S.Rushdie: “Erdvė tarp privataus ir viešo gyvenimo mūsų laikais dingo”

Siūlome amerikiečių žurnalo „The Paris Review“ interviu su Salmanu Rushdie.

- Jau nebežinau. Kai buvau jaunas, sakydavau: ne, esu tik darbo tarnas.

- Perdėtai kilnu. Nuo to laiko ėmiau manyti, kad aiškumas yra didesnė dorybė nei sudėtingumas. Ir tikriausiai dabar geriau suprantu, kaip žmonės skaito – juk žinau, kaip jie skaitė tai, ką iki šiol parašiau.

Nemėgstu knygų, ieškančių pigaus populiarumo, bet kuo toliau, tuo labiau stengiuosi papasakoti istoriją kiek galėdamas aiškiau ir įdomiau. Bent taip maniau rašydamas „Vidurnakčio vaikus“.

Atrodė keista, kad istorijų pasakojimas ir literatūra pasuko skirtingais keliais. Atrodė, kad išsiskyrimas visiškai nebūtinas. Istorija neturi būti paprasta, neturi būti vienasluoksnė, bet ypač jei ji daugiasluoksnė, privalai rasti aiškiausią ir įdomiausią būdą jai papasakoti.

Neseniai supratau, kad mane labiausiai domina tai, kaip bet kurios vietovės istorijos tinka ir visoms kitoms vietoms. Iš dalies visada tą žinojau, nes Bombėjuje, kuriame užaugau, Vakarai neatskiriamai susimaišę su Rytais. Mano gyvenimo nutikimai mane išmokė kurti istorijas, kuriose susitinka skirtingos pasaulio vietos – kartais harmoningai, kartais konfliktiškai, o dažniausiai ir taip, ir taip.

Sunkumas tik tas, kad bandydamas rašyti apie “visur”, rizikuoji imti rašyti apie “niekur”. Su tokia problema nesusiduria rašytojai, rašantys apie vienintelę vietą – jiems kyla visiškai kitokie sunkumai. W.Faulkneris arba E.Welty turi savo žemės lopinėlį, kuriam visa esybe priklauso ir kurį taip giliai pažįsta, kad gali visą gyvenimą jį kasinėti ir niekada neišsemti – aš tuo žaviuosi, bet pats nagrinėju kitokias problemas.

- Mano gyvenimas pats pasiūlė temą: skirtingų pasaulių susidūrimas. Kaip priversti žmones pamatyti, kad kiekvieno iš jų istorija kartu yra visų kitų žmonių istorijų dalis?

Lengva tai pasakyti, bet kaip priversti skaitytoją pajusti, jog tai jo paties išgyventa patirtis? Mano paskutiniai trys romanai – bandymas atsakyti į šiuos klausimus: „Žemė po jos kojomis“, „Įsiutis“ ir naujasis „Klounas Šalimaras“, kurio veiksmas prasideda Los Andžele, vėliau tęsiasi Kašmyre, o vietomis – nacių okupuotame Strasbūre arba septinto dešimtmečio Anglijoje. „Šalimaro“ veikėjas Maksas Ofiulsas yra Antrojo pasaulinio karo rezistencijos didvyris. Rezistenciją, kurią laikome herojiška, dabar vadintume sukilimu okupacijos metu.

Gyvename laikais, gausiais kitokių sukilimų, kurių nelaikome herojiškais – juos vadiname terorizmu. Nenorėjau skelbti moralinio nuosprendžio. Tenorėjau pasakyti: šitai nutiko anuomet, o tai dedasi dabar; mano istorija apima abudu atvejus, tiesiog pažiūrėkime, kaip jie kartu dera. Nemanau, kad rašytojo darbas aiškinti, kas ką reiškia.

- Ne, manau, kad rašant romaną negerai save tramdyti. Bet taip pat manau, kad nurodinėdamas skaitytojui gadini romaną.

Tarkim, „Šalimaro“ veikėjas yra žiaurus žmogžudys. Tu juo baisiesi, bet kartais jį palaikai. Aš to ir siekiau – norėjau, kad skaitytojai žvelgtų jo akimis, jaustų, ką ir jis, o ne paprasčiausiai nuspręstų, kad žino, kas jis per žmogus. Iš visų mano knygų ši labiausiai parašyta pačių veikėjų. Didelę pradinio sumanymo dalį reikėjo pakeisti, nes veikėjai norėjo, kad viskas vyktų kitaip.

- Rašant kartais įvyksta dalykų, kurių nebūnu numatęs. Kažkas labai keisto nutiko su šia knyga. Jaučiausi visiškai užvaldytas tų žmonių – netgi tiek, kad kartais verkdavau dėl savo paties sukurtų personažų.

Vienoje vietoje vaismedžių sode miršta personažas. Negalėjau to ištverti. Sėdėjau prie rašomojo stalo ir verkiau. Pamaniau, ką aš čia išdarinėju? Juk aš pats jį išgalvojau. Taip pat vienoje vietoje aprašinėjau Kašmyro miestelio griovimą. Negalėjau net pagalvoti, kad turėsiu tai parašyti. Sėdėdavau prie stalo ir negalėdavau nė sakinio parašyti.

Taip atsitinka ne vienam rašytojui. Niekada nemaniau, kad galėčiau neištverti pasakojimo – kad jis būtų toks baisus, jog nenorėčiau jo pasakoti, galvočiau, kad gal gali nutikti kas nors kita? O tuomet pamanai: ne, nieko kita negali atsitikti, štai kas atsitinka.

- Mano šeima kilusi iš Kašmyro, bet iki šiol niekada išties nenagrinėjau jo savo knygose.

„Vidurnakčio vaikai“ prasideda Kašmyre, o „Harunas ir apsakymų jūra“ yra Kašmyro pasaka, bet niekada pats Kašmyras nebuvo mano kūrybos tema. Tad „Šalimaras“ buvo mano bandymas parašyti kašmyrišką „Prarastąjį rojų“. Tik „Prarastasis rojus“ pasakoja apie žmogaus nuopolį – rojus ir toliau egzistuoja, tiesiog mes iš jo išspirti. „Šalimaras“ pasakoja apie rojaus sugriovimą. Tarsi Adomas grįžo su bombomis ir viską išsprogdino.

Niekur pasaulyje nemačiau tokios gražios vietos kaip Kašmyras. Slėnis labai mažas, o jį supantys kalnai didžiuliai, tad matai miniatiūrinį kraštovaizdį, apsuptą Himalajų – nuostabus vaizdas. Ir žmonės ten labai gražūs. Kašmyras gana klestintis – dirvožemis labai derlingas, tad derlius būna gausus. Visiškai neprimena likusios Indijos dalies, kur vyrauja nepriteklius. Žinoma, tam atėjo galas, dabar ir ten skurdu.

Anksčiau Kašmyras gyveno iš turistų. Ne užsieniečių, o indų turistų. Žiūrėdami indiškus filmus pastebėtumėte, kad kai tik jiems reikėdavo šokiui egzotiško fono, jie filmuodavo Kašmyre.

Kašmyras buvo Indijos pasakų šalis. Indai ten važiuodavo, nes karštoje šalyje norisi vėsumos. Žmonėms sniego vaizdas sukeldavo ekstazę. Dabar to nebeliko ir nebeįmanoma susigrąžinti, nes tai, kas sunaikinta, ką aš ir bandžiau aprašyti, yra tolerantiška bei daugialypė Kašmyro kultūra. Jos nebeatstatysi po to, kai induistus išvarė, o musulmonus nukankino ir radikalizavo.

- Kai man tebuvo dvylika metų, su šeima vykome į Kašmyrą. Ten galėdavai eiti į nuostabius žygius su poniais po aukštus kalnus, ant ledynų. Mes visi ėjome – mano seserys, tėvai ir aš – pro miestelius, kuriuose naktį galėdavai pernakvoti labai paprastuose vyriausybės pastatytuose poilsio namuose.

Mums nukeliavus iki vienų tokių poilsio namų, mama pastebėjo, kad nepasiėmėme maisto. Su ja buvo trys irzlūs vaikai, taigi ji pasiuntė ponių vadeliotoją į miestelį ko nors parnešti. Jis grįžęs pasakė, kad maisto nėra, jie nieko neturi. Ji nustebo. Juk negali būti, kad nieko nėra, bent keli kiaušiniai turėtų atsirasti. Jis atsakė, ne, nieko nėra. Taigi ji tarė: ką gi, vakarienės nebus.

Maždaug po valandos pamatėme iš miestelio žygiuojančius pustuzinį žmonių su maistu. Miestelio vyresnysis priėjo prie mūsų ir tarė: „Noriu jūsų atsiprašyti; kai sakėme, kad maisto nėra, manėme, kad jūs induistų šeima. Bet išgirdę, kad jūs musulmonai, privalėjome atnešti maisto. Nepriimsime jokio užmokesčio ir atsiprašome už tokį nesvetingumą“.

Oho, pagalvojau. Ir tai Kašmyras, kuris turėtų būti tolerantiškas. Vėliau papasakojau apie tai Delyje ir Bombėjuje, bet net ir ten inteligentija nenorėjo pripažinti, koks gilus tų žmonių apmaudas. Jie man sakė: neturėtum taip kalbėti, atrodai kaip komunalistas.

- Taip, labai norėčiau tai padaryti ir imu graužtis, kad iki šiol dar nepavyko. Mano manymu, erdvė tarp privataus ir viešo gyvenimo mūsų laikais dingo. Anksčiau atstumas buvo žymiai didesnis.

Pavyzdžiui, Jane Austen pamiršdavo paminėti Napoleono karus. Jane Austen romanuose vienintelė britų karininkų funkcija – gražiai atrodyti vakarėliuose. Esmė ne ta, kad ji bandė kažką nutylėti, paprasčiausiai ji sugebėjo visapusiškai atskleisti savo personažų gyvenimus neliesdama viešosios sferos.

Dabar tai nebeįmanoma – ir ne tik todėl, kad kiekvieno kambario kampe stovi po televizorių. Tiesiog dabar pasaulio įvykiai daro didelę įtaką mūsų gyvenimams. Ar turime darbą, ar ne? Kiek verti mūsų pinigai? Visa tai lemia dalykai, kurių negalime kontroliuoti. Paneigiama Heraklito mintis, kad likimą lemia asmenybė. Kartais tavo asmenybė nelemia tavo likimo. Kartais į pastatą skrendantis lėktuvas lemia tavo likimą. Didysis pasaulis braunasi į pasakojimus ne todėl, kad noriu rašyti apie politiką, o todėl, kad noriu rašyti apie žmones.

- Bet amerikiečių literatūroje jaučiasi kažkoks trūkis – politika sau, literatūra sau. Nes kad ir ką parašytų amerikietis romanistas, tai nepakeis Vašingtono politikos?

- Ar manote, kad kitur – tarkim, Indijoje – grožinė literatūra daro įtaką politikai?

Ne. O, kad taip būtų. Bet yra taip, kad ten žinomi rašytojai – kitaip nei amerikiečių rašytojai - vis dar laikomi diskusijų dalimi. Norima išgirsti jų nuomonę. Tas pats vyksta ir Anglijoje bei Europoje. Dar visai neseniai taip buvo ir Amerikoje. Buvo N.Mailerio, S.Sontag, A.Millerio kartos laikais.

- Nežinau. Britų imperijos aukso laikais labai nedaug anglų romanų nagrinėjo britų galią. Net nuostabu, kad tuo metu, kai Anglija buvo pasaulinė supergalybė, britų galios tema daugumos rašytojų nedomino.

Galbūt tas pats vyksta dabar, kai Amerika yra pasaulinė supergalybė. Už šalies sienų „Amerika“ reiškia galią, bet tik ne pačiose Jungtinėse Valstijose. Dar yra rašytojų, kurie domisi politika – Donas DeLillo, Robertas Stone‘as, Joan Didion ir kiti. Bet manau, kad daugelis amerikiečių rašytojų paprasčiausiai nesidomi, kaip į Ameriką žiūrima užsienyje. Todėl tiek mažai ir rašoma apie Amerikos galią.