Kai dainininkų Manto Jankavičiaus ir Rūtos Ščiogolevaitės ryžtas šokti atsipirko šimtu procentų ir leido pajusti laurų saldumą, šia sėkme užsikrėtė ir grupės „Delfinai“ lyderis Stano. Tačiau iššūkis dalyvauti antrajame „Lietuvos šokių dešimtuke“ ne iš kelmo spirtas: atlikėjas būgštauja ne dėl savo rankų ir kojų lankstumo, tačiau prisipažįsta, jog yra kaustomas šokių baimės. Taigi jo laukia sunki užduotis: nugalėti šokių baimę, išmokti plastiškai valdyti kūną, rūpintis savo šokių partnerės saugumu bei talentingai siekti pergalės.
Nosies nesusilaužė
Su šokių partnere Katerina Lietuvos televizijoje Stano repetuoja jau visą mėnesį. Repeticijos labai intensyvios - keturis ar penkis kartus per savaitę. Nors iki tol dainininkas vaikštinėdavo į sporto klubą ir mėgdavo paplaukioti baseine, atrodo, tik dabar pajuto, kad turi raumenis.
„Skauda ir kojas, ir nugarą. O labiausiai ausis ir blakstienas, - juokauja atlikėjas. - Krūvis didelis, tad dabar maudžia įvairias kūno vietas. Mėlynių ir nubrozdinimų dar nėra, nosies nesusilaužiau, nors pradėjęs šokti buvau perspėtas, kad tai įmanoma. Džiaugiuosi, kad bent mano partnerės kojos dar sveikos. Kartais jas šiek tiek apmindau“.
Nors per kiekvieną treniruotę tenka išlieti devintą prakaitą, Stano tai negąsdina. Plušėti jį skatina ne tiek noras nugalėti šiame realybės šou, kiek troškimas nugalėti savo baimes.
„Muzikuoju, prodiusuoju, esu parašęs knygą ir nutapęs ne vieną paveikslą. Išbandžiau beveik visas meno sritis, išskyrus šokius. Jų aš visada bijojau. Maniau, kad man šokti - visiškai neįmanomas ir neįkandamas dalykas.
Kai svarsčiau, kur stoti, svajojau studijuoti Lietuvoje ar užsienyje režisūrą. Tačiau per stojamuosius egzaminus ten būtina pašokti. Tai koją ir pakišdavo. Nesuvokiau, kaip galiu atsistoti prieš komisiją ir šokti. Kažkokia nesąmonė. Bet dabar situacija keičiasi“.
Kuo toliau, tuo sunkiau
Įveikti savo baimę šokti - vienintelė priežastis, dėl kurios Stano ryžosi dalyvauti šiame šokių šou. Kai vaikystėje pamėgo muziką, tėvas ir motina nuolat kartojo: „Baik užsiimti nesąmonėmis. Geriau mokykis, stok studijuoti teisės ar tarptautinių santykių, dirbsi normalų darbą. Su muzika neprasidėk“. Būtent todėl užsispyrė ir pradėjo kopti į muzikos olimpą - kad įrodytų sau ir kitiems, kad gali tai padaryti.
Tokie patys motyvai dainininką atlydėjo į šokių aikštelę. Tik šį kartą nuo jų atkalbinėjo nė tėvai, o jis pats - buvo įsikalęs į galvą, kad niekada to nesugebės. Ir še tau - anksčiau ar vėliau turėjo išaušti valanda, kai teks paskelbti sau karą. Todėl gavus pasiūlymą didelės abejonės Stano nekankino.
Jam, kaip muzikantui, ryžtis dalyvauti tokiame projekte nėra paprasta. Juk šeštadieniais vyksta koncertai. Vis dėlto iššūkį Stano priėmė: norėjo padaryti ką nors tokio, kad gyvenimas išsimuštų iš įprastų vėžių, - kasdienybė buvo tapusi pernelyg monotoniška ir nuobodi.
Žinoma, valdyti savo balsą - ne tas pats, kas pagal ritmą suktis ant parketo. Juk ne visi gimėme genijais ir ne visi esame talentingieji mantai jankavičiai ar rūtos ščiogolevaitės. Pirmosios treniruotės nepasirodė labai paprastos, tačiau dabar kuo toliau, tuo darosi vis sunkiau.
„Per pirmąsias treniruotes partnerė stebėjosi, kad nesukaistu, atrodė, visai nesistengiu. Ji buvo teisi - nebandžiau į šį reikalą iš karto nerti stačia galva, bandyti peršokti per save ir demonstruoti to, kas neįmanoma. Norėjau iš pradžių pajusti šokių dvasią. Ką choreografas sakė, tą ir dariau. Atlikdavau žingsnelius visai nepavargdamas. O dabar mokytis tuos žingsnelius darosi vis sunkiau - labiau stengiuosi ir perprantu, kaip viskas turi atrodyti“.
Iki šokių virtuozo Stano dar toli gražu, tačiau įdėtas triūsas jau duoda vaisių - progresas akivaizdus. Beveik baigę statyti savo pirmąjį šokį jie nežada pasiduoti, juk tobulumui ribų nėra.
Vis dėlto Stano prisipažįsta, kad dar net negalvoja, kas bus po mėnesio ar dviejų. Šokti jis nusprendė spontaniškai, tai pat tvarko ir savo pinigus: jei ko nors užsinori, gali išleisti iki paskutinio cento, ir tik kitą dieną susimąsto, kodėl taip pasielgė. Jis žino viena: yra gana užsispyręs ir nėra iš tų žmonių, kurie greitai pasiduoda. Taigi MES esame tikri, kad savo noru Stano nuo šokių nepabėgs.
Neklauso nei rankos, nei kojos
Lengva šokti atrodo tik tuomet, kai MES žiūrime į šokių aikštelėje virtuoziškai besisukančią šokėjų porą. Tačiau viskas nėra taip lengva, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Sudalyvavęs pirmosiose treniruotėse, Stano jau pajuto didžiuosius sunkumus.
„Choreografas sakė, kad sunkiausia bus išeiti prieš žiūrovus ir šokti tiesioginiame eteryje. Manau, dėl to problemų neturėsiu. Juk prie scenos esu pripratęs ir dėmesys man patinka.
Esu įsitikinęs, kad sunkiausias dalykas yra ne pasirodymas, o repeticijos. Klausydamasis dainos tuo pat metu girdžiu ir paskirus garsus, ir visumą. O šokant kur kas liūdniau: jei galvoju apie kojas, visai pamirštu, kad dar turiu rankas ir galvą. Jei reikia pakelti ar nuleisti pečius, atkišti krūtinę, tai rankos ir kojos tabaluoja nevaldomos.
Kai mokydami pačio paprasčiausio žingsnelio šokių partnerė ir choreografas viską rodo po šimtą kartų, Stano neįsižeidžia. Jis puikiai supranta, ką reiškia išmokyti ko nors nemokantį žmogų. Juk ir pas jį ateidavo niekada prie mikrofono nestovėję žmogeliai ir prašydavo išmokyti dainuoti. Išmokyti kitą net elementariausių dalykų kainuoja daug pastangų ir kantrybės, o ką jau kalbėti tuomet, kai mokinys esi tu pats. Juo labiau kai tenka varžytis ir siekti pergalės.
„Esu dalyvavęs daugybėje muzikinių projektų ir realybės šou, todėl ta virtuvė man gerai pažįstama. Suprantu, kad pergalė yra labai reliatyvus dalykas. Jei tikiesi pergalės, vadinasi, nesuvoki realios situacijos. Galbūt kai projektas įsibėgės, užsinorėsiu laimėti, tačiau kol kas mane į priekį veda vienintelis tikslas - įrodyti sau pačiam, kad galiu tai padaryti“.
Mokys šokti savo dukrą
Jei jie su Katerina bus pora, kuri pirmoji iškris iš šio žaidimo, Stano nebus labai linksma, tačiau nebus ir liūdna. Jis įsitikinęs: dėl to, kad greitai išskris ar ilgai išsilaikys, niekas jo gyvenime nepasikeis. Ir jokių gudrybių neverta griebtis. Svarbiausia jausti malonumą ką nors darant ir tuo mėgautis. Pergalės reikia siekti tik kare.
„Man patinka šokti. Tik dabar pastebėjau, kiek daug tarp mano draugų ir draugių yra šokėjų, mane pasąmoningai prie jų traukia. Bendraudamas su jais žinau, kad niekada šokėju netapsiu, nes tai pradėti būnant 25-erių yra per vėlu ir beviltiška. Kad ir ką parodyčiau šiame realybės šou, savo gyvenimo su šokiu nesiesiu. Bet neabejoju, kad jeigu turėsiu dukrą, ji tikrai eis šokti“.
Stano šokius analizavo Jolita Macelytė