Prie visų išeivės nuoskaudų - dar viena

Panevėžietės pensininkės Aldonos Dešriuvienės akyse sublizga ašaros, kai ji kalba apie niekaip per „Hansabanką“ neatgaunamą sovietinių laikų indėlį.

Moteris jaudinasi ne dėl pinigų - žino, tokia suma - 1800 litų jos Amerikoje gyvenančiai 37 metų dukrai Gitanai Tolderlund - bemaž vieni niekai.

Moteriai skaudu, kad per baisią savos šalies biurokratinę sistemą ji negali dukrai sugrąžinti brangaus širdžiai jos močiutės palikimo.

Kas kartą, kai iš banko A.Dešriuvienė grįžta nuleistomis rankomis, ji bijo sėsti prie kompiuterio ir rašyti laišką į Ameriką. Pranešdama apie naujus biurokratų reikalavimus, ji supranta skaudinanti dukrą, o kartu ir sutvirtinanti jos mintį, kad į tokią absurdų Lietuvą grįžti gyventi jau tikrai niekada nebeverta.

Dar svečiuodamasi pas dukrą JAV Konektikuto valstijoje praėjusį balandį A.Dešriuvienė laikraštyje perskaitė, kad pagaliau grąžinamos atkurtos sovietinių laikų santaupos visiems šalies piliečiams, ne tik invalidams ir pensininkams.

Moteris nudžiugo ir kartu nudžiugino savo dukrą - dabar ir ši galėsianti atgauti jos vardu kažkada dar gyvos buvusios močiutės padėtą indėlį.

A.Dešriuvienė pasisiūlė vos grįžusi iš tolimos kelionės namo eiti į banką ir tą reikalą sutvarkyti.

Gavusi pinigus ji pažadėjo juos iškeisti į dolerius ir nusiųsti dukrai. Duktė ketino už tą sumą nusipirkti kokį nors mielą daiktą ir pasilikti jį atminimui kaip močiutės relikviją.

Abi moterys pasvarstė, kad paimant pinigus tikrai reikės dukters įgaliojimo motinai. Duktė sulakstė pas notarą ir jį parnešė.

Grįžusi į Panevėžį A.Dešriuvienė išsirengė į „Hansabanką“ - būtent tik per šį banką, anksčiau buvusį valstybinį, valdžia grąžina atkurtas santaupas savo piliečiams.

Šio banko centriniame pastate Laisvės aikštėje A.Dešriuvienę priėmė tuomet dirbusi specialistė, kurios pavardės ir pareigų moteris neįsiminė, nes nemanė, kad kada nors tų duomenų gali prireikti.

Jauna darbuotoja kompiuteryje, matyt, pasitikrino, ar atkurtųjų santaupų sąraše yra ir Gitanos Dešriūtės pavardė. Anot moters, matyt, rado, nes tada ėmė tikrinti pateiktus dokumentus.

Tarp visų dokumentų darbuotoja pasigedo tik gimimo liudijimo nuorašo ir patarė ištaisyti įgaliojimą - jame įrašyti papildomą frazę: „disponuoti „Hansabanke“ esančiomis sąskaitomis“.

Pranešusi dukrai apie reikalavimą, motina neilgai trukus sulaukė jos registruoto laiško su jau naujai pas tą patį notarą perrašytu įgaliojimu ir vėl išsirengė į banką.

„Hansabanke“ A.Dešriuvienę priėmė jau kita darbuotoja. Ši, gavusi dokumentus, nuėjo pasitarti pas juristą.

Tarimasis užtruko gana ilgai. Grįžusi banko darbuotoja pareiškė, kad viskas gerai, išskyrus viena: reikia važiuoti į JAV ambasadą Vilniuje ir gauti patvirtinimą, jog įgaliojimas nefiktyvus. Toks įgaliojimas, koks pristatytas iš Amerikos, dar neįrodo, jog jį patvirtinęs notaras iš tiesų gyvena ir dirba JAV.

A.Dešriuvienė jau buvo beišsirengianti į Vilnių, bet dukra patarė geriau dėl viso pikto pirma ten pasiskambinti.

Taip padariusi moteris nesigailėjo: ambasados atstovai pareiškė, kad jie tokių dalykų netvirtina. Darbuotojai patarė Amerikoje gyvenančiai lietuvei kreiptis į savo - Konektikuto valstijos valdžios įstaigą ir ten gauti „Apostille“ - taip vadinasi tas svarbus raštas.

Naujas reikalavimas ir vėl buvo praneštas dukrai. Šioji turėjo gerokai sugaišti, kol gavo tą „Apostille“, bet gavo.

Atsiųstas į Lietuvą motinai dokumentas atrodė išties įspūdingai - su užklijuotu ant lapo didžiuliu auksiniu saulės pavidalo herbu.

Dabar jau į banką panevėžietė išsirengė rami - paskutinis bankininkų reikalavimas išpildytas.

Bet kur tau - visai jis ne paskutinis!

Trečią kartą nuėjusi į banką moteris užsirašė netgi valandą ir talono numerį bei ją priėmusios darbuotojos pavardę. Panevėžietę praėjusį pirmadienį 14.20 val. aptarnavo Vita Bernotienė.

V.Bernotienė klientei pasakė: „Neišduosime santaupų, nes ir ant lietuviškų Amerikos notaro patvirtintų dokumentų kopijų turi būti tie papildomi patvirtinimai su „Apostille“.

Sutrikusi moteris dar bandė aiškinti, kad jai anksčiau to niekas nesakė, bet banko darbuotoja į kalbas nesileido. Ji suvedė klientę su kažkokiu vyru, kuris aiškino tą patį. Klientė dar bandė paklausti, kokios to vyro pareigos, bet darbuotoja atsakiusi: „Nesvarbu“. Kiek vėliau ji patvirtinusi, kad tai juristas, nors prieš tai buvo sakiusi, kad jis atostogauja.

A.Dešriuvienė iš nuoskaudos vos susitvardė. Kad neįsiveltų į nereikalingą konfliktą ir nepasiduotų jausmams, moteris išspūdino lauk. Ji buvo taip sutrikusi, kad nebepasiprašė ir pas banko vadovus. Išėjo, ir tiek.

Dabar jai nebekyla rankos ką nors toliau daryti.

Banko darbuotojai A.Dešriuvienei kartą patarė išspręsti šį rebusą labai paprastai: tegul atvažiuoja pati dukra ir viską be kliūčių susitvarkys: nereiks jokių „auksinių saulučių“.

„Mano dukrai kelionė lėktuvu pirmyn ir atgal kainuos keliagubai brangiau negu atgautos santaupos“, - liūdnai juokėsi A.Dešriuvienė.

Nors galbūt taip ir teksią padaryti. Dukra planuojanti atvykti į svečius dar po gerų metų - tada ir pasiimsianti tuos nelemtus pinigus.

Jau dabar visi rūpesčiai dėl įgaliojimų ir jų siuntimo G.Tolderlund kainavo nemažai pinigų. Už „Apostille“ teko pakloti 25 dolerius (64 litus), už kiekvieną registruotą laišką - po 11 dolerių, už notaro paslaugas taip pat brangiai teko sumokėti.

„Pas notarą jau nebenueisi su 10 dolerių, kaip ir pas mus - su 10 litų“, - aiškino A.Dešriuvienė.

Jeigu dar už kiekvieną lietuviško dokumento kopijos patvirtinimą lietuvė Amerikoje klotų po 25 dolerius, tai ir santaupas atsiimti lyg ir nebeapsimokėtų.

Duktė motinai taip ir pasakiusi: „Jeigu ant kiekvieno popiergalio reikės patvirtinimų, tai man neapsimoka ir vargti. Tegul tie pinigai žūsta“.

Motina ir nesistebėjo. Prieš 10 metų su laimėta „žaliąja korta“ išvykusi į užsienį G.Dešriūtė sėkmingai ištekėjo už amerikiečio.

Pinigų, kaip Lietuvoje, jai dabar taip skrupulingai uždirbti ir taupyti nereikia. Gimtojoje šalyje patyrusi daug nuoskaudų, o dabar - dar vieną, jauna moteris tvirtino, kad jei ne čia likusi motina, ji į Lietuvą ir atsigręžti nebenorėtų.

A.Dešriuvienei netelpa galvoje viena: kaip taip galima bankininkams neprotingai, tiesiog bukaprotiškai elgtis.

Matyt, tik Lietuvos biurokratai dar gali reikalauti svetimos valstybės patvirtinimo ant lietuviškų dokumentų: gimimo liudijimo, santuokos ir skyrybų liudijimo bei kitų. Anot moters, pasitikslinti, ar tokie dokumentai buvo išduoti, galima ir visai šalia, po nosimi - Panevėžio civilinės metrikacijos skyriuje.

Moteris su žurnaliste skaniai pasijuokė įsivaizduodamos, kaip amerikiečiai keliskart tvirtina lietuviškus dokumentus Lietuvos valstybei.

Iš to, kad panevėžietei „Hansabanko“ darbuotojai per kiekvieną apsilankymą kėlė vis didesnius reikalavimus, galima spręsti, kad bankas nebuvo pasirengęs tokiam atvejui ir nenumatęs tvarkos, kaip grąžinti pinigus užsienyje gyvenantiems lietuviams. O tokių gali būti ne vienas. Moteris nuogąstavo, kad ir tie kiti klientai susidurs su tokia biurokratijos mėsmale.

„Jeigu jie turėtų grąžint milijoną litų ar kelis milijonus, tada suprasčiau, kodėl tokie skrupulingi yra, dabar gi - galvoje netelpa“, - aiškino pašnekovė.

Panevėžietė sakė, kad jai net buvo kilusi mintis iš savo pensijų kelis kartus atidėti po nedidelę sumą ir išsiųsti dukrai visus tuos 1800 litų kaip atgautą iš banko močiutės relikviją.

Panevėžietės kančių kelius atgaunant dukros indėlį „Panevėžio rytas“ atpasakojo „Hansabanko“ Panevėžyje vadovei Zitai Kurutienei.

Bankininkė išklausė istoriją ir nusistebėjo, kodėl šitaip varinėta moteris nesikreipė į banko vadovus. Z.Kurutienė paprašė, kad A.Dešriuvienė dar kartą ateitų į banką ir dabar jau - tiesiai pas skyriaus vadovę.

Nemačiusi dokumentų situaciją komentuoti bankininkė atsisakė. Ji neslėpė, kad incidente mato ir banko darbuotojų kaltės, bet kartu teigė, kad ten, kur pinigai, skrupulingas reikalavimas visų dokumentų yra reikalingas.

Z.Kurutienė neslėpė, kad iš anksto nebuvo numatyta, jog teks susidurti su indėlių grąžinimu užsienyje gyvenantiems lietuviams.