O toji Lietuva – tai viena didelė Holivudo kino filmavimo aikštelė. Aktoriai, būtent aktoriai, čia daužo vieni kitus, įmantriai kuria smurto scenas, demonstruoja rafinuotą žmogaus žeminimo techniką, milžinišku greičiu laksto šunkeliais, paskui teatrališkai krenta iš apvirtusių automobilių ir kaip W.Shakespeare’o geriausiose dramose iškvėpę dvasią žūva. Ir viską atlieka patys, be kaskadininkų pagalbos.
Filmavimo aikštelėje darbas virte verda. Vieni vaidina, kiti filmuoja.
Sakytume, įspūdinga, gal net pernelyg. Gal aktoriai net persistengia, tokiu buitinio smurto natūralizmu sunku įtikėti, todėl žiūrovai iš ložių galėtų šūktelti: “Perdedate, gyvenime taip nebūna!”.
Bet čia juk filmas, čia – menas, jam leidžiama peržengti realybės ribas.
Vienas aukštas pareigas užimantis prokuroras, vasarą net laikinai pavaduojantis generalinį prokurorą, išvydęs vieno tokio juodojo metraštininko šaltakraujiškai įamžintą “erelio” Ginto benefisą – moters talžytuves kaimo patvory – taip ir aiktelėjo iš nuostabos: suvaidinta! Taip negali būti! Tai vyksta ne Lietuvoje, o Baltarusijoje! Žodžiu, nėra ką tirti.
Gerai, tebūnie Baltarusijos kaimuose visi kalba lietuviškai, o jų klojimo teatruose vaidina profesionalūs aktoriai. Patikėsime aukštu teisėsaugos pareigūnu, juk jis – taip pat profesionalas.
Bet bjauri realybė kartais perspjauna net menines fantasmagorijas.
Ignalinos rajone sulaikytas vyras, kastuvu sunkiai sužalojęs savo žmoną. Jam nustatytas beveik 7 promilių girtumo laipsnis. Kokio režisieriaus fantazija išdrįstų taip nugirdyti savo personažą, jam įduoti į rankas kastuvą ir dar liepti žaloti savo žmoną? Jeigu išvysčiau filmuotą medžiagą, - o keista, kad mūsų krašte nė vienas metraštininkas to nesuskubo padaryti, - pritariamai linktelčiau gerb. prokurorui – peržengė logikos ribas, tad suvaidinta, ir dar Baltarusijoje.
Bet įvykį užfiksavo ne juodasis metraštininkas mobiliuoju telefonu, o eiliniai policijos patruliai. Kaip gali abejoti, kai nusikaltimas užfiksuotas suvestinėje.
Tuomet sukirba dvejonė, ar iš tiesų visi smurto vaizdeliai iš Lietuvos gyvenimo, kuriuos gali peržiūrėti kiekvienas pasaulio interneto vartotojas populiariame vaizdo įrašų tinklapyje, yra tik vaidyba.
Tarsi atsivėrus Pandoros skryniai, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba jau neatsigina nuo elektroninių laiškų su nuorodomis į vaizdo įrašus, kuriuose – vis ta pati be atvangos smurto ir žeminimo scenas vaidinanti Lietuva.
Štai trumpametražis filmas “Mosedzio drakes” (liet. muštynės Mosėdyje): du automobilyje sėdinčius vaikinus kojomis į veidą spardo gauja ir ne visai mandagiai teiraujasi (kalba netaisyta): “K***a, a da lysi?!”.
Vaizdelis “Everyday in school” (liet. kasdienybė mokykloje) net dvelkia švelnumu, palyginus su prieš tai aprašytu: į suolą šalia vaikinuko atsisėda kitas ir ima sąsiuviniu ar tiesiog alkūne trankyti pirmajam į veidą.
Kita juosta, susukta vienoje iš Kauno gimnazijų (bent jau taip skelbia juostos pavadinimas): santykius aiškinasi du moksleiviai, o iš juos apspitusio būrio paauglių girdėti raginimai ir padrąsinimai “davai, davai”, “maladec” (liet. šaunuolis), “į galvą”, po sėkmingesnio smūgio nutįsta susižavėjimo pilnas “Oooo...”.
Tokių filmų kolekcija – neišsemiama. Juose nuo kalno verčiamos moterys, gatvėje užsipuolami vaikinai ir merginos, be jokios priežasties apkumščiuojami benamiai, klasėse tyčiojamasi iš bendramokslių.
Kino talentai ar net genijai žiba visu gražumu. Susižavėjimą kelia ne tik “aktoriai”, bet ir neeilinę drąsą tokias scenas įamžinti išdrįsę juodieji metraštininkai. Jų šaltakraujiškumas, akylas įvykio stebėjimas. Jei ne visuose, tai bent dalyje tokių vaizdelių smurtą stebi ne viena filmuotojo akis, nes už kadro girdėti arba daugiabalsiai raginimai, arba skardus juokas.
Kai bandai tai suvokti racionaliai, susiduri su nenumaldomu noru patikėti, jog viskas – suvaidinta, ir grįžti prie vienintelio rūpesčio – “karo keliuose”. Kitu atveju, teks atplėšti akis ir pripažinti, kad skambioji kova su “karu keliuose” – tai tik ledkalnio viršūnėlės laižymas; laižymas, nes net ir šiame fronte nieko doro nepavyksta pasiekti. O tų frontų – gyva galybė, jie slenka per vienkiemius, daugiabučius, kiemus, mokyklas, kelius, darbovietes, gatves.
Net nulaužęs ledkalnio viršūnę, nieko nepakeisi, nes ji auga iš apačios. Giliai vandenyje vyksta visų karas prieš visus, o “karas keliuose” – tik jo atspindys, net jei labai ryškus ir skaudus.
Juodieji metraštininkai – tai ne senstančio kaimo atstovai, esą dėl girtavimo ir emigracijos skaičiuojantys paskutines savo dienas. Mobiliaisiais telefonais labiausiai įgudę filmuoti vaikai ir paaugliai. Tai jų pramoga. Vėliau jie sės prie vairo, pralėks šviesos greičiu, netekę vairuotojo pažymėjimo įsiūtį išlies patąsę grandinėmis surakintą savo žmoną, o jų atžalos – tradicijas perėmę jaunieji metraštininkai – įamžins.
Tad jei visa Lietuva – suvaidinta, galime ploti iš susižavėjimo: meistriška vaidyba! Bet jeigu tai vyksta iš tikrųjų, tenka verkti kruvinomis ašaromis ir visai ne dėl to, kad mano mobilusis telefonas negali filmuoti.