Nors nesutariama dėl pačios globalizacijos definicijos, reikia pasakyti, kad pirmieji bandymą kiekybiškai charakterizuoti globalizacijos laipsnį, jau daromi.
Štai keletą pastarųjų metų kasmet skelbiamas vadinamasis atskirų šalių Globalizacijos Indeksas (A.T. Kearney/ “Foreign Policy” Globalization Index). Indeksas atspindi tokius dalykus, kaip prekyba ir investicijos, laisvas asmenų judėjimas, šalies technologizacijos lygis, tarptautiniai telefono ryšiai, interneto naudojimas ir dalyvavimas tarptautinėse organizacijose, Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgose ir t.t. Pvz. 2006 metų globalizacijos indeksas paskaičiuotas 62 šalims, kuriose sukuriama apie 96 procentai pasaulio BVP ir gyvena 85 procentai Žemės rutulio gyventojų. Globalizacijos indeksas yra sąlyginis skaičius, atspindintis jau minėtų reiškinių “intensyvumą” atskirose šalyse.
Suprantant sunkumus, su kuriais susiduria šios ir panašių “indeksų” kūrėjai, tenka pripažinti, kad indeksas vis dėlto duoda savaip teisingą pasaulio vaizdą. Indekso kritikai teigia, skaičiavimo metodas privilegijuoja nedideles šalis su gerai išvystyta tarptautine prekyba ar tarptautinėmis finansų transakcijomis.
2006 metais globaliausių pasaulio šalių dešimtukas atrodė taip:
Singapūras Šveicarija JAV Airija Danija Kanada Nyderlandai Australija Austrija Švedija
Kaip matyti iš sąrašėlio, globalizacijos sąrašo pradžioje - santykinai mažos šalys (išskyrus JAV). Tai gal ir nenuostabu – juk būtent joms reikia sudaryti daugiau sutarčių, joms reikia intensyviau prekiauti ir ieškoti kitokių tarptautinių kontaktų.
Lietuvos 62 “matuojamų” šalių sąraše nėra. Jos vietą galima įsivaizduoti, palyginus su viena kita postkomunistine valstybe, kuri buvo tiriama. Štai čekai 16-ti, vengrai 20-ti, slovakai – 26-ti, lenkai – 33-ti. Kam įdomu, Rusija – 47-ta. Panašu, kad ir mes atsidurtume kažkur tarp trečio ir ketvirto dešimtuko, vadinasi, pasaulinio sąrašo viduryje. Gerai tai ar blogai, verta padiskutuoti.
Reikia sparčiai kilti ir aplenkti kokius nors čekus ar ne, siekti globalesnės pozicijos migracijos ar technologijų sąskaita, taip pat verta diskusijos.
Tačiau šis matavimas neatspindi, kaip patys vienos ar kitos šalies žmonės suvokia save – pasaulio ar savojo kaimo patriotais. Todėl yra ir daugiau bandymų patikrinti, kiek iš tikro globalizuoti esame. Globalizaciją, kaip teigia ne vienas, galima įvertinti mažiausiai dar penkiais būdais.
Pirma. Globalizacijos įvertinimas laike – globalizacija, kaip istorinė epocha. Šalis tuo globalesnė, kuo anksčiau tapo pasaulinių procesų sprendimų priėmimo dalyve ar bent vykdytoja.
Specialistų vertinimai – kada globalizacija prasidėjo, skiriasi, nors sutariama, kad tikroji pasaulio rinka ir žmonių tarpusavio ryšiai, verti globalizacijos termino, prasidėjo prieš gerus du dešimtmečius. Supriešintu ir pavojingu laikytą padalintą pasaulį staiga lyg ir ėmė keisti pasaulis be sienų, pasaulis, kuriame visi žmonės, kokie jie skirtingi bebūtų, galėjo tapti kolegomis. Kas, jei ne Michailo Gorbačiovo naujasis mąstymas (o ne naujoji ekonomikos ir finansų politika, beje), tapo tuo globalizacijos stimulu, o pats TSKP CK Generalinis sekretorius – įžymiausiu globalizatoriumi. Vakarų pasaulis mielai pasigavo tą globalizacijos ir atvirumo idėją. Tai gražusis globalizacijos veidas, veidas, kurį galima buvo emociškai teigiamai įvardinti.
Žymus globalizacijos ekspertas Manfredas Stegeris išskiria kelis globalizacijos raidos periodus. Globalizacijos istoriją jis pradeda nuo 12 000 metų senumo įvykių, kai maži medžiotojų bei rinkėjų būriai pasiekė pietinį Pietų Amerikos “smaigalį”. Šis įvykis reiškė ilgai trukusio penkių kontinentų apgyvendinimo proceso pabaigą. Jis tęsėsi iki maždaug 3500 m. pr. Kr., kai susiformavo žmonių bendruomenės, kurias jau buvo galima vadinti valstybėmis. Kitas – priešmoderno periodas – įtvirtino valstybes, fundamentalius technologinius išradimus, rašto, kaip komunikacijos priemonių įsigalėjimą, geografinę integraciją – imperijas, teisės kodifikavimą ir baigėsi Amerikos atradimu, reiškusiu naują žmonijos tarpusavio sąsajų stadiją. Ankstyvasis modernas (1500-1750 m.) padėjo pagrindus šiuolaikinės valstybės sandarai, vėliau atėjusiai industrinei ir žinių ekonomikai. Moderno laikotarpis (1750-1970 m.) buvo tai, kas industriją ir žinias pavertė šiandieniniu mūsų pasauliu, skatino migraciją ir integraciją, na, o vėliau jau regimoji globalizacija.
Thomas L. Friedman mano, kad tikroji globalizacija kartu su postmodernu pradėjo reikštis po 2000-ųjų metų, tapus nebeaišku, kas priskirtina nacionaliniam, kas – tarptautiniam lygmeniui. Pirmaujančios šalys čia tos, kurios anksčiausiai įgyvendino technologes naujoves.
Šia prasme esame gerokai atsilikę. Mūsų istorikai pažymi, kad istorija į Lietuvą ateidavo gerokai po to, kai ji pasirodydavo Vakaruose. Dabar išgyvename unikalią galimybę tapti kur kas daugiau nei istorinė Europos provincija. Priversti “gaišti” laiką sovietinėje imperijoje, pavėlavome į kompiuterių ir interneto inauguraciją, ir dar šiandien esame toli gražu ne šiuolaikinių technologijų avangarde.
Antra. Globalizacija, kaip liberalios ekonomikos išraiška. Tai funkcinis globalizacijos apibrėžimas ir, beje, lengviausiai įsivaizduojamas. Ekonominė globalizacija atspindi tarpusavio priklausomybės intensyvėjimą ir didėjimą visame pasaulyje. Tą parodo rinka, pasaulinės prekybos plėtra. Beje, tą rodo ir “sėkmingai globalių” šalių dominavimas pasaulyje.
Europos Sąjunga šia prasme yra ganėtinai globalizuota, o ir mes kartu su ja. Dalyvavimas Europos, o kartu su ja ir pasaulio rinkoje, aiškiai kelia mūsų globalizacijos indekso reikšmę.
Trečia. Globalizacija, kaip amerikietiškųjų vertybių išraiška. Išvydus žmogų su “Mcdonald” atributais ar marškinėliais, kuriuose gausu amerikietiškos vėliavos komponentų, juk nemanysi, kad tai koks nors lokalus folklorinis patriotas, veikiau atvirkščiai – globalizacijos produktas. Globalizacijoje kažko amerikietiško tikrai nestinga. Amerikiečių sociologas George’as Ritzeris sukūrė “McDonaldizacijos” terminą apibūdinti plataus masto sociokultūriniams procesams, kurie panašiai kaip greito maisto restoranai ima dominuoti vis naujuose Amerikos ir likusio pasaulio visuomenės gyvenimo sektoriuose.
Kitas amerikiečių politikos teoretikas Benjaminas Barberis kalba net apie JAV kultūrinį imperializmą, kurį jis vadina “McWorld“, kuris dideliu greičiu verčia skirtingas pasaulio bendrijas seklia unifikuota rinka. Francis Fukuyama, pranašavęs istorijos pabaigą, išpranašavo ir JAV dominavimo laikotarpį. Su tam tikrais pritempimais vis tik galima tvirtinti, jog laikotarpis po Šaltojo karo tapo ne kuo kitu, o amerikietiško stiliaus pasaulio tvarkos konstravimo periodu. “Istorijos pabaiga” - tai sėkmingos globalizacijos vizija. Vizija modernaus pasaulio, kur modernizacija yra materialus globalizacijos triumfo variklis. JAV, kaip sintetinė valstybė, sukurta pagal planinį liberalios demokratijos modelį, tapo patrauklus visam pasauliui dėl keleto priežasčių. O jei pridėsime dar tokį reiškinį, kaip anglų kalbos plitimas (o jis plinta būtent dėl JAV reikšmės augimo), bet jau tuo faktu, kad Amerika įtakinga, tikrai neabejosime.
Lietuva – JAV sąjungininkė, lietuviai savo tautiniu sportu laiko Amerikoje išrastą krepšinį, renka prezidentu Jungtinėse Valstijose išsilavinimą gavusį intelektualą, o politikai tiki Vašingtonu labiau nei Paryžiumi. Tad gal mūsų globalizacijos laipsnis ne toks jau ir mažas?
Ketvirta. Globalizacija, kaip technologinė ir socialinė revoliucija. Žodis revoliucija čia svarbus. Revoliucija turi įvykti pačioje visuomenėje, žmonių tarpusavio santykiuose, nacionalinių tikslų suvokime. Airijoje revoliucija įvyko tada, kai šalis nusprendė, kad reikia investuoti ne į bulves (ar runkelius), o į kompiuterius, kuriuos rinkti galima, beje, ir kaime. O Lietuva? Ar didžiausias tikslas nėra tik pakartoti smetoninės Lietuvos gerovės legendą, išsaugoti XIX amžių, o ne kurti XXI-ą?
Penkta. Globalizacija, kaip emocinis reiškinys – ar pats žmogus suvokia save pasaulio piliečiu ir kaip tai suvokia – kaip laimę ar nelaimę?
Žymus britų politikos teoretikas Timothy Gartonas Ashas prasitarė: “Turime informacijos globalizaciją, kuriai atstovauja internetas ir CNN. Turėtume turėti tarptautines teisės institucijas. Tačiau reikia dar ir kažko, kas būtų suprantama kaip moralės arba morali globalizacija”.
Taigi, globalizacija – mūsų ar mums priimtas projektas, ar mes ją priimame kaip Dievo dovaną, ar kaip blogį, su kuriuo, regis, teks gyventi...
Poetas Johnas Donne’as, cituotas paties E.Hemingway’aus, rašė XVII amžiaus meditacijas, kurios, kaip atrodo, svarbios ir šiandien, nes kalba apie žmonių moralinį bendrumą ar moralinį solidarumą. “Niekas iš žmonių nėra atskira sala. Kiekvienas yra kontinento, didesnės visumos dalelė. (...) Kiekvienas yra visumos dalelė, kiekviena mirtis nusineša dalelę tavęs, tad niekados neklausk, kam skambina varpas. Jis skambina tau.”
Taigi, ir prieš kelis šimtmečius buvo žmonių, skatinusių suvokti mūsų bendrumą ir mūsų bendrą moralinę atsakomybę už pasaulį. Kiek už pasaulį nori būti atsakinga Lietuva? Kiek ji šiuo aspektu yra globaliai reikšminga?
Ar iš viso reikšminga? Ir taip galima išmatuoti mūsų globalumo lygį.