Apie Lietuvos aukštąjį mokslą ir studentiją lrytas.lt kalbasi su Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dėstytoju Pauliumi Subačiumi.
- Garsėjate kaip dėstytojas, kurį dalis studentų dievina, o visi kiti – nekenčia.
- Aš manau, kad abu šie žodžiai truputėlį per stiprūs. Bet apie tokį dvejopą požiūrį aš žinau, ne veltui buvau nominuotas „metų siaubu“.
Yra studentų, kuriems svarbus tik galutinis jų rezultatų įvertinimas, t.y. pažymys. Kadangi mano pažymiai yra vidutiniškai žemesni negu daugelio fakulteto dėstytojų, reakcija būna ganėtinai liūdna ar gal net pikta.
O kita dalis studentų, matyt, atsižvelgia į tai, kad neskaitau paskaitų iš lapelio, neskaičiuoju priėmimo valandų ir laiko tiems studentams, kuriems kažkas įdomu, bandau rasti – nors jo šiais laikais visiems trūksta. Stengiuosi su jais daugiau pabendrauti ir pasišnekėti apie įvairius dalykus.
Tiesiog mano vidinė pozicija yra tokia, kad universitete dirbti dėl pinigų tikrai neapsimoka. Lygiai taip pat ir mokytis dėl pažymių Lietuvos universitetuose vargu ar verta.
- Kodėl?
- Diplomas savaime neturi tokios didelės vertės, kaip visuomenė vis dar bando įsivaizduoti. Jaučiamas puolimas strimgalviais bet ką baigti, bet kur pasimokyti, bet kokį diplomą gauti.
Mano supratimu, tai yra visiška inercija. Nes jeigu kas nors sustotų ir pagalvotų, suprastų, kad investavus tiek jėgų ir pinigų, kiek yra investuojama, galima gauti ir kur kas kokybiškesnį diplomą – net ir popieriuką kokybiškesnį.
Arba galima viso to nedaryti ir uždirbti nė kiek ne mažiau pinigų ir padaryti nė kiek ne prastesnę karjerą.
- Argi dalį diplomo vertės nesudaro tai, kaip jį vertina visuomenė?
- Čia vėlgi valstybė rodo nelabai gerą pavyzdį. Ji elgiasi dvejopai: viena vertus, faktiškai iš visų, norinčių dirbti valstybės tarnyboje, reikalauja aukštojo mokslo diplomo kaip kvalifikacijos įrodymo. Kita vertus, ji pati organizuoja daugybę visokių kvalifikacinių patikrų, egzaminų, pokalbių ir dar nežinia ko, tuo parodydama, kad tas diplomas tarsi nieko nereiškia. Nes juk negali priimti žmogaus į nors kiek rimtesnę tarnybą net ir viešajame sektoriuje, kur galioja visokie korektiškumo reikalavimai, vien dėl to, kad jis turi kokios nors specialybės diplomą.
Taigi valstybė save apgauna du kartus: ji aiškina, kad diplomas yra svarbus, reikalingas, ji jį pripažįsta ir savo autoritetu patvirtina, visur heraldinius arkliukus uždėdama, o paskui atgalia ranka sako: „ne, mums dar reikia papildomai patikrinti, ar žmogus ko nors vertas“.
Tai yra labai keistas požiūris. Žinoma, jokiame pasaulio universitete žmonės, gavę tą patį diplomą, nėra visiškai vienodo lygio ir išsilavinimo, bet jeigu valstybė patvirtina, kad žmogus įgijo tam tikrą kvalifikaciją, tai vėliau tą kvalifikaciją papildomai tikrinti yra labai keista.
O kadangi valstybė visur reikalauja diplomo, iš paskos ir verslas, ir visi kiti pradeda reikalauti – tai irgi tam tikra inercija.
Ir pagaliau, kai tokia didelė dalis studijuoja aukštojoje mokykloje, sociume atsiranda toks požiūris: jeigu jau tas net aukštosios mokyklos nesugebėjo baigti, gal jis tikrai visiškai kvailas arba visiškai asocialus? Juk kokią nors veterinarijos akademiją tikrai galėjo baigti, jeigu ne teisę arba psichologiją.
Žmonės per tą bendrą priėmimo sistemą iš tikrųjų renkasi bet ką, jei nepakliūna į vadinamąsias prestižines specialybes. Ir atsiranda tokia didelė dviprasmybė: darbdaviai sako: mums reikia vadybininko, bet atneškite veterinarijos diplomą. Ką tai reiškia?
- Kad studentai nėra motyvuoti?
- Problema, kurią pastebėjau, yra ta, kad didėja atstumas tarp tos studentų grupės, kuri labai aiškiai žino, ko nori, kodėl studijuoja tą specialybę, ir tų, kurie pakliuvo bet kur, pavyzdžiui, atėjo į filologiją, nes nepatiko matematika. Kalbu net ne apie gabumus. Čia greičiau yra tokia egzistencinė nuostata, ne tik psichologinė – kas ko nori, kas ką daro.
Kai tos dvi grupės atsiduria šalia, labai sunku kartu dirbti. Jos labai skirtingos, nors gabių arba pagavių, greitai suprantančių yra ir vienoje, ir kitoje. Tačiau tuo pačiu jos viena kitą demoralizuoja. Nėra vien taip, kad tie, kuriems reikia vien diplomo, demoralizuoja tuos, kurie kažko nori. Kai yra tų kažko norinčių, labai kvailai jaučiasi norintieji tik diplomo. Juos tai irgi blogai veikia.
- Neverčia pasitempti?
- Gal kai kuriuos, bet kartu visą laiką verčia jaustis droviai ir nepatogiai – nors sakoma, kad nepatogu tik kelnes per galvą mautis. Toks drovumas kartais provokuoja ir tam tikrą agresyvumą. „Ko tu iš manęs nori?“ – aš labai dažnai girdžiu iš šiuolaikinių paauglių ir studentų. Sako, palikite mane ramybėje.
Dabar nebegalima nieko klausinėti. Dabar studentas nieko nebegali žinoti apie dėstytojus, o dėstytojai – apie studentus. Viskas yra įslaptinta, viskas yra nekorektiška.
Bet aš paklausinėju. Aišku, ne pirštu bedžiodamas. Kas buvo įrašę šią specialybę pirmu pasirinkimu, antru, septintu ir t.t. Vis dėlto grupėse, kuriose daugiau nei pusę sudaro įrašę pirmuoju-antruoju pasirinkimu, atmosfera per seminarus paprastai būna visiškai kitokia, kur kas pozityvesnė. O yra pasitaikiusi viena kita grupė, kurios seminarus kaip košmarą prisimenu. Yra tvarkingai penkiolika nuleistų galvų ir viena pakelta – kaip tu tas penkiolika galvų pakelsi? Juk ne vidurinė mokykla ir aš stengiuosi neklausinėti po vieną iš eilės pagal sąrašą. Nebe tas lygis, kad statytum į kampą ir kviestum prie lentos.
- Nors universitetai – ne mokyklos, o studentų-dėstytojų santykiai vis labiau nuasmeninami, ar universitetas neturėtų ne tik žinias teikti, bet ir auklėti asmenybes?
- Atsakymas labai aiškus – taip, taip, taip. Bet reikia kalbėti apie būdus, priemones ir sąlygas, o tikslas savaime suprantamas.
Visų pirma, didžiuliai dėstytojų krūviai savaime tam trukdo. Labai nedaug dėstytojų dirba tik vienoje aukštojoje mokykloje. Vidutiniškai dėstytojai turi beveik du etatus. Kai kas turi septynis, – ir tokių anekdotų Lietuvoje teko girdėti, bet nėra visiškai išimtinis atvejis, kai žmonės turi po tris ar po pusketvirto. Aš pats niekada neturėjau jokio pusantro etato, bet apskritai dabar skiriama tiek auditorinių valandų, kad galimybės užsiimti tiriamuoju darbu arba su studentais bendrauti nėra tokios jau didelės.
Tačiau studentai nesinaudoja tomis galimybėmis, kurios yra. Pasakai priėmimo valandas, pirmakursiams netgi imperatyviai, bet jeigu ateina daugiau nei vienas iš šimto, turi nustebti.
O trečias dalykas yra visos tos korektiškumo taisyklės, į kurias kol kas, ačiū Dievui, mažai kas dėmesį kreipia, jei kalbėsime atvirai – nors iškart prie manęs gali visokie lygių galimybių ir žmogaus teisių gynėjai prisikabinti.
Jeigu tas taisykles visi pažodžiui traktuotų, faktiškai santykis tarp dėstytojų ir studentų būtų mechaniškas. Tad kaip realizuoti tą idealą, kad visi būtų bendruomeniški, labai nuoširdžiai bendrautų, vieni kitus auklėtų pavyzdžiu ir autoritetu, bet nieko vieni apie kitus nežinotų, kad būtų galima užtikrinti tą korektišką vertinimą? Aš niekaip to negaliu suprasti.
Pagaliau ir tas objektyvumas aukštojoje mokykloje, matyt, yra kitoks, jis nėra visiškai mechaniškas. Jeigu būtų galima viską šimto balų sistemoje suskaičiuoti, kompiuteriu pagal kažkokius testus išmatuoti, tai tik testai ir būtų. Bet juk skirtingų specialybių programų skirtingas ir žinių pobūdis.
Aš, būdamas filologas, galiu pasakyti: kad ir kokios gudrios šiuolaikinės kompiuterinės programos, kalbinio diskurso jos nesugeba apdoroti. Apie kokį tuomet formalų matematinį objektyvumą mes galime kalbėti? Ar tas žodinis diskursas atitinka kriterijus, ar jis brandus, ar logiškas – juk čia nėra vien gramatinės ar skyrybos klaidos. Tad tokie sprendimai vis tiek yra žmonių sprendimai ir bandymai juos varžyti – iš išorės primesti.
- Ar studentai Lietuvoje yra vieninga ir stipri socialinė jėga – kaip, pavyzdžiui, prancūzų ar amerikiečių studentai, kurių vyriausybės tiesiog bijo?
- Aš nemanau, kad studentija yra vieninga. Bet, kitaip nei dauguma, nemanau, kad prancūzų studentų elgesys – arba tai, kas vadinama prancūzišku studentų elgesiu, – yra geras pavyzdys.
Iš tikrųjų tie judėjimai ir demonstracijos buvo labai smarkiai politiškai angažuotos. Tas yra pamirštama – sako, kad kovoja už socialines teises, už didesnes stipendijas, akademinę laisvę. O iš tikrųjų tie įvykiai buvo politiniai. Pasakyti, kiek juos paveikė tuometinė Sovietų Sąjunga, reikėtų ilgų ir išsamių istorinių-politinių tyrimų. Daugelis tų judėjimų – taip pat ir Amerikos studentų judėjimai – buvo labai smarkiai politiškai angažuoti. Ir tai, kad Lietuvoje studentai nėra politiškai angažuoti, yra nulemta mūsų istorijos aplinkybių, ir nepasakyčiau, kad mane tai liūdina.
Kita vertus, yra ir sisteminė problema. Nepasiryžę ginti savo interesų – ir ne tik savo interesų, bet ir universiteto, universiteto idėjos ar tam tikrų etinių maksimų – yra dėstytojai. O dėstytojai nemaža dalimi rodė pavyzdį Prancūzijoje, Amerikoje ir visur kitur. Jau ir apie studentus kalbant ne kartą viešai sakyta, kad studentų sąjungos ar atstovybės pakankamai biurokratizuotos.
Aš džiaugiuosi savo fakultete matydamas, kad jie organizuoja vakarėlius ir kitokius pasilinksminimus. Bet susidūręs aukšojo mokslo reformos kontekste su tais aukštaisiais studentų vadais, aš matau, kad tos studentų atstovybės yra versliukas. Jie ten rūpinasi studentų interesais dėl to, kad liečiami ir tam tikri jų pačių interesai. Jaučiamas suaugimas su universitetų administracija.
Tarkime, per Kauno technologijos universiteto konfliktą su studentų atstovybe visi buvo labiausiai nustebę ne kad studentai rektoriumi nepatenkinti ar kad triukšmą pakėlė. Iš dėstytojų ir ypač administracijos lūpų girdėjosi tokios formuluotės: mes čia taip gerai sugyvenome, ranka ranką plovė, mes jiems tiek davėme, mes juos rėmėme, jie mus rėmė, o čia staiga - toks ekscesas. Universitetų administracija galvoja būtent taip: ranka ranką plauname su ta atstovybe, taigi mes drauge ir susitarsime, kada eisime protestuoti. Juk buvo vadinamųjų protesto akcijų suorganizuota – tai buvo visiškas farsas, nors ir visos atstovybės dalyvavo. Visi žinojo, kas tą organizuoja ir kaip viskas iš tikrųjų yra.
Tad jeigu tas suaugimas su administracija kai kur yra nesveikas, – aš neturiu pakankamai informacijos detalizuoti, bet nujaučiu, – tai dėstytojai yra labai socialiai pasyvūs. Jie tik jaučia nepasitenkinimą administracija, bumba po nosimi, bet nebando nei rinkimų keliu, nei kitokiais kur kas radikalesniais veiksmais su ta akademine administracija grumtis ir neleisti jai kalbėti dėstytojų vardu.
Tai persiduoda ir studentams – dėstytojai neina protestuoti, tai ir studentai neina protestuoti.
Žinoma, manęs nežavi streikai, demonstracijos ir panašūs dalykai kaip savitiksliai veiklos būdai. Manau, kad Lietuva jau atstovėjo gatvėse prieš sovietus, kam dabar stovėti gatvėse prieš savo valdžią? Bet mane labai liūdina, kad nėra ir kitų pasipriešinimo būdų, kad nėra tų būdų, kuriuos leidžia demokratinė bendruomenė.
Prasidėjo ta reforma, vieni kažką stumia, kiti kažką stumia – o didžioji dalis žmonių visiškai pasyvūs, nors tai tiesiogiai susiję su jų interesais, su jų darbu, pagaliau su moraliniais įsipareigojimais.
- Kaip studentai turėtų prisidėti prie reformos?
- Studentai, visų pirma, turėtų domėtis. Vien jų domėjimasis ar kokie nors požymiai, kad jie žino, kas vyksta, yra svarbus ženklas ministerijai ir politikams. Ne paslaptis, kad politikai svarsto: eis studentai į gatves ar neis? Ir sprendimai priimami ne pagal tai, ar bus geriau, ar blogiau, ar prasmingas, ar neprasmingas koks nors įstatymas ar pataisa, bet ar studentai eis į gatves ar ne. Kai padaro išvadą, kad neis, tada ima galvoti, kad gali daryti, ką nori. Jau sakiau, kad man tos gatvės ne kažin kokį susižavėjimą kelia, bet pats jausmas, kad dūzgimas labai žemo intensyvumo, kad niekam neįdomu, yra ženklas valdžiai, kad jie gali daryti, ką nori.
Tiesa, studentų padėtis yra pakankamai dviprasmiška. Jei pats būčiau studentas, niekaip negalėčiau eiti ir prašyti, kad mane apkrautų mokesčiais. Joks žmogus neis ir to neprašys. Visų pirštai į save lenkti ir niekas prieš save tokiu būdu neis. Nereikia ir tikėtis, kad studentai eis ir pasisakys už mokamą mokslą. Aišku, buvo kažkokių pareiškimų, bet jie labiau politologinio pobūdžio. Ir jie logiški – nėra kitos išeities.
Kita vertus, labai daug buvo kalbėta su studentų atstovybe. Aiškinta, kad bus ir kompensacijų sistema, ir stipendijų sistema, ir paskolų sistema – beprocenčių ar negrąžinamų – ir kad gabus ir norintis mokytis studentas ne tik nemokės, bet gaus ir daug didensę stipendiją, negu šiandien gauna. Bet suvokti visas detales, visą schemą - sudėtinga.
Be to, aš tikiu grupinio darbo rezultatais, bet netikiu kolektyviniu protu. Grupių teorija gana aiškiai apibrėžia, kokio dydžio grupė realiai gali būti darbinga ir kokio pobūdžio veikla gali užsiimti. Jei turime fabriką, jame gali ir milijonas darbininkų dirbti, bet jeigu užsiimame smegenų šturmu, jeigu svarstomi įstatymo projektai, visi puikiai žino – virš dvidešimt žmonių niekada nesusikalbės, nes tiek jų nebepajėgs vienas kito išklausyti. Septynių-vienuolikos žmonių grupėse – tokiose teko su studentų atstovybių vadovais bendrauti – lengviau susikalbi. Nors ir yra skirtingų nuomonių, bet jas derini, eini į kompromisus.
Kai prasideda kolektyvinis svarstymas, tuomet kyla tik lengva isterija, kad kažkas bus blogai, kad kažkas nori sužlugdyti Lietuvą. Buvo ir visai radikalių pareiškimų – vos ne genocidas ta aukštojo mokslo reforma. Man atrodo, kad su tokiais žodžiais reikia elgtis atsargiai, nes mes, skirtingai nei kai kurios kitos pasaulio tautos, esame su tuo susidūrę ir turėtume nujausti, kas yra kas.
O kad dabartinė aukštojo mokslo būklė yra iš esmės pavojinga nacionaliniams interesams ir tautos išlikimui, – man šie du dalykai yra vienas ir tas pats, – tai yra faktas.