Lietuvos bei Vengrijos pilietis Vilniuje per metus praleidžia daugiausia du mėnesius.
Kaskart į Lietuvos sostinę menininkas sako sugrįžtantis kaip į darbo koncentracijos stovyklą.
Vilniuje jo darbo diena dažnokai baigiasi vidurnaktį, o telefonas nuolat kaista nuo skambučių.
Toks gyvenimo tempas iš Himalajų grįžusiam menininkui tampa išbandymu. Jėgų P.Normantas semiasi sostinės bažnyčiose.
Vilniuje menininkas nori įkurti ir budistinio meno dirbinių muziejų. Fotografas sostinei žada dovanoti savo sukauptą kolekciją – sakralinio meno kūrinius iš keturiolikos Tolimųjų Rytų šalių.
Didžiuojasi Lietuvos sostine
- Koks emocinis ryšys šiandien jus sieja su Vilniumi? Ar tai vieta, į kurią reikia, ar į kurią norisi grįžti?
- Vilnius, kaip ir Budapeštas, man yra darbo koncentracijos stovykla. Abiejuose miestuose vienerių metų darbą turiu padaryti per du mėnesius.
Pernai Vilniuje buvau du kartus po savaitę. Įsivaizduokite, ką reiškia per keturiolika dienų atlikti darbą, kurį vietos žmonės nudirba per metus.
Tačiau manau, jog kiekvienas vilnietis ir kas antras paryžietis sutiks, kad Vilnius – gražiausias Europos miestas. Turiu omenyje tiktai Senamiestį. Nebūkime kvaili patriotai – Žirmūnų pabaiga nėra tokia kaip miesto centras.
Vilnius turi nuostabų energetinį lauką. Jis prasideda nuo Aušros vartų. Pro juos į Senamiestį įeinu dar nuo 1971-ųjų. Tuomet persikėliau mokytis iš Kauno į Vilnių.
Nors dabar negyvenu Vilniuje, grįžęs į Lietuvą 95 procentus savo laiko praleidžiu sostinėje. Labai ja didžiuojuosi.
Lygina su Kryžių kalnu
- Kuo Vilnius jums atrodo unikalus?
- Tiek daug šventyklų – katalikiškai sakytume bažnyčių – nėra net Tibeto sostinėje Lasoje.
Vienoje gatvelėje galima rasti tris šventyklas. Prie Vilnios – stačiatikių cerkvė, ir katalikų bažnyčios.
Tai miestas su nuostabia aura. Žmogus, sugebantis pasinerti į energetinius klodus, Vilniuje gali atsitiesti po įvairių gyvenimo smūgių. Čia yra kur šauktis pagalbos ir vilties.
Gal tiktai Kryžių kalne galima gauti tiek jėgų ir pastiprinimo kaip Vilniaus senamiestyje.
- Tačiau jus Vilnius įtraukia į darbų sūkurį. Ar randate laiko tiesiog pabūti mieste?
- Aš neturiu laiko nueiti į kiną arba spektaklį. Bet atsigauti gali, kai išmanai apie tai, ko nesimato.
Jei eidamas gatve sustoji, kryžiaus paprašai pagalbos, tiesiog su trumpa malda per kelias minutes gali sulaukti pastiprinimo.
Todėl ir galiu Vilniaus gatvėmis eiti, bėgti, dirbti po 15 valandų.
Dažnai nueinu į vakarines mišias. Ypač mėgstu būti Šv.Mikalojaus bažnytėlėje.
Prieš kiekvieną ekspediciją į Himalajus čia pašventinu savo kryžių ant kaklo, maldaknygę, Lietuvos trispalvę.
Sendamas supratau tai, ko nežinojau prieš 20 metų: praėjęs pro Aušros vartus, jaučiuosi lyg perėjęs Tibete pro stupą (sakralinis budistinis statinys. – Red.).
Aušros vartai – unikalus reiškinys. Jei turi vos 3-5 laisvas minutes, stabtelėjęs po šia arka pasimeldi ir gauni jėgų, sulauki pastiprinimo. Šią techniką naudoju jau kokius penkiolika metų.
Žinoma, užeinu pasimelsti ir prie altoriaus.
Erdvė nuo Aušros vartų iki Žaliojo tilto iš tiesų nuostabiai gyvena. Joje telpa visos religijos. Mėgstu uždegti žvakę Šventosios Dvasios cerkvėje. Jos ikonos man brangios.
Permainos – neišvengiamos
- Kokias dar sostinės vietas grįžęs visada aplankote?
- Pastaruosius dvejus metus mane žavi Žaliojo tilto skulptūros. Laikui bėgant matosi blogas suvirintojų darbas, atitrūkusios detalės. Tokių skulptūrų neturi joks avangardo muziejus Europoje nei Amerikoje (juokiasi).
Tų košmariškų skulptūrų vertė iš tikrųjų kyla. Aš prie jų kartais net ilgiau sustoju „pasidžiaugti“ tarybinės kokybės rezultatais. Dabar labai akivaizdi visa ta komunizmo beprotybė.
- Sovietinio palikimo statinių sostinėje yra ir daugiau. Kaip manote, ar tokius statinius reikia saugoti, ar sunaikinti?
- Sunku pasakyti – konservuoti ar griauti. Tik noriu pasakyti štai ką: keletas šaunių architektų kovoja už tai, kad Vilniuje neiškiltų dangoraižiai. Aš esu jų pusėje. Tačiau tai neįmanoma.
Keliauju po Azijos miestus, labai daug laiko praleidžiu ir Bankoke, ir Naujajame Delyje.
Bankokas nepaprastai nuniokotas, paliktos tik šventyklos. Tas pat ir su Naujuoju Deliu. Vilnius šito likimo neišvengs.
Aš visada būsiu pusėje tų žmonių, kurie nori išsaugoti autentišką senąjį Vilnių. Bet to padaryti neįmanoma. Gali būti, kad po keliasdešimties metų prie Šv.Onos bažnyčios stovės 30 aukštų dangoraižis – kaip Singapūre ar Bankoke.
Pasaulis modernėja.
Reikia gerbti tėvų tradicijas, tikėjimą, bet laikas negailestingas.
Gyventojai – susvetimėję
- Ar randate panašumų tarp savo studijų Vilniaus ir šiandieninio miesto?
- Senamiestį lyginti įmanoma.
Jis buvo apleistas, neišdažytas. Mano galva, įtraukimas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą Senamiesčiui tikrai padėjo.
O visa kita smarkiai pasikeitė. Antras mėnuo vaikštau po Vilnių, skersai išilgai pereinu Senamiestį – sutinku vieną ar tris pažįstamus. Anksčiau nuo Katedros iki Prospekto galerijos Gedimino prospekte eidavau gal dvi valandas.
Kas dešimtas žmogus ko nors klausdavo, ką nors siūlydavo. Apskritai miesto vaizdas pagerėjo.
Bet nesu aklas patriotas. Yra ir nemažai skylių Vilniaus gyvenime.
- Kokių?
- Didžiausios – prarasti nuostabūs žmonės, atsiradęs dvasinis susvetimėjimas, esantis visame Vakarų pasaulyje. Žmonės susitikę jau retai kada paduoda vienas kitam ranką. Įtampa, kuri vyrauja Vilniuje, šalies provincijos miestuose yra ženkliai mažesnė.
- Ar save laikote vilniečiu?
- Aš galiu laikyti save vilniečiu, bet ar kiti vilniečiai mane juo laiko – nežinau. Manau, kada Vilniui padovanosiu visus sukauptus budistinius lobius, kai 2009-aisiais čia veiks Rytų Azijos meno muziejus, tada būsiu tikras vilnietis.
Kai veiks muziejus, ateis senatvė, dalį laiko tikrai džiugiai ir galbūt naudingai norėčiau praleisti Vilniuje.