Pavogs ar nepavogs tėtušis A.Lukašenka mums skirtas dujas? Krūpčioja visa senstanti ir šilumą vis labiau dievinanti Europa.
Priklausomybė nuo Rusijos naftos ir dujų tiekimo darosi šiurpi net ir tada, kai Kremlius nemosikuoja vamzdžiu. Ką daryti?
„Lietuva – nepėsčia, Seimas pritarė naujos atominės elektrinės statybai!“ – gali atsikirsti valdžia nors ir už visus 20 mln. litų, iš biudžeto kasmet metamų skautiškai politikų gerų darbelių reklamai.
Atominė elektrinė – puiku, nors žalieji ir turi kitą nuomonę.
Bet ar atominė elektrinė – viskas, ko Lietuvai reikia iki visiškos laimės? Investuosime 13,8 mlrd. litų ir niekuo nebereikia rūpintis, kaip tik greičiau pastatyti AE?
Na, taip, žinoma, iki visiškos laimės mums dar reikėtų geros motinos Rusijos. Tik ar neapsigauname taip manydami?
Nelengva, bet trumpam įsivaizduokime, kad po kokio dešimtmečio Kremlių palieka paskutinis KGB atstovas ir Rusija tampa demokratinė. Ar tai jau garantuotų ramybę prie naftos ir dujų vamzdžių?
Niekas iš esmės nepasikeistų net jeigu Rusija demokratinė stebuklingai būtų tapusi šį rytą. Naftos ir dujų atsargos senka tiesiog proporcingai didėjant jų paklausai Kinijoje, Indijoje ir kitose kylančiose šalyse.
Ar bus demokratija Rusijoje, ar ne, vis tiek naftos ir dujų vieną dieną pristigs.
Gal ir šventvagiškai skamba, bet kas svarbiau – apšiltinti blokinius bei kitus sovietinės statybos daugiaaukščius namus ir pakeisti nesandarius langus ar pastatyti naują atominę elektrinę?
Be abejo, atominė elektrinė – įspūdingiau. Ką gi, daromės panašūs į narkomanus: duokite mums kasdien vis daugiau energijos, o po mūsų kaifo – nors ir tvanas.
Taip elgiasi amerikiečiai ir europiečiai? Bet kodėl mes paskui narkomanus su stažu strimgalviais neriame į tą patį energetinės priklausomybės liūną?
Štai Klaipėda.
Uostamiesčio gyventojų statomi namai viename gale jau siekia Gargždus, kitame – artėja prie Palangos, ir ne tik siauru pajūrio ruožu, bet jau ir plačiu frontu už Klaipėdos-Palangos kelio.
Kur dabar realios Vilniaus ribos, niekas jau tiksliai ir nebepasakytų. Žmonės net ūkininkais tampa, kad kuo greičiau turėtų nuosavą namą.
Siekis atsikratyti priklausomybės nuo naftos ir dujų verstų priartinti darbo vietą (mokyklą, vaikų darželį) prie gyvenamosios, o mes mėgaudamiesi laisve šį atstumą tik žaibiškai didiname.
Ne visada savo noru. Ir biurokratija stumia žmones iš miesto. Kas geriau – plėsti sostinę iki Širvintų ar leisti statyti aukštesnius namus?
Jei mąstome apie gyvenimą be naftos bei dujų, ko gero, geresnis antrasis variantas.
Bet vien už tokį pasvarstymą rizikuoji būti apšauktas, jog esi nupirktas statybos bendrovių. Visi tik ir reikalauja statyti kuo žemesnius daugiaaukščius. Kad būtų gražiau.
Estetika – labai svarbu. Bet šilkiniu šalikėliu mūsų platumose taip pat dar niekas užpakalio nuo nušalimo neišsaugojo.
Ar kas bent bandė apskaičiuoti, kiek milijonų tonų naftos kasmet sudeginame vien tik tam, kad motina kasdien automobiliu nuvežtų atžalas į mokyklą ir atgal? O jei vaikas dar lanko muzikos ar sporto mokyklą?
Be to, dar juk reikia nutiesti asfaltą, vandentiekį, nuotekų vamzdžius. Įsivaizduokime naujų vienaaukščių gyvenviečių infrastruktūrai panaudotos naftos fakelą, ir šalta pasidarys. O kokią pramonę norima plėtoti?
Celiuliozė, indolas. Fabrikai, ryte ryjantys energiją.
Taip, nauja atominė elektrinė yra geras sprendimas. Oksfordo mokslininkai sako, kad realiai pavyktų sumažinti į atmosferą išmetamo anglies dioksido kiekį tik tuomet, jei nuo dabar iki 2070-ųjų kas mėnesį pavyktų paleisti po keturis naujus atominius reaktorius.
Nepavyks. Ar bent suvokiame, kad keistis reikia jau dabar?
Bet užtenka tik pervažiuoti kokias Karoliniškes ir taps aišku, kad butų savininkai, kurių gerai valiai paliktas šiltinimas, patys šių dėžučių neapšiltins. Tik ar tai – atskirų butų savininkų problema?
Apsirūpinimas šiluma – visų save gerbiančių valstybių strateginė problema. Pagaliau jei jau Gariūnų turgus paskelbtas strategine Lietuvos statyba, gal ir daugiaaukščių apšiltinimą reikėtų spręsti strategiškai? Taip, kaip atominės elektrinės problemą.
Tiksliau pasakius, tai – ta pati problema. Gaminti energiją ir čia pat leisti ja kaitinti atmosferą – ar galima sugalvoti ką nors kvailiau? Tolygu sėdėti ant šakos ir džirinti ją pjūklu.