Emigracija keičia kaimo veidą

Per 3 tūkst. gyventojų turinčios Ginkūnų seniūnijos kaimus per pastaruosius penkerius metus dėl geresnio gyvenimo užsienyje paliko apie 300 žmonių.

Vadinasi, maždaug kas savaitę iš čia išvykdavo po vieną gyventoją. Trys iš jų – „Ginkūnų agrofirmoje“ dirbančio Romo Brazausko sūnūs.

„Du gyvena Ispanijoje, o vienas Čikagoje. Ir mudu su žmona buvom išvažiavę į Ispaniją padirbėti. Skynėme braškes ir mandarinus, bet po mėnesio grįžome – nebe mūsų amžiui“, – pasakoja vyras.

„Ginkūnų agrofirmoje“, kuri šioje seniūnijoje yra didžiausia įmonė, daugelis darbuotojų yra vyresnio nei 40 m. amžiaus. Bendrovės vadovas Arūnas Grubliauskis nerimauja dėl to, kas čia liks dirbti, kai po keleto metų jie išeis į pensiją, ir jau dabar ieško būdų, kaip kompensuoti darbuotojų trūkumą.

„Atvažiuoja ir iš Šiaulių mūsų darbuotojai, bet sunku konkuruoti su miesto įmonėmis, ypač statybinių bendrovių. Jos siūlo didesnius atlyginimus. Dėl to ir pernai, ir užpernai mus paliko keletas žmonių“, – įmonės rūpesčius atskleidžia A. Grubliauskis.

Nepaisant liūdnai nuteikiančios statistikos, „Ginkūnų agrofirmos“ vadovas pastebi, kad pastaruoju metu bent jau aplinkiniuose kaimuose emigracijos banga yra gerokai atslūgusi. Tie, kurie norėjo išvažiuoti, jau išvažiavo, tačiau sugrįžta kol kas tik vienetai.

Pasak A. Grubliauskio, yra keli žmonės, kuriems patinka čia dirbti, bet uždirba per mažai pinigų. Tad kol leidžia sveikata, tol važiuoja į užsienį. Kai kurie ginkūniškiai žada grįžti, tačiau savo darbingiausius metus praleis dirbdami užsienio šalyse.

Emigracija praretino ir šiame kaime įsikūrusio paukštyno darbuotojų gretas. Penkiasdešimčiai šios bendrovės darbuotojų vadovaujanti Nijolė Kavaliauskienė taip pat pajuto, kaip emigracija veikia įmonę.

„Per pastaruosius kelis metus iš mūsų darbovietės į užsienį išvyko maždaug šeši žmonės. Darbuotojų mums šiuo metu netrūksta, bet didelis jų stygius pasijaučia per talkas, kai paukščiai perkeliami į kitus paukštynus. Anksčiau ateidavo daugybė aplinkinių kaimų gyventojų, kurie norėdavo bent tokiu būdu kažkiek užsidirbti, o dabar šių žmonių jau nebėra“, – situaciją pasakojo N. Kavaliauskienė.

Į Ginkūnų pagrindinės mokyklos suolus kasmet susėda vis mažiau mokinių. Mokyklos direktorius Alvydas Lunskis klases bando užpildyti kviesdamas čia mokytis vaikus iš Šiaulių miesto, nuo kurio Ginkūnai yra nutolę tik apie 3 km.

Anot mokyklos direktoriaus, kasmet jie netenka apie 15 mokinių. Klasėje galėtų būti iki 24 moksleivių, tačiau maždaug 10 suolų lieka tušti. Viena vertus, lyg ir gerai – mokytojams lengviau dirbti ir vaikams daugiau dėmesio jie gali skirti. Kita vertus, mokinio krepšelio lėšos verčia moksleivių ieškoti už Ginkūnų seniūnijos ribų.

Tačiau tuštėjančios klasės – ne vienintelė problema, su kuria susiduria Ginkūnų mokyklos pedagogai. Pagal šį rudenį atliktą statistinį tyrimą, apie kurį pasakojo socialinė pedagogė Laima Steponavičienė, daugėja tokių mokinių, kurių vienas ar abu tėvai šiuo metu gyvena užsienyje.

„Dažniausiai vaikai paliekami seneliams. Visai neseniai vieno vaiko močiutę kvietėm ateiti į mokyklą. Pasirodo, ji nė nemačiusi savo anūko pažymių knygelės, nežino, nei kaip jis mokosi, nei kad pastabų jam trys lapai prirašyti. Tėvų palikti vaikai dažnai ne tik kad prastai mokosi, bet ir keičiasi jų elgesys. Jie jaučia liūdesį, pyktį, todėl neklauso mokytojų“, – problemas vardina L. Steponavičienė.

Ne tik mokyklos pedagogai, bet ir Ginkūnų vaikų darželio auklėtojos pabrėžia, kad tėvų palikti vaikai yra visai kitokie.

„Turime tokius namelius, į kuriuos vaikai suneša savo šeimos nuotraukas. Yra tokių tėvų paliktų vaikų, kurie ateina su tomis nuotraukomis pabendrauti. Būna, kad grįžta tėvai iš užsienio ir ateina į darželį jų pasiimti, o vaikai neina, nes neatsimena savo mamos ar tėčio“, – apie savo auklėtinius kalba viena iš vaikų darželio darbuotojų.

Kad Ginkūnų gyvenvietėje bei aplinkiniuose kaimuose sparčiai mažėja jaunimo bei vaikų, pajutusios ne tik švietimo įstaigos. Ginkūnų bibliotekininkė Ona Daukšaitė skaičiuoja dėl emigracijos prarastus skaitytojus. Kasmet biblioteka netenka apie keturiasdešimt skaitančių žmonių, vis rečiau čia užsuka jaunimas. Dažniausi lankytojai yra vyresnio amžiaus žmonės ir pensininkai, kurie, O. Daukšaitės manymu, nenori pasiduoti visiškai nevilčiai, todėl vis dar ateina paskaityti knygų.

Ginkūnai nėra tipiškas Lietuvos kaimas, kokį dažniausiai įsivaizduojame. Tai daugiau Šiaulių priemiestis. Čia gyvena nemažai Šiaulių savivaldos atstovų bei verslininkų, statomi nauji namai ir parduotuvės, kuriamos naujos darbo vietos. Nepaisant visko, gyventojų tai nesustabdo. Jie ir toliau emigruoja į užsienio šalis.

Ginkūnų seniūno pavaduotoja Rima Liaudanskienė pastebi, kad gyvenvietę palieka ne tik jauni, bet ir vyresnio amžiaus žmonės. „Išvažiuoja ir penkiasdešimtmečiai, kurie iškeliauja ir kalbos nemokėdami. Viena moteris valo kambarius Anglijoje, kita išvažiavo kartu su savo vaikais ir anūkais. Dabar skina gėles šiltnamiuose ir neseniai dar savo draugę pasikvietė atvažiuot dirbti kartu“, – išvykusius į užsienį ginkūniškius vardino seniūno pavaduotoja.

R. Liaudanskienė prisimena, kad pirmieji gyventojai išvyko maždaug prieš aštuonerius metus į Jungtines Amerikos Valstijas. Tačiau kol kas emigracija, jos manymu, į šio ir aplinkinių kaimų gyvenimą įnešė tik vieną teigiamą dalyką. Emigrantai siunčia namo pinigus, už kuriuos čia likę jų artimieji remontuojasi namus, nusiperka baldų, drabužių, vaistų, maisto ar kitų reikalingų dalykų. Kiti investuoja į nekilnojamąjį turtą ir perka čia butus.

Užsienyje dirbančių lietuvių namo siunčiamas uždarbis padeda geriau gyventi ne tik greta Šiaulių esančios Ginkūnų seniūnijos gyventojams. Pasak finansų analitikų, emigrantų į Lietuvą siunčiami pinigai yra vieni svarbiausių finansinių išteklių, leidžiančių šalies ekonomikai augti. Per metus išeiviai atsiunčia į Lietuvą daugiau nei vieną milijardą litų.