„Juk ne sykį žmogus, išmintingai triūsęs, kupinas žinojimo ir įgūdžių, turi palikti visa, ką turi, jokio darbo į tai neįdėjusiam žmogui. Kokia tad nauda mirtingajam iš viso jo triūso ir rūpinimosi, kurį turėjo pakelti po saule? Juk visos jo dienos yra kupinos skausmo ir jo užsiėmimas – apmaudas; net naktį jo širdis neturi ramybės. Ir tai yra rūkas!“ (Koh 1, 21-23)
Koheleto knyga įžvelgia, kad ne tik žmogaus darbas, bet ir visas žemiškasis būvis „po saule“ yra betikslis ir beprasmis. Natūraliai iš čia kyla išvada: išmintinga išeitis būtų negyvenimas čia „po saule“. Galima būtų numoti ranka į šią Senojo Testamento išmintį ir gyvenimo džiaugsmo eiti semtis iš Naujojo Testamento. Tačiau ir čia Aukos nuotaikos mūsų kasdienybę „po saule“ praskaidrina ne itin.
“Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje. Jūs juk esate mirę, ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve. Kai apsireikš Kristus – mūsų gyvastis, tuomet su juo ir jūs pasirodysite šlovingi“ (Kol 3,1-4).
Štai čia sakoma, kad mūsų gyvenimas yra paslėptas Kristuje, kuris sėdi Dievo Tėvo dešinėje. Teigiama radikali gyvenimo Kristuje vertikalė. Mano gyvenimas nėra mano juslėmis, jausmais, protu ir kitais jusmais apčiuopiama tikrovė; bet kažkas, kas yra paslėpta pačiame Dievuje Tėve. Deja, Tėvas nėra mums akivaizdus; į žmogiškąjį šiapusybės gėrį panirusiai prigimčiai nėra prieinamas. Ir tik dalyvavimas įsikūnijusio Sūnaus gyvastyje per Bažnyčios teikiamus sakramentus žmogaus prigimtis įgalinama susiliesti su Tėvo meile. Tačiau dalyvavimo sakramentuose tiksli kaina yra dalyvavimas Kryžiaus Aukoje, vadinasi, nuodėmės perkeisto „senojo“ žmogaus mirtis.
„Numarinkite, kas jūsų nariuose žemiška: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat ir godumą, kuris yra stabmeldystė. Nebemeluokite vienas kitam, nusivilkę senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilkę nauju, kuris atnaujinamas tobulam pažinimui pagal savo Kūrėjo paveikslą“ (Kol 3,1-5.9-10).
Atrodo, viskas aišku. Toks yra apaštalų perduotas Bažnyčios tikėjimas. Tačiau daug kam ir man pačiam – neaišku. Nes dažnai ne taip yra gyvenimuose Bažnyčioje. Blogai, kai Bažnyčioje „užsipuotaujama“ ir užmirštama, kad šiapusybė nėra Dievo tautos namai. Keliaujame laike ir užsimirštame laike, išgyvendami savo laikiškumą. Ir tai mums, be abejo, prigimtinga. Juk tūlas mane gali tuoj pat pasmerkti: autorius mums pučia į akis dūmą (arba rūką) apie nerealius dalykus! Pasaulis yra mūsų prigimties dalis, per pasaulį keliauja Bažnyčia. Taip, keliauja. Tik kur link? Ir kaip? Negalima pamiršti, kad Kristus nukryžiavo pasaulį ir taip sunaikino blogį.
Bažnyčia nekeliauja „per blogą pasaulį“; Eucharistijoje švenčiama Kristaus Auka marina pasaulio blogį, prisikėlimu perkeičia mums dovanotoje Šventojoje Dvasioje. Per pasaulį ir jo laiką Bažnyčia tikrai keliauja kitaip nei, pvz., Lietuva per istoriją, ar LR Seimo narys per gyvenimą.
„Naujas pasaulis“ visuomet naujas tik senomis kaip pasaulis šėtoniškomis ambicijomis - būti visavaldžiu Žmogumi, aišku, be Dievo. „Naujas žmogus“ tėra „senojo žmogaus“ naujoviška puikybės iškamša. Ten, kur žmogus nesuklūsta Dievo valiai, nesiryžta apsimarinimo dorybei, neapsikabina jo „senatvę“ marinantį ir perkeičiantį Kryžių, ten nėra Dievo, nėra išliekančios gyvasties, nėra naujumo Dvasioje.
Bėda ta, kad užsimirštame laike ir pasaulyje; nes užmirštame ir nebemokame aukoti savęs ant Kristaus kryžiaus altorių, idant mus ištiktų „senojo žmogaus“ mirtis ir mūsų nepasiektų Senojo priešo įtaka. Suprantama, niekas nenorėjo mirti. Itin patogu „senajam žmogui“, kad Bažnyčios vardu jam būtų transliuojamos dvasingos pasakaitės; dvasingai džiaugsmingi kunigėliai jį maitintų ausiai maloniomis ir dorybe neįpareigojančiomis kalbelėmis apie mūsų širdies atvirumą Dievui ir panašiai. Iš tiesų, tokia „nauja“ krikščionybė, nauja „bažnyčia“ labai patraukli. Žiū, kiek jausmingų ypatų it medų kunigėlį apspinta. Tai, vadinasi, gyva, nesustabarėjusia, neritualizuota, „techniniais terminais“ nepersotinta bažnyčia. Gal ir gerai, džiugu, valio, pirmyn. Iš vaisių viską pažinsime. Tik visgi nepamirškime, kad vaisiai auga tik ant Kryžiaus medžio, kartais tikrai nedžiaugsmingo, bet tykaus Aukos gyvenimo paslėptyje.
Žinote, grįšiu mokytis krikščioniškojo tikėjimo iš žilos močiutės. Ana tos, kuri vis „suka“ rožantėlį per šventasias Mišias. Kad pasauliu keliaudamas bei laike dalyvaudamas neapsirikčiau ir dovanoto gyvenimo nepraleisčiau tuščiai.