerius metus buvau jų mėgstamiausias režisierius. Tuomet atėjo Antonionis. Kas naujasis? Kas gali pasakyti? Žinote, kai jaunieji naujosios bangos kūrėjai ėmė statyti filmus, aš jiems pavydėjau - pavydėjau, nes jie matė visus sinematekos filmus, nes jie žinojo visus filmavimo būdus. Bet daugiau nebepavydžiu. Įvaldžiau techninę filmų pusę. Įgijau pasitikėjimo savimi. Dabar jau galiu žiūrėti į kitų režisierių darbus be pavydo ar baimės.
- Ar jų filmai turėjo įtakos Jūsų stiliaus ir įgūdžių formavimuisi?
- Visko apie filmus turėjau išmokti pats. Teatro režisūros mokiausi iš nuostabaus senuko Gioteborge, kur gyvenau ketverius metus. Jis buvo grubus, sunkaus būdo žmogus, bet jis išmanė teatrą ir aš mokiausi iš jo.
O apie filmus nebuvo iš ko pasimokyti. Prieš karą buvau tik mokinukas, per karą nerodydavo užsienio filmų, o kai jis baigėsi, aš jau turėjau sunkiai dirbti, kad išlaikyčiau žmoną ir tris vaikus. Bet, laimei, aš iš prigimties savamokslis, sugebu pats save išmokyti - nors kartais tai labai nepatogu. Savamoksliai kartais pernelyg prisirišę prie techninės pusės, patikimosios pusės, jie pervertina techninį meistriškumą. Aš manau, kad svarbu - netgi svarbiausia - turėti ką pasakyti.