Kareiviškos košės mergina jau soti

Kariškas gyvenimas netinka moteriai.

Prie tokios išvados priėjo prieš porą mėnesių iš taikos palaikymo misijos Afganistane grįžusi Biržų rajono Medeikių kaimo gyventoja Indra Kuginytė.

20-metė parašė pareiškimą išeiti iš Krašto apsaugos savanorių pajėgų. Panevėžio rinktinės Pasvalio 508-ojoje kuopoje ji tarnavo dvejus metus.

Dabar mergina vėl ruošiasi tęsti Biržų politechnikos mokykloje pradėtas, bet dėl misijos Afganistane nutrauktas kompiuterių ir organizacinės technikos operatoriaus studijas.

I.Kuginytė ir kitoms merginoms, svajojančioms pasirinkti kareivio gyvenimą, pataria labai gerai pagalvoti prieš žengiant tokį žingsnį.

„Eidama į armiją privalai suprasti, kad neteksi asmeninio gyvenimo – neturėsi laisvų savaitgalių, privalėsi pakeisti planus, kai bus pranešta apie pratybas.

Be to, teks atlaikyti didelius fizinius ir psichologinius krūvius, kurie moteriai tikrai yra per sunkūs“, – patirtimi dalijosi jauna daili mergina.

Iki kraujo nutrintos kojos, sunkiasvorės amunicijos nuspausti pečiai, maudžiantys sąnariai – tai tik maža dalis nepatogumų, kuriuos, kaip ir vyrams, armijoje tenka patirti silpnosios lyties atstovėms.

Tačiau tokie sunkumai I.Kuginytei buvo nepriimtini ne todėl, kad ji būtų išlepusi, fizinių krūvių bijanti panelė. Daugelį užduočių atliekanti ne prasčiau nei vyrai mergina sprendimą pasirinkti kitą profesiją priėmė galvodama apie savo ateitį.

Ji neslepia, kad kada nors norės turėti šeimą ir vaikų, todėl baiminasi, kad nuolat patiriami nemaži fiziniai krūviai atsilieps sveikatai.

Jai dažnai visą dieną ant pečių tekdavo tampyti daugiau nei 30 kilogramų sveriančią mantą.

„Moteris armijoje gali dirbti, bet tik administracijoje, medicinos srityje. Tarnauti būryje, taip kaip aš, tikrai nepatarčiau. Mes, merginos, galime bėgant aplenkti vyrus, galime geriau šaudyti, bet vis tiek esame silpnesnės už juos ir, besistengdamos viską daryti lygiai gerai, ilgainiui persitempsime“, – įsitikinusi buvusi savanorė.

Pašnekovė pasakojo, kad idėja stoti į savanoriškąsias krašto apsaugos pajėgas „susirgo“ dar besimokydama dešimtoje klasėje.

Į savanoriškąją krašto apsaugą I.Kuginytė stojo paskatinta vieno pažįstamo, atliekančio privalomąją karinę tarnybą.

„Besimokydama mokykloje pradėjau galvoti apie profesijos pasirinkimą. Tuo metu labai norėjau tapti policininke arba bent dirbti šitoje sistemoje. Tas pažįstamas patarė man stoti į savanores, nes čia panašus pasirengimas kaip ir vidaus reikalų sistemoje“, – prisimena medeikietė, dėl šio sprendimo net susipykusi su mama.

Nuolatinės išvykos į žygius ir pratybas merginos mokslams nesutrukdė.

Baigusi dešimtą klasę, ji įstojo mokytis į Biržų politechnikos mokyklą, įgijo vidurinį išsilavinimą.

Nors dėl tarnybos savanoriškosiose pajėgose teko praleisti pamokų, tačiau mokslus sėkmingai baigė.

I.Kuginytė neslepia, jog dėl pasirinkto kelio mama visą laiką prieštaravo.

Tėtis dukters pasirinkimą vertino atlaidžiau. Indros dvejais metais jaunesnė sesuo savęs neįsivaizduoja kariške. Ji juokauja, kad namuose ir vienos beprotės pakanka.

2005 metų liepą vos davusi priesaiką tarnauti savanoriškojoje krašto apsaugos tarnyboje, I.Kuginytė patyrė pirmą tikrą išbandymą – išėjo į Radvilų žygį. Keliauti teko 200 kilometrų.

Jau pirmą dieną jaunajai savanorei batai ant kojų pritrynė pūsles.

Trečią žygio dieną mergina netgi nesustojo pasikeisti avalynės ir kojinių, nes žinojo – jeigu sustos, toliau eiti nebepajėgs.

Nors kankindamasi, I.Kuginytė žygį sugebėjo baigti kartu su visais. Dėl to sulaukė vado pagyrimo.

Pernai mergina užsidegė noru dalyvauti taikos misijoje.

Padavusi prašymą, ji turėjo pereiti itin griežtą medicininę komisiją, kuri atliko nuodugnius sveikatos patikrinimus, o po to teko laikyti psichologinius testus.

„Psichologai tikrindami būsimus misijų dalyvius daugiausia stengiasi išsiaiškinti, kaip jie elgiasi civiliniame gyvenime, ir pagal tai sprendžiama, kaip žmogus elgsis ir atsidūręs ekstremalioje situacijoje“, – pasakojo buvusi taikdarė.

I.Kuginytė visus patikrinimus perėjo sėkmingai. Gavusi aukščiausią – A įvertinimą kartu mergina gavo ir leidimą vykti į taikos palaikymo misiją Afganistane, Goro provincijoje.

Nuo priesaikos davimo buvo praėję vos metai.

Afganistano Goro provincija biržietę nustebino skurdumu – ir žmonių gyvenimo, ir gamtos.

Iš pradžių dykynės su tolumoje stūksančiais kalnais pasirodė įspūdingos, bet paskui atsiskleidė nykuma – jokios žalumos, tik vienas kitas nušiuręs krūmelis ir drumzlina upė.

Ne ką mažiau skurdi ir žmonių buitis. Taikdarių būrio bazė buvo įsikūrusi Goro provincijos centre Čagčarane. Nors tai stambiausias provincijos miestas, tačiau nepaprastai skurdus. Didžioji dalis gyventojų gyvena iš molio drėbtose lūšnose.

„Žiemą, kai lauke temperatūra nukrito iki beveik 30 laipsnių šalčio, ir mes vaikščiodavome apsirengę storomis striukėmis, vietiniai vaikai lakstydavo su vėjo perpučiamomis striukelėmis, apsiavę plonyčiais batukais. Ne visi ir kojines apsimovę būdavo“, – baisėjosi buvusi taikdarė.

Visame mieste, ypač žiemą, tvyro smarvė. Skurdžiai gyvenantys žmonės būstą šildosi sudžiovintų galvijų mėšlu.

Per Gorą tekanti upė taip pat labai nešvari. Joje gyventojai atlieka gamtinius reikalus, verčia šiukšles, o vėliau tą patį vandenį neša į namus maistui gaminti.

„Kartą, kai stovėjau sargyboje, prie upės atėjo vietinis vyras, sau ramiausiai, nesigėdydamas atsitūpė, atliko gamtinius reikalus, apsiplovė ir nuėjo“, – stulbinantį vaizdą prisimena pašnekovė.

Afganistaniečių vaikai visur būriais sekiojo kariškius kaulydami saldainių arba kitokių skanėstų. Juos džiugindavo netgi geriamojo vandens buteliukai.

Indra dažniausiai stengdavosi saldainiais pamaloninti mergaites, kurios visada stovėdavo atokiau, nes pirmi lįsdavo berniukai.

Afganistane, kaip ir kituose musulmoniškuose kraštuose, moterys viešumoje gali pasirodyti tik uždengtu veidu ir plaukais, jokiu būdu nepakelti akių į svetimą vyrą.

Todėl drąsiai vienplaukės vaikštančios, nebijančios pažvelgti į gatvėje sutiktą vyrą kariškės stebindavo vietinius. Ypač tai stulbindavo senyvo amžiaus afganistaniečius.

„Tačiau taip griežtai kanonų dar laikomasi tik atokiose provincijoje. O štai Kabule moterys gerokai laisvesnės – jos nebenešioja čadrų, dirba, mokosi“, – pasakojo I.Kuginytė.

Eilinės laipsnį turinti biržietė misiją atliko apsaugos būryje. Merginai reikėjo budėti sargyboje saugant bazę, operacijų metu.

Kadangi Gorio provincija yra gana rami – čia nevyksta kariniai konfliktai, mergina jautėsi palyginti saugiai.

Didžiausią grėsmę kėlė narkotikų prekeiviai. Šioje vietovėje vienas iš pagrindinių žmonių pragyvenimo šaltinių yra aguonų auginimas. Jas gyventojai parduoda narkotikų gamintojams.

„Vieną baisiausių momentų patyriau, kai saugojome teritoriją, kurioje buvo deginamos konfiskuotos narkotinės medžiagos. Kaip tik tuo metu į bazę turėjo atskristi lėktuvas. Tokiais atvejais nežinai, ko griebsis gaujos, besiverčiančios narkotikų platinimu ar gamyba“, – prisimena buvusi karė.

Apsauginio būrio grandinė I.Kuginytei budėjimo dienomis visą laiką praleisdavo su automatu M-16 rankoje. Jį nešdavosi netgi eidama į miestą. Tik bendraudama su vietiniais, jei matydavo, kad nėra jokios grėsmės, ginklą pasikabindavo už nugaros.

Pagrindinis apsaugos būrio karių darbas buvo saugoti bazės teritoriją, lydėti krovinius, gabenančius labdarą mokykloms ar vaikų darželiams, tikrinti asmenis, įeinančius į bazės teritoriją.

Afganistano tarptautinėje rėmimo misijoje iš viso dirbo 10 moterų. Penkios iš jų – apsaugos būryje.

Susirinkusios jos dažnai šnekėdavo ir apie paprasčiausius moteriškus dalykus. Visos kaip viena labiausiai tolimajame krašte svajojo apie kirpyklą.

I.Kuginytė juokdamasis pasakojo, jog, vos tik grįžusi iš Afganistano į gimtuosius Medeikius, net gerai neišsimiegojusi rytą su mama išskubėjo į kirpyklą.

Prieš grįždama į Lietuvą, Indra savo sesers paprašė nupirkti trumpą sijoną – kelnės jau buvo įgrisusios iki gyvo kaulo.

Ir atlikdama tarnybą tolimame krašte I.Kuginytė neatsispyrė moteriškai pagundai puoštis – iš vietinių prekeivių nusipirko trumpus triušio kailio kailinukus, kurie kainavo tik 25 dolerius.

Populiariausios prekės tarp misijas atliekančių karių yra kaljanai. Be šių rytietiško rūkymo prietaisų retas grįžta į namus.

Indra šiai pagundai taip pat neatsispyrė. Geros kokybės kaljanas ten kainuoja apie 30 dolerių.

Nusprendusi išeiti iš savanorių gretų, I.Kuginytė sako nesigailinti, kad buvo pasirinkusi tokį kelią. Tarnyba Afganistane, pratybose Lietuvoje jai davė neįkainojamos gyvenimo patirties, nepamirštamų įspūdžių.

„Karinė tarnyba suteikė pasitikėjimo savimi, tapau daug ryžtingesnė. Tiesa, disciplinos ir tvarkos, taip reikalingos armijai, jau turėjau pakankamai, nes tėvai labai griežtai auklėjo“, – teigė pašnekovė.

Šiuo metu mergina jau pradeda gyventi kitais rūpesčiais – ieško darbo, rūpinasi mokslų mokykloje baigimu, galvoja ir apie tolimesnes studijas.

Ji prisipažino slapta pasvajojanti ir apie žurnalistiką. Ekstremalaus gyvenimo ragavusiai merginai šis darbas taip pat patiktų.