„Kai melsitės, sakykite: 'Tėve, teesie šventas tavo vardas. Teateinie tavo karalystė. Kasdienės mūsų duonos duok mums kasdien ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas. Ir neleisk mūsų gundyti‘ " (Lk 11,2-4).
Turime gerą progą pasiaiškinti vieną esminį dalyką - apie maldos kryptį. Daug šventų autorių rašė apie „Tėve mūsų" maldos prasmę. Tačiau prieš žengiant Tėvo link, turime išmokti jį surasti ir į jį kreiptis. Nepaslaptis, kad daugelis mūsų, tikinčiųjų, nežinome ne tik kaip melstis, bet ir į ką kreiptis. Taigi pradėkime nuo esminio klausimo: kokia yra krikščionio buvimo šiame pasaulyje prasmė ir buvimo būdas? Krikščioniu tampama pasikrikštijus Kristaus mirtyje ir tuomet Jo prisikėlime. Taigi tampame įsūniais, įskiepytais į Sūnaus gyvenimą Tėvui.
Dažnas mūsų, nesusipratusiųjų ar iš viso nepraktikuojančių (taip sakant dar vis) katalikų asmeniškai kreipamės į Dievą, bet nesugebame kreiptis į Tėvą. O kiek tų, tik užeinančiųjų į bažnyčias, kai ten nieko nebūna, ir kurie tik savo mintimis kreipiasi į Aukščiausiąjį. Gerai, kad žmonės užeina, randa laiko pabūti su savimi, o ne su degtinės buteliu, ir kad bent savais žodžiais kreipiasi į Dievą. Tačiau tai - nėra krikščionio malda. Krikščionis sąmoningai būna Šventojoje Dvasioje Tėvui per Sūnų, Sūnuje ir su Sūnumi - Švč. Trejybės gyvenime. Įkrikštytieji Sūnuje tapome įsūniais Tėvui; ir Šventoji Dvasia šaukiasi mumyse: „Tėve". Įsikūnijusio Sūnaus malda tampa mūsų malda, nes „per Jį [Sūnų}, su Juo, ir Jame" gyvename Tėvui. Ne tik meldžiamės, bet ir būname Tėvui. „Tėve mūsų" maldos kreipiniai ir prašymai išreiškia įsūnio gyvenimo būseną. Ši malda ir yra krikščionio gyvenimo abėcėlė.
Iš šios esmingos krikščionio gyenimo Tėvui būsenos ir kyla Bažnyčios, taigi liturginė malda. Liturgijoje kreipiamasi tik į Tėvą. Nuo pat krikščionybės aušros meldžiamasi visai bendruomenei atsigręžus į Tėvą. Sūnaus aukoje save ir bendruomenę aukojantis kunigas in persona Christi kriepiasi būtent į dangiškąjį Tėvą. Šventų Mišių metu kunigas įasmenina Sūnaus atsidavimą Tėvui, kurį įsikūnijęs Sūnus atskleidžia žmonijai Kryžiaus Aukoje. Būtent įkrikštytijimu į Auką tapome įgalinti kreiptis į Tėvą ir žemiškoje dabartyje gyventi Švč. Trejybės gyvenimą. Nėra kitos išliekančios gyvasties ir gyvenimo - tik Dievo Kūrėjo, Švč. Trejybės asmenų, artumoje.
Kokia prasmė tad kylančios diskusijos, ypač po Benedikto XVI Motu proprio „Summorum Pontificum", apie kunigo „nusigręžimą nuo žmonių"? Visose apaštalinėse bažnyčiose per amžius kunigas kartu su bendruomene gręžiasi į Tėvą. Nes toks yra sąmoningo krikščionio būvis - Sūnuje būti Tėvui; būvis, įgalinamas Sūnaus Auka Tėvui, t.y. Eucharistijos sakramento šventimu.
Tradiciškai Romos liturgijoje kunigui yra net užgintas akių kontaktas su bendruomene. Beje, ne dėl tariamos „klerikalų" puikybės, nutolimo nuo vargšo žmogelio ar panašių nelaimingų žinovų neteisingų išaiškinimų; bet dėl to, kad kunigas neturi teisės trikdyti aktyvaus pasauliečių dalyvavimo Aukoje, būtent, savęs aukos Tėvui kunigo švenčiamoje Sūnaus Aukoje. Liturginės maldos metu tikrai tikintieji negali matyti kunigo kaip žmogaus asmens; nes jo žmogiškumas neturi užgožti kunigo sakramentiškumo.
Įsivaizduoju, kaip mane jau kryžiuoja dabartinių eucharistinių šventimų „aktyvistai". Juk neteisingai suprastas, itin išorinis aktyvus pasauliečių dalyvavimas šventose Mišiose tapo vos ne prievole. Prisimena Popiežiaus Benedikto XVI laiško vyskupams, palydinčio „Suumorum Pontificum" įsaką, ištrauka: „daug kur švenčiant [švč.Mišias] Naujojo Mišiolo nuostatų ištikimai nesilaikyta, ir jis pats tiesiog laikytas leidimu ar net įpareigojimu praktikuoti „kūrybiškumą", dažnai sąlygodavusį vargiai pakenčiamus liturgijos iškraipymus".
Atrodo, elgiamės kaip uolūs katalikai; o iš tiesų - kaip tvirta Tėvo meilės ranka neišauklėti chuliganai. Iš tiesų, nereikia matyti kunigo nugaros, bet visa širdimi atsigręžti į Sūnaus Kryžių, kad pagaliau visa širdimi pamatytume ir Tėvo veidą.