Giminystės siūlais surišo pavardė
Panevėžietis 66 metų Vytautas Klepšys pastaruoju metu kaip įmanydamas puoselėja savo vasaros rezidenciją - motinai priklausančią sodybą Velžio seniūnijos Marijonavos kaime.
Čia jis ketina surengti keistą susitikimą - sukviesti į krūvą visas savo buvusias žmonas ir jų vaikus.
Vyriškis buvo vedęs tris kartus. Oficialiai išsiskyrė dukart, o su trečiąja žmona irgi jau ilgą laiką kartu nebegyvena.
Su pirmąja žmona susilaukė vieno sūnaus, su antrąja - dviejų, su trečia bendrų vaikų neturėjo, augino tik jos vaikus iš ankstesnės santuokos.
V.Klepšys svarsto, kad buvusias jo žmonas galima būtų vadinti giminaitėmis - giminystės siūlais jas surišusi bendra vyro pavardė.
Susitikusios peštis neturėtų
Daugelis vedusių ir išsiskyrusių vyrų apie savo buvusias sutuoktines nenori nė girdėti, ką jau kalbėti apie susitikimą akis į akį. Tačiau V.Klepšiui pabendravimas su buvusiomis žmonomis atrodo būsiantis malonus ir įspūdingas.
Vyriškis nesibaimina, kad jo buvusios sutuoktinės kibs viena kitai į plaukus ar ims koneveikti tokio renginio organizatorių.
Tris kartus šeimyninės laimės vedybiniuose ryšiuose ieškojęs vyriškis sako, jog visos jo moterys - išsilavinusios ir protingos, tad nėra pavojaus, kad susirinkusios krūvon sukels peštynes dėl kadaise mylėto vyriškio.
„Aš vesdavau tik geras, išprususias, inteligentiškas moteris, dvi iš jų yra pedagogės, viena - policijos pareigūnė. Jos viena apie kitą žino.
Nė vienos nesu nuskriaudęs, tad joms dabar nėra priežasčių, dėl ko manęs turėtų nekęsti ar pyktis tarpusavyje“, - taikaus sambūrio viziją piešia keistos idėjos autorius.
Agresyvus ožys išgarsino šeimininką
V.Klepšio valdas Velžio seniūnijoje randame nesunkiai.
Pirmasis požymis, kad važiuojame teisinga kryptimi, - pievoje šalia kelio besiganantis juodas įspūdingo dydžio ragais ožys, vardu Fedia.
Toks gyvūnas ne tik Velžio apylinkėse, bet ir visoje Panevėžio apskrityje - vienintelis. Fedia atrodo grėsmingai, dydžiu primena veršį.
Redakcijos automobiliui posūkyje sumažinus greitį, plačiaragis ožys, palenkęs žemyn kaktą, skuodžia ne tolyn į pievas, o artyn, tarsi smalsautų, kas čia važiuoja.
Neseniai garsas apie Fedią nuskriejo per visą šalį.
Liepos viduryje policijos įvykių suvestinėse buvo užfiksuota, kad šalia kelio ganęsis V.Klepšiui priklausantis ožys staiga išbėgo į važiuojamąją dalį ir ragais puolė automobilį „VW Passat“.
Fedios nuotrauka puikavosi ne tik vietinių, bet ir respublikinių laikraščių puslapiuose.
Tą kartą į įvykio vietą atvykę pareigūnai surašė protokolą, nes įdūkęs ožys ragais sulamdė lengvojo automobilio dureles.
Jei bus įrodyta, kad V.Klepšys blogai prižiūrėjo savo gyvulį, buvo pririšęs netinkamoje vietoje, per arti kelio, jam gali tekti atlyginti automobilio savininkui padarytus nuostolius.
Dėl šuns nepagailėjo kilimo
Prieš mums apsilankant V.Klepšio sodyboje, viską žinančios kaimo kūmutės pašnibždėjo, jog iš Panevėžio į gimtąsias vietas sugrįžęs ir čia ūkininkauti bandantis vyriškis yra didelis keistuolis.
Ne tik jis pats - išskirtinė asmenybė, bet ir jo sodybos aplinka smarkiai skiriasi nuo tradicinių kaimo kiemų.
Tuo įsitikiname iš karto, vos įžengę į kiemą. Nuo būdos skardžiu lojimu pasitinka rudakailio kolių veislės šunį primenančio mišrūno lojimas.
Vos pakalbinus keturkojo piktumas išgaruoja, jis ima draugiškai plakti uodegą, įšoka į specialiai prie būdos pastatytą neuždengtą karietaitę ir įsitaiso minkštoje sėdynėje.
Į sausą medį prie šuns būdos įkeltas didžiulis puodas ryškiaspalvių gėlių, šalia patiestas minkštas kiliminis takas. Vėliau šeimininkas paaiškina norėjęs, kad ir šuniui būtų patogu - negi gaila skuduro.
Už poros žingsnių į sandėliuko sieną atremta stūkso kareivio figūra.
Galvą bei kūną atstoja kiek pradrožinėtas nudžiūvusio vaismedžio kamienas. Kareiviška palaidinė, kelnės, kepurė, tarp kojų įspraustas senas lagaminas, iš kišenės kyšantys kažin kokio aparato laidai sudaro įspūdį, tarsi iškamša ketintų kur keliauti.
Beveik atspėjame: šeimininkas vėliau paaiškina, jog „kareivis“ ne vietinis - atskraidintas iš Irako, karo zonos, ir čia atlieka apsaugininko vaidmenį.
Beldžiame į geltonomis lentelėmis apkalto, perdažyti besiprašančio namo duris. Viduje randame tik 95 metų senąją sodybos šeimininkę. Ji sako žinanti, kad sūnus laukė svečių, bet štai paskambino, jog pakeliui iš miesto sugedo automobilis, tad kažkiek užtruks, kol sugalvos, kaip į sodybą parsigauti.
Pravardžiuoja Tadu Blinda
Senoji siūlo palaukti ir pasidairyti sodyboje.
Beje, tos pačios kūmutės čia važiuojant pasakė, kad V.Klepšys net kelių gretimų kaimų gyventojų pravardžiuojamas Tadu Blinda.
Tokia pravardė panevėžiečio adresu ištisai skrieja tuomet, kai jis į kelią iššuoliuoja ant savo numylėtinio žirgo Kaštano. Panašų į legendinį kaimo chuligano Tado Blindos personažą jį daro ne tik išvaizda, bet ir charakteris.
Ir prie žemės darbų triūsdamas, ir pievomis ant žirgo šuoliuodamas V.Klepšys dėvi kaubojišką plačiabrylę skrybėlę ir odinę liemenę.
Gretimų kaimų moterys, pasakodamos apie keistuolį, su šypsena atskleidžia ir dar vieną V.Klepšio bruožą, darantį jį panašų į Tadą Blindą.
V.Klepšys, kaip ir legendinis „svieto lygintojas“, labai myli moteris. Kalbama, kad ne viena seniūnijos gyventoja slapta dūsauja dėl charizmatiškojo miestiečio.
Tačiau V.Klepšys myli ne bet kokias, dėmesį jis rodo tik pedagogėms.
Žirgo arkliu vadinti negalima
Sodybos kieme yra visa, ko reikia norint ūkiškai gyventi: tvartai, klėtis, daržinė, vištoms atiduotas aplūžęs šiltnamis, lauko virtuvėlė.
Po kiemą vaikštinėja trys karališkosios vištos, kurių plunksnos labiau panėši į brangius kailinukus, tokios įmitusios jos atrodo. Šalia stypčioja kelios plikakaklių veislės vištos, tos dėl beplunksnių liesučių kaklų panašios į pelenes. Visas jas V.Klepšys parsigabeno šį pavasarį iš žemės ūkio parodos, kad gražiais gyvūnais papuoštų kaimo aplinką.
Priešais namą ant malkų rietuvės užkeltas televizorius, ant kaladės padėta gėlių vaza ir telefono aparatas, čia pat stovi šviesiu gobelenu ap- traukta sofa, metalinis staliukas ir pora prie jo derančių kėdučių, į cementinį ritinį įkištas jau nuvytęs berželis ir eglės šaka su kankorėžiais.
Ant sofos, saulės atokaitoje, raičiojasi du liesučiai kačiukai, perkarusi katė abejingai prapėdina takeliu svirno link. Už sofos - dvimetrinių dilgėlių ir varnalėšų tankmė.
Už namo sustoja automobilis, iš jo, pasidabinęs kaubojiška odine skrybėle, strykteli V.Klepšys.
Keistąjį kiemo apstatymą šeimininkas vadina Tado Blindos „ofisu“.
Vyriškis mums buvo pažadėjęs pasirodyti visame Tado Blindos amplua - šuoliuojantis ant žirgo.
Kai netyčia V.Klepšio numylėtinį pavadinu arkliu, pašnekovas užsiplieskia lyg parakas nuo neatsargios kibirkšties. Jis išsamiai paaiškina, kuo skiriasi tiedu gyvūnai. Jo Kaštanas - grynaveislis žirgas su visais vyriškais organais ir funkcijomis.
O kad V.Klepšys daržus aparia žirgu, čia jau jo reikalas. Ko gyvulį nuo mažų dienų išmokė, tą jis ir sugeba. Kitas kaimo kuinas vaga eiti nemoka, reikia, kad vienas žmogus žagrę laikytų, kitas už apynasrio arklį vestų. Jo Kaštanui tokių nesąmonių nereikia: eina vaga tiesiai, užtenka šeimininkui šūktelėt, kairėn ar dešinėn sukti, gyvūnas tuojau ir įvykdo.
Kažkodėl į širdį krenta pedagogės
Kol V.Klepšys narplioja balno virveles, bandau jį pakalbinti apie būsimą žmonų suvažiavimą ir moteris.
Kiek kaimo liežuvautojų kalbose teisybės, kad jis myli tik pedagoges? Ir ar tikrai dažnai širdies drauges keičia?
V.Klepšys krizendamas prisipažįsta, kad taip jau gyvenimas susiklosto, kad į širdį įkrenta pedagoginį išsilavinimą turinčios dailiosios lyties atstovės. Kodėl, nė pats nežino.
Negali jis ir tiksliai pasakyti, kodėl su mylimosiomis išsiskiria.
„Paprastai moterys yra tokios: jei tapo žmona, vyrą kaip savo daiktą nori turėti. Liepia laiku pareiti, be kvapo, nevadinti kitu vardu, tai gert neleidžia, tai rūkyti neleidžia.
Paskui prasideda daug nereikalingų šnekų, tuščiažodžiavimo - tas pats per tą patį. Kam balastą į galvą kišti? Kai žmona pradeda stresą varyti, baigiasi gyvenimas po vienu stogu“, - miglotai aiškina pašnekovas.
Čia pat vyriškis priduria, kad visos jo žmonos, nepaisant menkų nesklandumų, buvo puikios moterys.
Apie širdies drauges, su kuriomis draugavo likęs vienišas, V.Klepšys atvirauti nelinkęs. Nesigina tik, kad tarp jų - apsčiai pedagogių.
Iškalbingas, pilnas energijos ir nuolat pokštaujantis V.Klepšys sako, jog jam susipažinti su moterimis - vienas juokas. Bet kur - turguje, gatvėje ar parduotuvėje - užtenka pora žodžių persimesti ir, žiūrėk, su nauja pažįstama jau keičiasi mobiliųjų telefonų numeriais.
Siūlytų ožį rodyti turistams
Žirgo savininkas tebėra įsižeidęs, be to, balno virvelės trūkinėja. Sako, buvo savaitgalį Kaštaną ir vežimaitį paskolinęs jaunimui, tai nei su gyvūnu, nei su padargais dabar tvarkos nebėra.
„Kai tik Kaštanu jaunos mergaitės pajodinėja, tas paskui nieko nebeprisileidžia, kanda. O jei esi alaus išgėręs, nebandyk artyn eiti, šoka piestu“, - elgesio su numylėtiniu subtilybes aiškina V.Klepšys, meta susimazgiusį balną ir sako iš ganyklos parjosiąs be jo.
Beje, apie ožio Fedios neseniai aplamdytą automobilį V.Klepšys turi savo nuomonę. Vyriškis aiškina, kad ką jau ką, bet savo gyvūną gerai pažįstantis - Fedią pats užaugino nuo mažų dienų.
Anot V.Klepšio, ožys nieku gyvu pats nešoko į kelią, taip jis galėjo padaryti tik įerzintas. O kad pravažiuojantys žmonės dažnokai erzina Fedią, visam kaimui ne paslaptis.
V.Klepšys spėlioja, ar tik nuo ožio ragų nukentėjusio automobilio keleiviai negainiojo ganykloje ožkų, dėl to Fedia galėjo supykti ir bandyti ragais apginti ožkas bei savo teritoriją.
Daugelis pravažiuojančiųjų prie įspūdingai atrodančio ožio sustoja nusifotografuoti. Vieni fotografuoja tik ožį ir jo gigantiškus ragus, kiti įsiamžina su gyvuliu ir patys.
Žodžio kišenėje neieškantis V.Klepšys juokauja, kad turizmo informacijos centras jo egzotišką gyvūną galėtų įtraukti į ypatingai lankomų objektų sąrašus ar pro Marijonavą nutiesti specialų maršrutą.
Dėl keistuolio etiketės nesuka galvos
Eidamas parvesti žirgo iš ganyklos, V.Klepšys atlaužia pusę kepaliuko duonos, neša lauktuvių, kad tas būtų meilesnis.
Ant Kaštano į kiemą įšuoliuoja lyg profesionalus jojikas. Žirgas, šeimininko paragintas, strykteli per žemės ūkio padargus, paskui per griovį.
Su savimi V.Klepšys pačiumpa ir armoniką, jodamas sugeba dar ir melodiją išvinguriuoti.
Paskui per pievas pasileidžia parduotuvės link, šūkteli, kad alaus nusipirks, tačiau grįžta nieko nepešęs - kaimo parduotuvė uždaryta remontui.
Vietoje alaus tinka ir ožkų pienas. V.Klepšys dosniai pila pilnus puodelius riebaus šviežio gėrimo ir stato ant plataus medinio stalo lauke. Kviečia čia pat ir sėstis ant šalia esančių suolų, papjausto lašinių, ištraukia šviežiai paraugtų agurkų.
Dėl to, kad kaimas jį vadina keistuoliu, sako galvos nesukantis: kiekvienas gyvena kaip išmano, kiekvienas savaip pasaulį gražina.
Smalsauju, ar Tado Blindos vaidmuo taip ir baigiasi pasijodinėjimu? Aišku, ne. V.Klepšys atlieka ir kaimo sargo pareigas.
Kiekvieną vakarą, kai daugelio languose užgęsta šviesos, V.Klepšys atsikabina nuo grandinės rudakailę Džiulę ir abu apeina visą kaimą - apžiūri, ar niekas svetimas kiemuose nesibrazdina.
Tai vyriškis daro viso kaimo labui.
Tokių žygių jis ėmėsi po to, kai iš gretimos sodybos vagys išsivežė visus ką tik naujai sudėtus plastikinius langus. Valu išpjovė putplasčio sutvirtinimus ir kuo gražiausiai langus išsiėmė. Susikrovė ir išsigabeno.
V.Klepšys pasakoja rašęs projektą lėšoms iš Europos Sąjungos gauti, buvo sumanęs kaime įrengti žaidimų parką vaikams ir jaunimui. Tačiau rajono valdžia vieno asmens sukurto projekto nepriėmė, paaiškino, jog tokiais dalykais privalo užsiimti visa bendruomenė.
Po nuotaikingo pokalbio ruošiuosi kilti. Pirmiausia pajuntu, kad nuo stalo sunkiai atsiplėšia alkūnės. Užpakalis nuo suolo irgi kyla lyg priaugus porą kilogramų.
Negeros nuojautos apimta svetingo šeimininko juokais paklausiu, gal kartais suolus ir stalą neseniai dažė?
„Aha, dažiau, vakar. Pasakėte, kad atvažiuosite, tai ir norėjau pasigražinti. Bet tie dažai greitai džiūsta, gal naktis drėgna buvo, jei visai neišdžiūvo.
O jeigu susitepėte, baisus čia daiktas, negi moteriai daug kainuoja persirengti?“ - lyg niekur nieko pokštauja sodybos šeimininkas.