„Vilniaus vandenyse“ - aukso fontanai

Tokį retorinį klausimą pateikusi savivaldybės aministracijos naujajam direktoriui Gintautui Paluckui, kuris yra ir šios bendrovės valdybos pirmininkas, „Ekstra“ sulaukė prisipažinimo su nedidele išlyga: „Turint omenyje, koks tai didelis ūkis ir kiek vykdo viešųjų pirkimų, tai, manau, ten yra galimybė...“

Ar pasišildyti rankas tikisi savivaldybėje daugumą sudaranti pašalinto prezidento Rolando Pakso ir socialdemokrato Algirdo Paleckio koalicija?

Šiandien į šį klausimą galima rasti daugiau teigiamų negu neigiamų atsakymų. Motyvai - ne vien naujai paskirta UAB „Vilniaus vandenys“ stebėtojų taryba, kuri išvaikė senąją valdybą, o naujai išrinkta į bendrovės generalinio direktoriaus kėdę grąžino dviprasmiškai pagarsėjusį Bronių Miežutavičių. Į „Vilniaus vandenims“ skirtų Europos Sąjungos milijonų maišą rankas įleisti jau suspėjo R.Pakso ir sostinės mero Juozo Imbraso aplinkos verslininkai.

Nelieka nuskriausti ir „Vilniaus vandenų“ vadovai, į tas pačias kišenes susikraunantys gerokai kuklesnį, „tik“ dešimčių tūkstančių litų uždarbį. „Ekstra“ neria į šioje bendrovėje verdančių interesų labirintą.

Šios istorijos centre atsidūręs B.Miežutavičius metų pradžioje senosios „Vilniaus vandenų“ valdybos buvo atleistas iš darbo kaip praradęs pasitikėjimą. Ketinimų atleisti dešimt metų dirbusį vadovą būta dar pernai, tačiau tada generalinis direktorius netikėtai susirgo. Negalia tęsėsi net devynis mėnesius - tiek, kiek leidžia darbo įstatymai, kad liga nebūtų pretekstas nutraukti darbo sutartį.

Šių metų sausį grįžęs į darbą dviem dienoms, jis gavo beveik 18 tūkstančių litų išeitinę pašalpą. „Sodra“ jam už nedarbingumą sumokėjo per 25 tūkstančius litų. Iš darbovietės „už papildomus darbus“ direktorius dar pasiėmė apie 36 tūkstančius litų. O šių metų liepą jis buvo grąžintas į politinio mūšio trofėjumi tapusį „Vilniaus vandenų“ vadovo postą.

Kokia liga kamavo bendrovės vadovą? Ar po sunkios ligos jis sugebės vėl vadovauti tūkstantiniam kolektyvui?

O gal sveikatos sušlubavimas buvo tik gudrybė tikintis naujos sostinės valdžios palankumo?

Į šiuos klausimus „Ekstra“ tikėjosi išgirsti B.Miežutavičiaus atsakymus. Tačiau kalbėtis „Vilniaus vandenų“ vadovas nepanoro.

„Ačiū. Netrukdykite, užsiėmęs“, - toks trumpas B.Miežutavičiaus atsakymas buvo vos suspėjus prisistatyti. Paprašę patikslinti, kada būtų galima patrukdyti generalinį direktorių, išgirdome analogišką atsakymą: „Netrukdykite. Viso gero“.

Kodėl B.Miežutavičius nepanoro viešai kalbėti, galima spėti. „Ekstra“ bene pirmoji dar pernai pamėgino pažvelgti, ką slepia milijonines ES lėšas gaunantys „Vilniaus vandenys“.

Žurnalisto tyrimo metu paaiškėjo, kad 95 procentus valstybinio kapitalo turinti uždaroji akcinė bendrovė - valstybė valstybėje: didžiulės vertės viešieji prekių, darbų bei paslaugų pirkimai būdavo vykdomi supaprastintos apklausos būdu, neretai pažeidžiant įstatymus. Konkursus laimėdavo tos bendrovės, kuriose anksčiau buvo dirbusios arba tuo metu dirbo „Vilniaus vandenų“ vadovų atžalos. Bendrovė buvo tapusi ir su politikais siejamų įmonių aukso kasykla, šeimynine UAB.

Tik B.Miežutavičiui prasirgus pusmetį, buvo galima paskirti naująjį laikinąjį vadovą. Šį postą užėmė buvęs tuomečio Vilniaus mero patarėjas Arūnas Makauskas.

Vilniaus savivaldybės tarybos tuometė opozicija, į pagalbą pasitelkusi net kai kuriuos Seimo narius, bandė visuomenę įtikinti, kad pokyčiai „Vilniaus vandenyse“ - ne ekonominio efekto ar ūkiškumo siekis, o tuomečio mero Artūro Zuoko kompanijos noras šią bendrovę privatizuoti.

Vietoj B.Miežutavičiaus paskirtas vadovas buvo neparankus naujai išrinktos tarybos valdančiajai R.Pakso ir A.Paleckio koalicijai. Priešiškumas iš esmės buvo pagrįstas labiau politiniais, o ne ekonominiais motyvais. Pradėjęs vadovauti „Vilniaus vandenims“, A.Makauskas nesiryžo daryti esminių permainų - nesiėmė mažinti aiškiai išpūstų etatų, nors apie tai prieš pasikeičiant vadovams buvo garsiai kalbama. Nebuvo ir mėginimų keisti dėl galimos neskaidrios veiklos nuolat linksniuojamą bendrovės vadovaujantį personalą.

Atvirkščiai, A.Makauskas tęsė tai, ką buvo pradėjęs B.Miežutavičius, - beatodairiškai pasirašinėjo įsakymus darbuotojams mokėti šimtatūkstantinius atlygius „už papildomą darbą“.

Kai pernai „Vilniaus vandenis“ purtė įtarimai ir intrigos, kai ligonio lovoje vartėsi bendrovės direktorius B.Miežutavičius, laikinai jį pavaduojantis gamybos direktorius Vytautas Kisielis spalį pasirašė įsakymą „Dėl papildomo darbo užmokesčio už ES ISPA įgyvendinimą skyrimo“. Įsakymo esmė - už neva papildomai atliktus darbus grupei bendrovės darbuotojų skirti vieno ir dviejų vidutinių mėnesio darbo užmokesčių dydžio papildomas sumas.

14 žmonių pasidalijo 103 tūkstančius litų - jau atskaičius mokesčius. Tarp privilegijuotųjų buvo artimas V.Kisielio darbo kolega bei sublokuotų kotedžų Pilaitėje kaimynas - bendrovės statybos direktorius Domas Vytautas Valančiauskas. Taip pat bendrovės finansų direktorė Danutė Neverbickienė ir jos pavaduotoja Halina Kerul.

„Papildomų darbų“ V.Kisielio įsakyme išvardyta beveik dvi dešimtys. Keisčiausia, kad šiuos darbus gamybos direktorius pastebėjo tik praėjus keturiems mėnesiams nuo jų atlikimo. Antrasis paradoksas - pavaldinius V.Kisielis premijavo net už įmonės atstovavimą Europos Komisijoje, Aplinkos ministerijoje, Aplinkos projektų valdymo agentūroje ir kitose institucijose, informacijos pateikimą. Kitaip sakant, nepasikuklinta papildomai atlyginti net už veiklą, kurią darbuotojai privalėjo vykdyti pagal pareigines instrukcijas.

Po dviejų mėnesių auksine „papildomų darbų“ versme gaivinosi jau A.Makauskas. „Už parengtus dokumentus objektams“ jis įsakė darbuotojams išmokėti apie 152 tūkstančius litų. Nors darbai, kaip ir pirmuoju atveju, jau buvo atlikti seniau ir apmokėti.

Tęsdamas „papildomų“, bet jau atliktų darbų tradiciją, nesismulkino ir dviem dienoms po užsitęsusios devynių mėnesių ligos grįžęs B.Miežutavičius. Šių metų sausio 2-ąją jis įsakė „už papildomus darbus“ pavaldiniams išmokėti per 203 tūkstančius litų.

B.Miežutavičius nesikuklindamas ir į savo kišenę įsidėjo apie 25 tūkstančius litų. Tiesa, kilus abejonių dėl įsakymo, kuriuo bendrovės vadovas pasiskyrė keturių mėnesių atlyginimą, teisėtumo, jis pinigus grąžino.

Lėšų švaistymo „už papildomus darbus“ viršūnę pasiekė A.Makauskas, sausio 31-ąją pasirašęs įsakymą su šešiais priedais. Kiekviename priede buvo įvardyti asmenys, kuriems už papildomus darbus buvo mokami nuo vieno iki keturių mėnesių darbo užmokesčiai. Bendrovės generalinio direktoriaus įsakyme finansų direktorei buvo nurodyta darbo grupės nariams pinigus mokėti proporcingai „pagal kas mėnesį pateikiamus atliktų darbų aktus“, o pasirašytuose prieduose kas mėnesį - po vieną-keturis vidutinius mėnesio darbo užmokesčius.

Kokį abrakadabrišką įsakymą ir priedus pasirašė A.Makauskas ir kiek tai kainavo bendrovei, paaiškėjo tik susvyravus direktoriaus kėdei ir pradėjus revizuoti bendrovės finansus. Bendrovės finansininkai šefo paliepimą suprato pažodžiui: kiekvieną mėnesį nurodytiems asmenims, pateikus atliktų darbų ataskaitą, išmokėti nuo vieno iki keturių vidutinių mėnesio atlyginimų dydžio darbo užmokestį. Per kelis mėnesius aštuoniolikai žmonių buvo išmokėta apie 830 tūkstančių litų - beveik dvigubai daugiau, nei buvo planuojama.

Pats A.Makauskas tikrintojams teigė, kad įsakymą reikėjo suprasti kitaip: ne kas mėnesį darbuotojams mokėti papildomai, o už visą darbą.

„Trimis įsakymais galbūt buvo atlyginta už tuos pačius darbus. Darytina išvada, kad dėl papildomo atlyginimo mokėjimo pagrįstumo reikalingas papildomas tyrimas“, - savo ataskaitoje parašė speciali komisija, sudaryta „Vilniaus vandenų“ vadovų galimiems neteisėtiems veiksmams nustatyti.

Už „papildomus darbus“ bendrovės gamybos direktoriui V.Kisieliui buvo išmokėta 140 tūkst., vyriausiajai finansininkei D.Neverbickienei ir jos pavaduotojai H.Kerul - po 110 tūkst., statybos direktoriui D.V.Valančiauskui - 150 tūkst. litų.

„Papildomi darbai“ bendrovės sąskaitą patuštino daugiau nei milijonu litų. Ar įsakymus pasirašę vadovai ir juos vykdę pavaldiniai neviršijo kompetencijos, nebuvo neteisėtai pasisavintos valstybės lėšos, tiria Generalinė prokuratūra.

Nenuostabu, kad lengvai trykštantys milijoninės vertės „Vilniaus vandenų“ šaltiniai taip traukia politikus.

Šių metų kovą Seimo Etikos ir procedūrų komisija Seimo nario, socialdemokrato, dabartinio Vilniaus vicemero Algirdo Paleckio veiksmus pripažino neetiškais, pažeidusiais Seimo statuto reikalavimus. Statutas skelbia, kad Seimo narys neturi elgtis taip, kad visuomenei kiltų abejonių dėl galimo interesų konflikto tarp jo privačių interesų ir pareigų atstovauti visuomenės interesams.

Istorija prasidėjo pernai lapkritį, kai „Vilniaus vandenų“ valdyba rinkosi į posėdį ketindama atsisakyti B.Miežutavičiaus paslaugų. Į mero A.Zuoko tarnybinį mobilųjį telefoną atėjo tokio turinio žinutė: „Artūrai, sveikas, turiu prašymą, būk draugiškas Bronislovui M. A.P.“ Vėliau A.Paleckis dar kelis kartus siuntė žinutes merui, Seimo nario iniciatyva įvyko ir jųdviejų pokalbis.

„Tai siekis paveikti sprendimus dėl B.Miežutavičiaus atleidimo iš UAB „Vilniaus vandenys“ generalinio direktoriaus pareigų“, - A.Paleckio veiksmus vertino A.Zuokas.

Kodėl liberaldemokratų ir socialdemokratų koalicijai Vilniaus savivaldybėje A.Makauską reikėjo pakeisti senuoju vadovu? Politinis revanšas? Naudos sau ieškojimas?

„B.Miežutavičius įmonėje dirbo penkiolika metų, vadovavo jai pastaruosius 10 metų. O pašalintas buvo, valdančiosios koalicijos nuomone, dėl politinių motyvų. Priežastis jį grąžinti į pareigas paprasta - jis išmano savo darbą. Tai - ir tam tikras teisingumo įvedimas. Savivaldybėje susiformavo nauja politinė jėga. Manau, tai politinė kova“, - „Ekstrai“ teigė savivaldybės administracijos direktorius, „Vilniaus vandenų“ valdybos pirmininkas G.Paluckas.

B.Miežutavičius vadovauti „Vilniaus vandenims“ pradėjo 1997 m., kai Vilniaus meru buvo išrinktas R.Paksas. Jo pirmasis pavaduotojas tuo metu buvo dabartinis sostinės meras J.Imbrasas. 1999-aisiais R.Paksą paskyrus premjeru, į mero kėdę sėdo J.Imbrasas.

Dabartinės Vilniaus miesto valdžios administracijos direktoriumi paskirtas G.Paluckas buvo A.Paleckio tėvo, europarlamentaro Justo Paleckio, padėjėjas.

Paklaustas, kaip, būdamas vienas miesto šeimininkų, vertina „Vilniaus vandenų“ vadovų neūkiškumą, G.Paluckas tvirtino nieko bloga nematantis. „Užuot pirkus paslaugas iš svetimų, sudaryta savų darbuotojų darbo grupė, jų darbas buvo įvertintas pagal galiojančius vidutinius įkainius“, - kokį paslaugų pirkimo principą pasirinkti, G.Palucko nuomone, lėmė vadovų sprendimas.

„Matote, kai kuriuos sprendimus diktuoja ekonominė logika. Jei galima padaryti savo jėgomis - sprendimas logiškas“, - dar vieną veiksmų pateisinimą randa savivaldybės administracijos vadovas.

Tačiau paprašytas įsigilinti į pinigines istorijas, G.Paluckas kelia rankas: diskutuoti jis negali, nes apie bendrovę mažai nutuokia. Girdi, kai bus atliktas patikrinimas, tada jis kalbės. Ar G.Palucko minima „politinė kova“ dėl „Vilniaus vandenų“ generalinio direktoriaus kėdės reiškia, kad ši bendrovė - didelis lovys, iš kurio tikimasi gauti didelį „otkatą“?

„Aš taip nepavadinčiau. Bet turint omenyje, koks tai didelis ūkis ir kiek vykdo viešųjų pirkimų, tai, manau, ten yra galimybė piktnaudžiauti. Yra galimybė“, - „Ekstrai“ tvirtino G.Paluckas.

Negi naujajai politinei koalicijai nerūpi kalbos apie „Vilniaus vandenyse“ vykstančius neskaidrius darbų už ES lėšas konkursus, rengiamus giminystės ir pažinčių principu? Čia G.Paluckas kategoriškesnis: „Tai spekuliacijos! Niekas neįrodyta“.

Ar tikrai spekuliuojama tariamais kaltinimais „Vilniaus vandenų“ vadovams, ar įtarinėjimai tėra gandai, „Ekstra“ pamėgino išsiaiškinti pati.

ES finansinę paramą Lietuvai administruojančios Aplinkos projektų valdymo agentūros direktoriaus pavaduotojas Vidmantas Vansavičius sakė, kad pagal ISPA programą projektams vykdyti „Vilniaus vandenims“ buvo skirta apie 40 milijonų eurų (apie 138 milijonus litų).

„Projektai eina į pabaigą, pinigai beveik visi panaudoti. Jų dar pritrūko - apie milijono litų „Vilniaus vandenys“ reikalauja iš biudžeto. Mes bendrovės vadovybę įspėjome, kad yra turtingi, tegu trūkumą padengia savo lėšomis“, - minėjo V.Vansavičius.

„Vilniaus vandenys“ dar dalyvauja ES remiamame Neries baseino projekte, pagal kurį Maišiagaloje, Sudervėje, Bajoruose, Tarandėje ir Balsiuose numatoma statyti vandenvalos įrenginius. Čia, pašnekovo teigimu, su pinigais bus dar striukiau - konkursuose darbams atlikti dalyvaujančių bendrovių pasiūlymai gerokai viršija apskaičiuotas darbų sąmatas.

Vienas nesislapstančių B.Miežutavičiaus užtarėjų - Vilniaus savivaldybės šios ir praėjusios kadencijos tarybų narys, vienas turtingiausių Vilniaus politikų, Lietuvos liberalų sąjūdžio narys Vidmantas Martikonis.

„Vilniaus vandenų“ valdyba, priimdama sprendimą atleisti B.Miežutavičių, kaip svarų argumentą pasitelkė užpernai atliktų paslaugų pirkimo analizę. 2005 metais buvo vykdomi 93 darbai, pirktos 36 paslaugos už 20 milijonų litų. Net trys ketvirtadaliai paslaugų (už 15,4 milijono litų) buvo atlikta įprastos komercinės praktikos tvarka: žodžiu apklausta 60 kartų, raštu - 54 kartus. Nuolat konkursuose dalyvaujančios bendrovės puikiai žino, ką reiškia tokie „žodiniai konkursai“ - juos paprastai laimi laimėti turinti bendrovė.

Antai rekonstruojant Nemenčinės magistralinius tinklus, kai darbų kaina neturėjo viršyti 1,18 milijono litų, raštu apklaustos trys bendrovės. Su tuomečiu Kauno meru A.Garbaravičiumi sietina bendrovė „Požeminiai darbai“ (A.Garbaravičius anksčiau buvo jos prezidentas) pasisiūlė darbus atlikti vienu litu, kita bendrovė - 12 litų pigiau. Atlikti magistralinių tinklų rekonstrukciją patikėta Kauno rajone, Karmėlavoje, registruotai bendrovei „Rosma ir Ko“. Jos pasiūlyta kaina buvo 17 litų mažesnė, negu nustatyta išlaidų riba.

Panašiai šios trys bendrovės varžėsi ir dėl nuotekų kolektoriaus statybos Vilniuje, Žirnių gatvėje. Tiesa, dvi bendrovės darbus sakė atliksiančios keliais tūkstančiais brangiau, negu galėjo mokėti „Vilniaus vandenys“ (riba vėl buvo 1,18 milijono litų), o „Rosma ir Ko“ paslaugas suteikti pasisiūlė maždaug 600 litų pigiau.

Kad darbus bei paslaugas „Vilniaus vandenų“ vadovai pirkdavo ne itin skaidriai, įrodo ir kiti faktai. Antai Vilniuje registruota UAB „Termesta“ darbų rangove buvo pasirinkta tris sykius, darbo kaina pagal sudarytas sutartis siekė apie milijoną litų. O iš viso per pastaruosius trejus metus ši bendrovė už atliktus darbus iš „Vilniaus vandenų“ gavo veik 2 milijonus litų. Daugiau nei trečdalio milijono litų vertės darbų buvo patikėta UAB „Krašto projektai ir partneriai“.

Kas šios bendrovės, laimėjusios nemenkus konkursus vykdant „kainų apklausą raštu“?

UAB „Termesta“ generaliniu direktoriumi dirbo turtingiausias Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys V.Martikonis, o bendrovėje prekių žinove - jo žmona Nijolė. Dabar ji - bendrovės „De Novo“ komanditinės ūkinės bendrijos, užsiimančios pastatų ir inžinerinių statinių statyba, narė ir vadybininkė. Tas pats V.Martikonis neslepia gavęs pajamų iš UAB „Krašto projektai“, antrinės „Krašto projektų ir partnerių“ bendrovės.

„Vilniaus vandenyse“ ir jų milijoninius užsakymus vykdžiusiose bendrovėse yra dirbusios ir generalinio direktoriaus B.Miežutavičiaus, statybos direktoriaus D.V.Valančiausko atžalos.

Atrodo, tenka konstatuoti naują lietuvišką išradimą: po alkoholio ir naftos vanduo tampa pagrindiniu eurų ir litų fontanu.