Vokiečių dienraštis „Frankfurter Allgemaine Zeitung“ cituoja Tonį Eitelą, derybininką su Lenkijos valdžia, kuris be jokių užuolankų Lenkijos muziejuje atsiradusius vokiečių meno kūrinius pavadino „pagrobtu menu“.
Vokietijos muziejai kuo skubiau sudaro kūrinių, kurie po karo pateko į muziejus Rusijoje ir Lenkijoje, sąrašus. Vokiečiai tvirtina, kad kol kas suskaičiavo apie 180 tūkst. tokių eksponatų. Ir sako, kad tai tik ledkalnio viršūnė. Prarastų kultūrinių vertybių koordinacinio biuro vadovas Uwe Hartmannas tvirtina, kad vis dažniau į jį kreipiasi ne tik muziejai, bet ir bajoriškų šeimų atstovai iš šiuo metu Lenkijai priklausančių teritorijų. Jie nori atgauti prarastus meno kūrinius, pradedant nuo močiutės paveikslo iki porceliano lėkštės.
Kol kas Vokietija iš Lenkijos oficialiai reikalauja dviejų kūrinių kolekcijų – Prūsijos bibliotekos, t.y. vokiečių kompozitorių muzikinių kūrinių rankraščių kolekcijos, ir lėktuvų iš aviacijos pradžios laikotarpio kolekcijos. Tie lėktuvai - tai tikras šedevras pasaulio mastu. Dauguma iš jų - tai vieninteliai egzemplioriai, kurie išliko iki mūsų laikų. Abi kolekcijos į lenkų rankas pateko atsitiktinai – prieš Berlyno šturmą kolekcijos išvežtos ir bandytos paslėpti teritorijoje, kuri po karo atiteko lenkams.
Lenkijos valdžia piktinasi tokiu vokiečių požiūriu į pakankamai sudėtingas Antrojo pasaulinio karo pasekmes. “Jeigu vokiečiai nori susigrąžinti savo kolekcijas, kurios atsitiktinai pateko į mūsų rankas, pirmiausia turi grąžinti tai, ką patys pagrobė ir sunaikino”, – taip komentavo vokiečių reikalavimus premjeras Lechas Kaczynskis.
Lenkų derybininkas dėl kultūrinio paveldo prof. Wojciechas Kowalskis nė neabejoja, kad visi meno kūriniai ir kultūros paminklai, kurie atsirado Lenkijos perimtoje teritorijoje, automatiškai tapo Lenkijos nuosavybe.
O lenkų publicistai tvirtina, kad meno kūrinių grąžinimas Vokietijai prieštarauja Lenkijos nacionaliniams interesams. Jie tvirtina, kad vyriausybė, kuri sutiktų su tokiais reikalavimais, atidarytų vartus masiniams vokiečių reikalavimams grąžinti jiems prarastą asmeninį turtą.
Vokiečiai rašo, kad Lenkija yra įpareigota grąžinti kūrinius pagal 1907 m. IV Hagos konvenciją, kuri apibrėžia karo veiksmus sausumoje. Pagal konvenciją meno kūrinius, nesvarbu, kam priklausančius – valstybei ar privatiems asmenims, reikia traktuoti kaip privatų turtą. Ir jų negalima konfiskuoti.
O lenkai savo ruožtu cituoja okupuotos Lenkijos gubernatorių Hansą Franką, kuris 1939 m. pabaigoje išleido įsakymą apie Lenkijos meno kūrinių „užtikrinimą“. Nuo to įsakymo prasidėjo lenkų muziejų ir privačių kolekcijų plėšikavimas. Per karo laikotarpį iš Lenkijos į Vokietiją buvo išvežta tūkstančiai eksponatų, tarp jų - ir patys vertingiausi. Po karo lenkams pavyko atrasti ir susigrąžinti tik dalį tų kūrinių. Ir negalima pamiršti, kad vokiečių armija, pažeisdama dabar visur cituojamą IV Hagos konvenciją, griovė paminklus, degino muziejus ir istorinius archyvus. Dienraštis „Rzeczpospolita“ cituoja specialiosios komisijos duomenis, pagal kuriuos 1946 m. prarasti per karą meno kūriniai yra įvertinti beveik 5,5 mlrd. zlotų. Šiandien jų vertė yra keletą kartų didesnė.
Tarptautinės teisės specialistai Lenkijoje bando įrodyti, kad vokiečių žurnalistų tvirtinimai, jog lenkai išgrobė jų meno kūrinius per karą pažeidžiant Hagos konvenciją, yra neteisingi. Specialistai pabrėžia, kad Lenkija perėmė vokiško paveldo dalį kartu su teritorijomis, kurios atiteko Lenkijai po karo pagal Sąjungininkų susitarimą (Rusija, JAV, Didžioji Britanija). Tai buvo Silezija, Lubušo kraštas, Vakarų pamarys, Mozūrai ir Košubai. Pagal tarptautinę teisę, jeigu viena valstybė legaliai perima kitos valstybės teritoriją, tai perima ir visą jos turtą be atlyginimo.
Vis dėlto lenkams yra svarbesnis kitas momentas – moralės teisė, kuri lemia vokiečių atsakomybę už milžinišką žalą, padarytą lenkų kultūrai karo metu ir prievoles už ją atlyginti. Tarptautinės teisės lenkų specialistai tvirtina, kad pagal visas karo konvencijas Lenkija turėjo teisę reikalauti atlyginimo už Trečiojo Reicho padarytą žalą Lenkijos kultūrai.
Kai kurie komentatoriai vokiečių reikalavime grąžinti meno kūrinius pagal IV Hagos konvenciją mato pavojų net Lenkijos teritoriniam vientisumui. Kaip yra pabrėžiama, ši konvencija apibrėžia santykius tarp kovojančių pusių okupuotose teritorijose, o Lenkija perėmė Vokietijos teritorijos dalį karo pabaigoje pagal sutartį su karo laimėtojais ir jų neokupavo ir neokupuoja. Pagal komentatorių, jeigu Europa ar pati Lenkija pripažintų dabartinių vokiškių reikalavimų pagrįstumą pagal IV Hagos konvenciją, jie galėtų bendrai pradėti reikalauti Potsdamo sutarties nuostatų peržiūrėjimo ir gal naujų sienų nustatymo.
Jau nekalbant apie tai, kad tai atvertų kelią masiškiems vokiečių reikalavimams grąžinti viską, ką paliko savo namuose, bėgdami nuo Raudonosios armijos arba kai po karo buvo išvežti į Vokietiją.
Tiesą sakant, Lenkijoje nėra kažkokių tvirtų nuostatų, kad vokiečiams nereikia grąžinti jų meno ar kultūros paminklų. Geriausias įrodymas yra tai, kad po kelerių metų derybų 1987 m. Vokietijai buvo grąžinti du istoriniai lėktuvai ir prasidėjo derybos dėl Prūsijos bibliotekos grąžinimo. Šis procesas 1989-1990 m. buvo sustabdytas. Ir niekas šiandien nenori prisipažinti, kas jį sustabdė.
Dr. Holgeris Steinlė iš vokiško Technikos muziejaus Berlyne sako, kad lėktuvai turi būti grąžinti į Berlyną. Bet pripažįsta, kad dalį kaltės dėl uždelstų derybų turėtų prisiimti ir jų vyriausybė dėl savo „nekompromisinės“ pozicijos. Jo nuomone, Berlynas mano, kad nuo derybų su lenkais priklauso ir kolekcijų likimas Rusijoje, su kuria bus daug sunkiau kalbėti apie jų grąžinimą nei su lenkais.
Ar nėra taip, jog vokiečiai bijo, kad jeigu rusai pamatys, kad jie yra per „silpni“ derybose su lenkais, tai visiškai su jais nekalbės?
Tomaszas Niewodniczanskis - vienas žymiausių lenkų meno kūrinių kolekcininkų, gyvenantis Vokietijoje ir norintis savo milžinišką istorinių Lenkijos žemėlapių kolekciją po savo mirties perduoti Berlynui kaip užstatą už Prūsijos biblioteką. Neseniai interviu dienraščiui „Gazeta Wyborcza“ jis sakė: “Kam lenkams vokiečių kompozitorių rankraščiai? Tai Vokietijos kultūros paveldo dalis. Jeigu lenkai susitars su vokiečiais dėl tos bibliotekos, tai žemėlapių kolekcija bus atiduota lenkams.”
Ar tie rankraščiai reikalingi lenkams ar ne, niekas Lenkijoje nesvarsto. Tai principo reikalas, – sako lenkai.
Ir pabaigoje - jau visiškai ne į temą. Trečiadienį Varšuvos futbolo klubas „Legia“ sužaidė savo pirmą mačą po „pasirodymo“ Vilniuje prieš keletą savaičių. „Legios” futbolininkai į futbolo aikštę išėjo su užrašu ant marškinėlių „Atsiprašome Vilniaus“. Atrodo, Vilnius šio gesto nepastebėjo.