Tik politiniai luošiai, nežinantys, kas yra demokratija. Nei ideologijos, nei atsakomybės.
Ne valstybė, o tiesiog galvijų banda, kuriai kelią rodė kažkokie savo kraštuose izoliuoti nevykėliai Amerikos ir Europos dešinieji ekonomistai.
Apie ką tai? Pasirodo, apie mus. Štai tokį vaizdelį nutapė norvegas S.A.Lie. Iki šiol beveik niekam nežinomas politologas.
Mūsų politologai, pasak jo, taip pat yra avinai, nes arba nieko gera nepataria, arba susitapatina su nevykėliais politikais.
Lietuva net sucypė iš pasitenkinimo. Interneto erdvėje šimtai komentarų, ir visi – už. Jokios abejonės ar užgautos ambicijos.
Ko jau ko, o neapykantos politikams iš lietuvio neatimsi. Jei aptapšnojo – herojus. Šįkart ne iš Briuselio. Tik iš Oslo. Bet vis tiek smagu.
Vienintelis premjeras G.Kirkilas kukliai pažymėjo, kad tokia diagnozė yra nedraugiška ir per daug apibendrinta, be faktų. Kiti politikai ir politologai, matyt, dar neatsitokėjo.
Ką čia slėpti. Politikai Lietuvoje, kaip, beje, ir kitur, tikrai ne angelai su vien tik gėrį skleidžiančiais sparnais. Nėra taip blogai, kaip sako norvegas, bet faktų ir be jo pagalbos galima prisirinkti net per vieną vasaros savaitę.
Bet ką daryti, kad būtų gražus ne tik demokratijos fasadas, bet ir vidaus interjeras, o politiniai luošiai išnyktų?
Užsienietis teigia, kad tokia situacija bus tol, kol atsiras nauja politinė figūra ar naujas politinis darinys, ir linki Lietuvai kurti politines institucijas, atstovaujančias skirtingoms visuomenės grupėms.
Naujos partijos idėja nenauja. Bet ir naujų partijų kūrimas tikrai nenaujas ir neišskirtinis reiškinys.
Štai vos prieš porą mėnesių įregistruota Lietuvos pensininkų partija.
Kaip tik tokia, apie kokias kalbėjo S.A.Lie. Motyvuota, atstovauja konkrečiai visuomenės grupei ir – nėra jokių abejonių – siekia keisti varganą gausiausio šalyje pensininkų sluoksnio padėtį.
Kas pasikeitė? Gal kuris pensininkas gali iš karto pasakyti, kokia jos programa, kas lyderis? Pasikeitė tik tai, kad iki birželio buvo 36 partijos, dabar – 37.
Yra žalieji, humanistai, socialistai, gyvenimo logikai, protėvių atgimimo puoselėtojai ir daugybė kitų, teoriškai galinčių atstovauti visuomenės grupėms pagal polinkius, pomėgius, piniginę, įsitikinimus ir jų nebuvimą.
Bet neatstovauja. Arba niekas nejunta ir nežino, kad atstovauja. Ne apie tokią partiją kalbama? Apie ypatingą, turinčią didelį visuomenės palaikymą, naują ryškų ir purvu dar neaptaškytą veidą, kuriuo žmonės pasitiki ir todėl ateitų net į rinkimus.
Buvo ir tokių. Po pralaimėtų prezidento rinkimų tokia buvo A.Paulausko Naujoji sąjunga. Kas ji šiandien? Po to – R.Paksas, V.Uspaskichas.
Ar įmanoma imti ir suburti tokią, kuri mikliai įsiveržtų į Seimą ir netgi gavusi valdžią viską darytų teisingai, būtų demokratiškumo pavyzdys, bent penkerius metus išsaugotų žmonių pasitikėjimą, nes dirbtų jiems – visiems ir kiekvienam atskirai?
Pasvajoti galima. Tikėtis – ne. Standartinė demokratiška partija nei per mėnesį, nei per metus neatsiranda. Bent vidutiniškai naudingai galinčiais veikti politikais tampama tik pergyvenus daugiametę vidinę partinę mėsmalę. Atsakomybė, supratimas ir visi kiti svarbiausi dalykai turi atsirasti ten ir tik po to kartu su kandidatu keliauti į Seimą.
Teisingai gyvenantys ir veikiantys savaime lietuviams nėra įdomūs. Pinigų politinei reklamai jie paprastai neturi. Geriausias pavyzdys – krikščionys demokratai ir jų lyderis V.Stundys.
Demokratiškumas, sąžiningumas, protas, ideologija, atstovavimas konkrečiai grupei – viskas yra. Kur parlamentarų mandatai? Nėra ir greitai nebus.
Jeigu yra potencialas naujai partijai, kodėl jis negalėtų papildyti ir išjudinti esančių. Konkurencija? Sunku? Lengva būna tik gelbėtojams. Ir tik pirmus metus. Ir tik tiems, kurie turi rusiškų ar dar kokių nors pinigų.
Partija Lietuvoje daugumai yra kas nors ten ir nežinia kas. Kai jos taps reiškiniu, panašiu į mokyklą arba vaikų darželį, be kurių gyvenimas – ne gyvenimas, štai tada ir pradės keistis ne tik sistemos interjeras, bet ir dvasia.
Norėtųsi greičiau? Tuomet reikia pasakyti ačiū už norvegiškus receptus ir, užuot keikus politiką, eiti skaityti partijų programų. Iš pradžių – bent parlamentinių.