Nė vienas požiūris nėra teisingas. Jungtinės Valstijos gauna daug daugiau naudos bendradarbiaudamos su pasauliu, nei mano daugelis JAV piliečių. Ir jos daug geranoriškesnės, nei mano užsieniečiai. Taigi išskyrus karo Irake baigimą, didžiausias George‘o W.Busho užsienio politikos iššūkis per ateinančius 18 mėnesių – ir sunkiausia jo būsimo įpėdinio problema – bus įtikinti visus, kad padėtis ne tokia prasta ir kad nebūtina bei netgi neprotinga radikaliai keisti politikos kursą.
„Naivi nesąmonė“, - daugelis atsakys. Negi aš nesuprantu, kad radikaliojo islamo teroristai kelia rimtą grėsmę – tiek Artimųjų Rytų stabilumui, tiek pačių Vakarų saugumui? Kad masinio naikinimo ginklai tuoj paklius į piktų lunatikų Irane ir kitur rankas? Kad autoritarizmas grįžta, žemės rutulys greit perkais, o Kinija valdys pasaulį? Ir argi neturėčiau pripažinti, jie pridurs, jog dėl daugelio šių problemų kalta godi, brutali ir beatodairiška Amerika?
Žinoma – iš dalies. Karas su terorizmu kokia nors forma mus lydės dar dešimtmečius – kol islamiškasis pasaulis visiškai sumodernės. Iranas, visiškai tikėtina, įsigis branduolinių ginklų ir apsunkins regiono saugumą. Sumaištis Irake greičiausiai pasunkės prieš pagerėdama. Ir taip, tiesa, kad iš dalies dėl to kaltas prastas G.W.Busho administracijos darbas.
Bet tikrieji naivuoliai yra tie, kurie nesugeba į šias problemas žvelgti iš perspektyvos. Karas visais laikais buvo ištikimas žmonijos palydovas, suryjantis milijonus gyvybių ir neišmatuojamus turtus. Tironija ir skurdas taip pat buvo įprasti. Dabartiniai laikai keisti ne todėl, kad tokios rykštės tebeegzistuoja, bet kad tokią didelę žmonijos dalį jos ima aplenkti.
Pirmąją XX amžiaus pusę žymėjo du pasauliniai kataklizmai, antrąją – įtempta supervalstybių priešprieša. Žvelgiant retrospektyviai, svarbiausias Šaltojo karo bruožas buvo tas, kad jis liko šaltas iki pat galo - kai Sovietų Sajunga žlugo ir nebeliko JAV-Rusijos konflikto galimybės. Tada iškilo vienpolė sistema, kurioje demokratija, taika ir klestėjimas gavo galimybę pasklisti už Europos ir Japonijos ribų – po visą pasaulį.
Šiandien JAV karinis pranašumas toks akivaizdus, jog tradicinį karą tarp didžiųjų valstybių sunku ir įsivaizduoti. JAV ekonominė galia palaiko pasaulinę kapitalistinę santvarką, visiems siūlančią galimybę augti kartu. O JAV politiniai idealai – jei tik tinkamai išreikšti – propaguoja liberalizaciją ir tautų suverenumą.
Taigi nepaisant verkšlenimų Amerikoje ir kitur – ir visų tikrų ir skubių problemų, kurios vis dar išlieka, – pasaulis dar niekada taip gerai negyveno. Pačios pažangiausios šalys yra sąjungininkės ir iš esmės pasišventusios gerinti savo ir kitų tautų gyvenimus. Daugiau nei trečdalis žmonijos gyvena šalyse, kurių turtas išauga maždaug 10 procentų kasmet. Gyvenimo lygis dar nėra buvęs aukštesnis, trukmė ilgesnė, o politika laisvesnė – ir turim rimtą pagrindą manyti, kad tendencijos nesikeis. Toks iš esmės neblogas kontekstas, kuriame didelis karas arba depresija mažai tikėtini, sudaro foną, kuriame ne tokios rimtos ir labiau numanomos problemos – terorizmas, diplomatinės varžybos, lėtas ir netolygus augimas, ateities klimato pokyčiai – atrodo grėsmingos.
Visgi svarbu nepamiršti, kad mūsų iš esmės laiminga padėtis nėra nei atsitiktinė, nei neišvengiama. Ji yra praėjusių dešimtmečių vadovų ir visuomenių priimtų sprendimų rezultatas – palikimas, kurį lengvai galima iššvaistyti, jei priimsime taiką tarp didžiųjų valstybių ir atvirą tarptautinę prekybą kaip savaime suprantamus dalykus arba iš baimės imsimės neprotingų veiksmų, kurie sukurs daugiau problemų nei išspręs.
Tai ir buvo tikroji G.W.Busho administracijos klaida – ji, apimta teisuoliškos puikybės, taip ir nesuprato, kad viršenybe galima lengvai naudotis, tačiau teisėtą autoritetą reikia užsitarnauti. Taigi ji nepaisė priimtos diplomatinės tvarkos, kuri būtina palaikyti sklandžiam sistemos funkcionavimui, ir kai tik jos projektai patyrė krachą, atsidūrė izoliacijoje. Šiuo metu, iššvaistęs didžiąją savo išteklių dalį ir taip akivaizdžiai susitapatinęs su savo politika, G.W.Bushas vargiai gali pakeisti kieno nors nuomonę apie bet ką. Visgi jo įpėdinis galės pradėti nuo pradžių. Ir jei kita administracija vengs G.W.Busho klaidų, ji turėtų pamatyti, kad prižiūrėti pasaulį daug lengviau, nei daug kas šiuo metu mano.