Rinkimų eigos, rinkėjų ir politikų elgesio analizė leidžia daryti veikiau optimistines prielaidas apie Turkijos dabartinę būklę bei šalies ateitį. Radau net penkis argumentus, leidžiančius pasidžiaugti politikos raida Turkijoje ir visame Vidurio Rytų regione.
Pirmas. Rinkimai vyko santykinai korektiškai ir demokratiškai. Tai įrodymas, kad ir islamo kraštuose galima turėti daugiapartinę sistemą ir pasitikėti tautos pasirinkimu. Pačiai Turkijai ne kartą buvo priekaištaujama, kad rinkimų organizavime gausu chaoso, nesusipratimų, riaušių, pasitaikydavo net žmonių aukų. Pastarieji rinkimai priskirtini prie ramiausių per visą turkiškosios demokratijos istoriją, nors formaliai ir vyko krizės sąlygomis. Gal būt Mustafa Kemalis (Atatiurkas) buvo teisus, manydamas, kad islamo šalyje, kol armija budi, teisė veikia.
Kita vertus, armija ir vadinamasis pasaulietinis šalies elitas pripažino, kad partijos, deklaruojančios pagarbą islamo tradicijoms yra populiariausios ir jų niekaip negalima drausti ar nepaisyti. Neatsitiktinai šalies premjeras ir rinkimuose triumfavusios partijos lyderis pareiškė, kad rinkėjai, o ne kariškiai nusprendė, kas galės, o kas negalės būti šalies vadovu artimiausiais metais.
Antras. Rinkimus laimėjo, kaip keistai beskambėtų, proeuropietiškai orientuota islamo partija. Teisingumo ir plėtros partija (AKP) laiko save konservatyvia politine jėga ir Europos institucijose bendrauja su dešinės politinės orientacijos aljansais. Nuo 2005 metų AKP yra Europos Liaudies partijos, vienijančios konservatorius bei krikščionis demokratus, stebėtoja, o Europos Taryboje savo atstovus deleguoja į tą pačią Europos Liaudies partijos grupę.
Teoriškai tai reikštų solidarumą su tomis europietiškomis vertybėmis, kurios pradėjo Europos integraciją ir sukūrė Europos Sąjungą tokią, kokia ji yra šiandien. Politologiškai įdomiausia tai, kad islamo išpažinėjams niekas netrukdo dirbti kartu su krikščionimis demokratais, kai dirbama bendrų vertybių labui. Šiame kontekste labiausiai džiaugiasi amerikiečiai, siekiantys įrodyti, kad islamas ir demokratija neprieštarauja viena kitai. Jei tai įmanoma Turkijoje, kodėl neįmanoma Irake ar dar kur kitur.
Trečias. AKP partija, surinkusi apie 47 procentus balsų ir gavusi 340 vietų parlamente, į rinkimus ėjo su Europos integracijos vėliava, nepabūgusi neva neišsilavinusiai ir islamizuotai Turkijos publikai parodyti prieraišumo Europai, o ne Azijai. Nepabūgo ir... laimėjo, įrodžiusi, kad koks nors Nicolas Sarkozy ne toks jau absoliutus autoritetas, kad, nepaisant ligšiolinių nesėkmių, šalis pasiryžusi tapti ES nare.
Ketvirtas. Rinkimų demokratiškumą pripažino finansų rinkos, sureagavusios į rezultatus labai teigiamai. Valdžioje lieka palankiausiai užsienio investicijoms nusiteikusi partija, kuriai net nereikės veltis į koalicijos formavimą. Šalies valiuta lira pabrango iki aukščiausio lygio dolerio atžvilgiu per daugiau nei dvejus metus, Stambulo akcijų birža šoktelėjo iki rekordinio prekybos lygio. Tai pranašauja šalies stabilumą, vadinasi, dar geresnes politikos prognozes nei iki šiol.
Penktas. Musulmoniškai demokratiškos šalies parlamentas tampa dar labiau ir net dar įdomiau demokratiškas. Jame išvysime ir tikrus ultranacionalistus, ir kelias dešimtis nepriklausomų kurdų atstovų, vadinasi, valdžiai kils naujų uždavinių, o gal atsiras ir naujų sprendimų idėjų. Jei kurdus atstovauja parlamentarai, gal mažiau atstovaus ginkluotos formuotės. Turkija pripažįsta, kad kurdų problemų ignoruoti nebegalima. Esant kurdams parlamente, jas bus galima spręsti ir be karo. Mūsų nesena istorija tai tik patvirtina.
Taigi žinios iš Turkijos turi būti įdomios, nors gal ir ne visada suprantamos iš pusės žodžio. Bet kai tame regione daugiau demokratijos nei karo, geriau mums visiems.