Tai buvo pirmasis ir vienintelis kartas, kai stipriausia dešinioji politinė jėga gavo tokią svarią Lietuvos rinkėjų premiją. Gavo, tačiau lengvai iššvaistė, tarsi koks milijoną loterijoje laimėjęs bedalis, kuriam iš laimės apsisuko galva.
Natūralu, kad triuškinamai pralaimėjusią dvejus iš eilės Seimo rinkimus konservatorių partiją kankina valdžios alkis. Juk kitos partijos, net pagamintos vienkartiniam naudojimui, per tą laiką spėjo atsikąsti didesnį ar mažesnį valdžios kąsnį.
Vis daugiau žmonių, per tą laiką „atsikandusių“ permainingo margaspalvių Algirdo Brazausko, Artūro Paulausko, Rolando Pakso, Viktoro Uspaskicho vairuojamų partijų valdymo, taip pat dažnai atsidūsta: „Laikas ką nors keisti“. Nerimo kamuojami rinkėjai, svarstydami apie permainas ir partijų mainus, baiminasi už savo balsą vėl gauti „katę maiše“.
Konservatoriams bus nelengva pakartoti sėkmingą savo kregždučių skrydį. O kada konservatoriams Lietuvoje buvo lengva? Iš Sąjūdžio lukšto išsiritusi partija palyginti ilgai skendėjo Atgimimo laikų radikalų ir savo lyderio Vytauto Landsbergio šešėlyje. Teko atsiimti už viską – už supriešintą Lietuvą, netgi išnykusius kolchozus ir savotiškus profesoriaus charakterio bruožus bei tikras ar išgalvotas nuodėmes.
Bet nepateisino tautos lūkesčių konservatoriai ir tada, kai buvo gavę iš jos tokią balsų daugumą Seime, kuri leido nepaisyti kitų partijų, - net „mažesniųjų brolių“ krikščionių demokratų. Ketverių metų jų valdymo rezultatas – ant bankroto slenksčio atsidūrusi Lietuvos valstybė, R.Paksas ir didėjanti grėsmė pavėluoti į nuvažiuojantį integracijos į ES ir NATO traukinį.
Šių nesėkmės priežasčių iki šiol, atrodo, rimtai neišnagrinėjo nei kolegos politologai, nei patys konservatoriai. Kartais pasigirsta balsų, kad vis dar žemdirbystę labiausiai mėgstančioje, liumpeniškoje Lietuvoje dešiniosioms partijoms nelengva pritapti. Konservatoriai savo klaidas linkę nurašyti Gediminui Vagnoriui.
Tačiau tiesa gali būti kur kas paprastesnė. Ilgą laiką konservatoriai tiesiog nepasiūlė visuomenei naujų idėjų. Beveik dešimtmetį visa jų veikla sukosi „užstrigusios plokštelės“ principu: gąsdinant Lietuvą rusais ir LDDP.
Prasidėjęs konservatorių pakilimas buvo susijęs su dviem pastebimais reiškiniais – lyderių kaita ir idėjiniu konservatorių proveržiu. Prisiminkime: Saulėtekio ir Saulėlydžio komisijos buvo sukurtos Andriaus Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės. Tiesa, biurokratijos mažinimo idėjinį pamušalą tuomet siuvo Elena Leontjeva su savo vadovaujamu Laisvosios rinkos institutu.
Klasteriai ir žinių ekonomikos branduoliai – irgi iš A.Kubiliaus repertuaro. Skirtingai nuo dalgiu mojuoti ir puoštis statybininko šalmu mėgusio A.Brazausko, fiziko išsilavinimą turinčiam politikui tikriausiai buvo lengviau suvokti, kuri kryptis labiau orientuota į ateitį.
O 2003 m. gegužę konservatorių paskelbta Dešinioji alternatyva apskritai neturi precedento Lietuvos partinėje politikoje. Iki tol Lietuvoje nebuvo ir, atrodo, dar kurį laiką nebus partijos, kuri kartu su atsinaujinimo siekiančio akademinio elito pagalba parengtų ir visuomenei pasiūlytų tokį fundamentalų politinės programos projektą.
Nenuostabu, kad per ketverius metus po katastrofiškų 2000 m. Seimo rinkimų konservatoriai sugebėjo atkovoti visuomenės pasitikėjimą ir 2004 metų rinkimuose laimėti daugiau vietų Seime.
Pats A.Kubilius triuškinamai laimėjo vienmandatėje apygardoje, surinkęs 35 proc. rinkėjų balsų. Tačiau už konservatorių partijos sąrašą – net be V.Lansbergio, išvykusio į garbingą europarlamentaro vietą Briuselyje, – balsavo tik 14,75 proc. rinkėjų.
Konservatoriai sumaniai naudojosi padidėjusiu savo svoriu Seime. Šiandien net naujojo socialdemokratų pirmininko G.Kirkilo vadovaujama Vyriausybė nesikrato A.Kubiliaus ir jo šalininkų malonės. Tačiau kokius konservatorių nuopelnus skaičiuosime 2008 metais?
Vienas „nuopelnas“ akivaizdus – saugumo skandale paskandinta Lietuva ir praktiškai sugriautas Valstybės saugumo departamentas. Tiesa, patys konservatoriai tai tikriausiai įrašys į savo pergalių sąrašą.
Šio skandalo priežastis, matyt, dar ilgai teks tyrinėti, kol galėsime suprasti, kas iš tiesų įvyko. Tačiau galima konstatuoti, kad tarpusavio supratimo Lietuvoje šiandien ne ką daugiau, nei praėjusio dešimtmečio pradžioje. Galbūt nauja tai, kad konservatorių ujamus „komunistus“ pakeitė net komunistinės praeities šleifo neturintys „valstybininkai“, o „megztųjų berečių“ prototipai triukšmauja ne gatvėse, o įsitaisę garbingose Seimo narių kėdėse.
Naujų lyderių, galėsiančių ateityje pakeisti A.Kubilių, konservatorių partijoje dar nematyti. Tuo tarpu profesoriaus įtaka ne tik atstatyta, bet ir akivaizdžiai stiprėja. Tiesa, pamokymus A.Kubiliui, kaip teisingai valdyti valstybę, V.Landsbergis siunčia ne tik tiesiai iš Briuselio, bet ir per satelitinę savo piliečių santalką. Jos gretose išbandomi „atsarginiai“ konservatorių lyderiai – nuo pensijon išėjusio generolo J.Kronkaičio iki politikų švietėjo D.Kuolio.
Tačiau naujų idėjų kaip nėra, taip nėra. Važiuojama tuo pačiu, dar 2004 m. Seimo rinkimams užsuktu dviračiu. Nors nauji rinkimai – jau čia pat, kitų metų rudenį, visuomenei jau darosi nuobodu klausytis tos pačių rinkiminės agitacijos.
Gaila, kad konservatoriai klimpsta į tą patį liūną, kuriame jau kiurksojo prieš gerus 15 metų. Nelengva susigaudyti, ar tai vyksta iš inercijos, ar kas nors gudriai juos stumia murkdytis praeities maurais apžėlusioje politinėje baloje.
Apsvaiginti tikros ar tariamos sėkmės pjaunant „svetimas“ Valstybės saugumo departamento galvas, konservatoriai plečia kovos frontą. Valstybės institucijų, kuriose reikia padaryti konservatorišką tvarką, sąrašą atvirai paskelbė vienas V.Lubio išlaikomą laikraštį perėmęs idėjinis konservatorių apžvalgininkas.
Viešai paskelbtas naujų taikinių sąrašas solidus: Užsienio reikalų ministerija, teismai ir kariuomenės vadovybė. Gal pavyks perimti viską iškart arba atvirkštine eile – kariuomenė, teismai, Užsienio reikalų ministerija?
Nieko keisto, kad šiame sąraše kol kas nenurodyta nei Specialųjų tyrimų tarnyba, nei Generalinė prokuratūra. Politikai (ne tik konservatoriai) sugebėjo teisėsaugos institucijoms taip atmušti dantis, kad jos ilgai dar negalės ir nenorės kandžioti Seimo narių ir gilintis į partijų buhalterijas.
Paradoksas, bet faktas: dešinioji partija eina buvusių komunistų (LDDP) išmintu taku. Tuomet, kai LDDP pavyko vienu mostu užvaldyti Prezidentūrą ir Seimą, taip pat tarsi kopūstai buvo persodinamos visų vykdomosios ir teisėsaugos institucijų galvos. Tokia “perestrojka” tik pagreitino pačios LDDP griūtį ir vėl trumpam sugrąžino į valdžią jų nekenčiamus „landsbergistus“.
Beje, dabar tokių valdžios piramidės statymo metodų veiksmingumą puikiai pademonstravo Kremliaus šeimininkas. Tik negražu įtarti, kad neklusnių oligarchų ir žiniasklaidos tramdymo menas taip stipriai paveikė mūsų dešiniuosius, kovojančius su „valstybininkais“ vienu frontu su liberaldemokratais ir darbiečiais.
Įtarti meile rusiškam politinių technologijų menui konservatorius sunku, nes sena vinilinė plokštelė „Rusai ateina!” pakeista naujesniu kompaktiniu disku „Rusijos atgrasymo strategija“.
Pakuotė nauja, bet melodija – ta pati. Įkyrėjusi ne mažiau už Lietuvoje neseniai gastroliavusio J.Kobzono traukiamą „Denj pobedy“. Gaila, kad nuo ,,valstybininkų“ apvalytas VSD nesugebėjo apsaugoti mūsų nuo tokios muzikos ir muzikantų.
Ką padarysi, kai rinkimai beveik vienu metu vyksta kaimyninėse šalyse – Lietuvoje ir Rusijoje, pergalės maršai aidės vis garsiau ir pas mus, ir už sienos.
Todėl ir vienoje, ir kitoje sienos pusėje pradeda vis aršiau kovoti su vidaus ir išorės priešais. Ar ne todėl net Rusijos „Interfax“ agentūra jau viešai cituoja ir tiražuoja Seimo Tėvynės Sąjungos frakcijos paslaugiai pametėtus Lietuvos užsienio reikalų ministro raštus Seimo nariams?
Juose ne Rusijos, o Lietuvos parlamentarams buvo aiškinama mūsų valstybės pozicija ir net pateikiami siūlymai, kaip bandyti greičiau išreikalauti okupacinės žalos atlyginimo. Kokie puikūs degalai V.Putino „našistams“ įkaitinti!
Matyt, Lietuvos užsienio reikalų ministrui apskritai teks vengti raštu atsakinėti Seimo nariams į klausimus apie derybų su užsienio valstybėmis eigą, kad toks viešumas netaptų „Rusijos įvedimo į Lietuvą“ strategijos dalimi.
Ne tik Lietuvos, bet ir Lietuvoje reziduojantiems Europos Sąjungos šalių diplomatams linksta ausys, pasiklausius, kokią diplomatinės tarnybos reformą siūlo konservatorių užsienio politikos “ekspertas” Jurgis Razma ir Užsienio reikalų komiteto vicepirmininkas Audronius Ažubalis.
Užuot kovoję su nuolatiniais informacijos „nutekėjimais“ iš Seimo, konservatoriai siūlo dar labiau viską išviešinti.
Pavyzdžiui, ambasadorių skyrimo procedūras. Ir jiems nė motais, kad viena valstybė dėl tokio „viešumo“ jau buvo pristabdžiusi Lietuvos diplomatinio atstovo akreditavimo procedūras. O jei A.Lukašenka būtų labiau pasigilinęs į Petro Vaitiekūno veiklą sovietinio režimo ir Sąjūdžio metais, tikriausiai niekada nebūtų sutikęs išduoti jam Lietuvos ambasadoriaus Baltarusijoje kredencinių raštų.
Įnikę į saugumo ir užsienio politiką, kadaise atnešusią šlovę V.Landsbergiui, konservatoriai apleido karščiausių savo pagarbaus amžiaus rėmėjų reikalus. Gal ir teisingai daro: prieš rinkimus visada bus galima priminti, kad dėl Lietuvos varguolių kaltas valdžią vos išlaikantis socialdemokratas Gediminas Kirkilas ir skurstančių pensininkų globėja Vilija.
Kol kovos frontas tik plečiasi, nelieka laiko rūpintis tuo, kad užsienio investicijų vienam gyventojui Tauragės apskrityje jau 80 (!) kartų mažiau, negu Vilniuje.
Ar šeimos gausinimo programą skelbiantys konservatoriai mato, kad galiojantys migracijos įstatymai paverčia užsienyje gimusius lietuvių vaikus Airijos ar Anglijos piliečiais? Triukšmas toks, kad negirdėti ir nematyti neįmanoma. Bet ar skuba gausi ir kovinga opozicija tuos įstatymus keisti?
Kam rūpi, kas ir kaip Lietuvoje kontroliuoja per televizijas smarkiai reklamuojamas „žaibiškas“ paskolas, kurias Estijos vyriausybė norėtų apskritai uždrausti? Vienas Estijos komercinis bankas, kurio atstovybei Vilniuje vadovauja žmogus visai ne estiška pavarde, jau „emigravo“ į Lietuvą. Tačiau dviračiais iš Seimo į Lietuvą pagaliau iškeliavusiems konservatoriams paskolų turbūt nebereikia.
Gal laukia, kol ateis į valdžią, kad galėtų pasiūlyti dar vieną - šįkart negrąžintų paskolų kompensavimo programą? Juk už G.Vagnoriaus pažadus grąžinti nuvertėjusius indėlius G.Kirkilo vyriausybė jau bus atsiskaičiusi.
Šį laimėjimą konservatoriai tikrai galės įsirašyti į savo gerų darbų sąrašą. Gal tai padės pagaliau padidinti ir konservatorių reitingus, per pastaruosius porą metų niekaip nepakylančius virš 15 proc. aukštumos.
Būtent toks rezultatas per 2004 metų parlamento rinkimus padėjo jiems išlaikyti tam tikras pozicijas Seime ir pasikinkyti valdžios vežimui traukti G.Kirkilą. Tiesa, A.Kublius giriasi, kad jam taip pat padeda iš visų jėgų.
Bet naujų idėjų badas neleidžia konservatorių partijai judėti į priekį. Užtat padeda valdžios troškulys. Tačiau valdžios trokšta tie, kuriems nesunku nuvarytus arklius nušauti.