Aštuonmečio Modesto Semėno namuose buvo pasigesta liepos 16 dieną. Dar porą dienų žaliai vilkintį berniuką, minantį žalsvą dviratį, matė tai vieno, tai kito kaimo žmonės. O vėliau jo pėdsakai dingo.
Tikėdami, kad vaikas, gyvas ar miręs, vis dėlto atsiras, žmonės Linai ir Algirdui Semėnams padeda kaip įmanydami. Tačiau kad ir kokia nuoširdi būtų jų užuojauta, jų išgyvenimai niekada neprilygs tiems, kuriuos tenka pakelti vaiką praradusiems tėvams. Tuo įsitikino ir su sūnaus ieškančiu tėvu keliavusi „Ekstros“ žurnalistė.
„Pavežkit. Labai pavargau. Bet ir namie negaliu nusėdėti. Visas Debeikių apylinkes dviračiu išmyniau“, - liepos 19-osios vakarą į sodybos, kurioje atostogavau, kiemą užsuko nepažįstamas vyras. „Pavežk, daugiau juk nėra kam. Čia to dingusio berniuko tėvas“, - ėmė skubinti jį atlydėjęs Šileikių kaimo gyventojas.
Buvo septinta valanda vakaro. Kur pavežti? „Šiaudinių link“, - paprašė vyras. „Aš Algirdas. Semėnas“, - galop prisistatė, drebančia ranka iš kišenės traukdamas popieriaus skiautę. „Tai mano Modestėlis“, - ant lapo priklijuota mažytė berniuko nuotrauka buvo gerokai aplamdyta.
Aušros kaimas, toliau - jau Utenos rajone esantys Šileikiai, Čiviškiai, Šiaudiniai - juos jungiantis vieškelis driekiasi maždaug 12 kilometrų. Dingimo dieną tą atstumą dviratuku turėjo numinti aštuonmetis berniukas: buvo kalbama, kad žmonės tai viename, tai kitame minėtų kaimų jį buvo matę.
Prisipažįstu - atklydusiam vyrui sėdant į mašiną, mintyse bambėjau: kai vaikas dingęs, buvo praėjusios bemaž keturios paros. Važiuoti keliais, kuriuos prieš porą dienų iššukavo policija, atrodė beprasmiška. Tuo labiau kad tuo metu Debeikių apylinkės poros dešimčių kilometrų spinduliu jau buvo išžvalgytos ir iš sraigtasparnio. Tačiau nelaimės ištikto žmogaus negalėjau išprašyti lauk. Kartu su priešgyna ėmė tvinksėti mintis: o gal tėvo širdis ką nors jaučia?
„Dieve, kaip sunku. Pats tą nelemtą dviratuką Modestėliui neseniai nupirkau. Maniau, pasivažinės vaikas“, - atodūsis išsprūdo į mašiną įsėdusiam vyrui. Ir mes pajudėjome.
„Mano vaikas niekur kitur nevažiuos, tik vieškeliu. Taip jis buvo išmokytas. Tikrai niekur nenuklys“, - vis atsidusdamas kartojo vyriškis. Jis vis kalbėjo, bet tai nebuvo rišlus pasakojimas. Atrodė, kad vežu tuoj iš nuovargio užmigsiantį žmogų.
„Tris paras nemiegojau, nieko nevalgiau. Debeikių apylinkes į Leliūnų pusę dviračiu išnaršiau. Tuščiai. Bet ir namie negaliu nusėdėti. Sakiau žmonai: „Važiuoju dar Šileikių link“. Kas nors juk Modestuką ten matė. Ir į šią pusę atmyniau“.
Kalbėdamas A.Semėnas neatitraukė akių nuo pakelės. Bet vieškelis buvo tuščias. Kaip ir prieš tris paras, kai juo dar važinėjo policijos pareigūnai. Jokios pakelės žolėje įspaustos žymės. Nieko įtartina. Jokio ženklo, sufleruojančio apie šalikelėn galėjusį įsukti dviratuką.
„Antradienį dviračiu važiavau namo, į Aušros kaimą, - dirbau Utenoje. Minant namo, kaimynai man paskambino. Sako: „Tavo vaikas dingo“. Pamaniau, kad galvoj kam nors negerai. Kam taip bjauriai juokauti? - kalbėjo vyras. - Parvažiavau namo - tikrai vaiko nėra. Žmona iš proto kraustosi.
Žinot, Modestuką vis tiek žmonės turėjo pamatyti. Vaikas turėjo paprašyti valgyti. Kaipgi kitaip? Būtų išalkęs ir paprašęs. Nors kas žino. Jis kartais savyje užsidaro, su niekuo nešneka, svetimų bijo. Mokykloje jam neblogai sekėsi, bet mokslus metams atidėjome. Kažkodėl jo raidės neklauso, rašant viena ant kitos lipa“.
„Vieną naktį kažkas paskambino į žmonos mobilųjį telefoną, - išvargęs vyras staiga pasuko šneką kitur. - Esą vaiką su sraigtasparniu rado, ieškokit ligoninėse. Tąnakt ir Utenos, ir Anykščių ligonines apskambinome, niekur nebuvo mūsų vaiko. O ir policija sako tą patį - nėra. Kažkas tyčiojasi iš mūsų nelaimės“.
Taip A.Semėnui kalbant, privažiavome bene 8 kilometrai nuo Šileikių kaimo esantį Šiaudinių barą-parduotuvę. Jis dar dirbo. Ir A.Semėnas, ir lydintis šileikiškis į jo pusę pasileido vos ne tekini: šalikelėje esančios parduotuvės kieme stovi keletas staliukų, tad lankytojai turėjo matyti pro šalį minantį vaiką. Jei tik Modestas iki Šiaudinių atvažiavo.
Ir išties, po kokių 10 minučių abu vyrai grįžo geriau nusiteikę, nešini pomidorų ir saldainių maišeliais. „Žmonės matė mano Modestuką pravažiuojantį, - A.Semėnas suskubo pasidžiaugti. - Žinosiu bent tai, kad vaikas tikrai čia buvo“.
Tačiau žinios apie Modestą, atkartotos iš pardavėjos lūpų, - senstelėjusios. Vedlio iš Šileikių paakinti aplankėme dar keletą atokiau kelio Utena-Svėdasai esančių naujosios Šiaudinių gyvenvietės kiemų. Tačiau vyrų kalbinami žmonės, žvilgtelėję į Modesto nuotrauką, tik gūžčiojo pečiais ir dalijo patarimus, ko dar vertėtų paklausti. Pavyzdžiui, vaikų, kurie susiburia žaisti draugėn. Ar arčiau kelio Utena-Svėdasai gyvenančių.
Tačiau tos kalbos ir patarimai tebuvo akimirkos paguoda vaiko ieškančio tėvo širdžiai - paieškos buvo tuščios.
„Sustokit. Nebegaliu. Man reikia išgerti“, - grįžtant atgal ties ta pačia parduotuve ėmė prašyti vyriškis. Teko stabtelėti, bet parduotuvė nebedirbo. Tad apsukę maždaug 20 kilometrų ratą, atgal, į Šileikius, vyrai važiavo tylėdami. Tik A.Semėnas kartais skaudžiai atsidusdavo: „Neduokdie, kad taip kitam atsitiktų“.
Šileikiuose išlipę iš mašinos, tiesiu taikymu abu vyrai nudrožė vietinio „taško“ link. Galbūt tąkart juos ir buvo galima suprasti.
„Žalsvai aprengtas berniukas žaliu dviratuku“, - tai atpažinimo ženklai, kuriuos važinėdami po kaimus pirmosiomis vaiko dingimo dienomis kartojo policijos pareigūnai.
„Mačiau keliu pravažiuojantį berniuką. Tikrai buvo žaliai apsirengęs. Kažką niūniavo“, - vargu ar žinodama, kokio įvykio liudininke tapo, policijos pareigūnams dar pirmąją vaiko dingimo savaitę pasakojo Šileikiuose gyvenanti vienuolikmetė Monika Urvelytė. Ši mergaitė buvo viena pirmųjų, mačiusių pasiklydusį Modestą, - jei tai tikrai buvo jis.
Vėliau spėjamas vaiko klajonių ratas didėjo. Ir jei aštuonmetis be paliovos mynė dviratuką, per porą trejetą dienų turėjo įveikti mažiausiai 30 kilometrų.
Bet kaip tokį atstumą įstengė atlaikyti vaiko kojos? Kur jis prisėdo, jei mindamas pavargo? Jei vaikas, kuriam pradėjus lankyti mokyklą, buvo pripažinta vidutinė proto negalia, bijojo svetimų žmonių, gal kokiai moteriškei šūktelėjus dar smarkiau suskubdavo minti dviratuką tolyn?
Aušros kaimo žmonės žinojo: Modestas ne visada sugebėdavo pasakyti savo vardą, susijaudinęs neįstengtų net papasakoti, kur gyvena. Į mokyklą ir iš jos berniukas kelią rasdavo tik kartu su kitais kaimo vaikais ar savo vyresnėmis 12 ir 10 metų seserimis. Gali būti, kad tą lemtingą liepos 16-ąją vaikas žaisdamas nuklydo toliau nuo bendraamžių ir pasuko savo dviračiu vis tolyn nuo namų.
Vieni žmonės matė berniuką, važiuojantį dviračiu plento viduriu, o kiti pastebėjo miegantį autobusų stotelėje.
Paskutiniai galbūt jį matę žmonės buvo mičioniškiai - visai priešingoje pusėje nei Šileikiai esančio kaimo gyventojai. O tuomet vaikui prieš akis turėjo išdygti didelis ir klaidus Ramuldavos miškas.
Praėjo mėnuo, bet Modestas neatsirado. Jo pėdsakų nepavyko aptikti pareigūnams, kurie Aušroje lankėsi su mokytu šunimi, bandžiusiu eiti Modesto pėdomis, - pėdsakai greit nutrūko.
Kartu su vietos gyventojais Anykščių rajono policininkų pakviesti aplinkinius miškus naršė kareiviai, po gretimą Lipšio ežerą ir atokesnius vandens telkinius nardė narai.
Rugpjūčio 2-ąją dingusio vaiko Debeikių apylinkėse ieškojo keliolika motorizuotų parasparnių pilotų. Jie iš oro apžvelgė dešimtis kvadratinių kilometrų, lėtai skrisdami nedideliame aukštyje. Tačiau ir jų paieškos - bevaisės.
Vargu ar galima tikėtis, kad berniukas dar gyvas. Bet ir kol jo nerasta, žodžiais laidoti taip pat negalima. Gal jį priglaudė koks nuo pasaulio atsiskyręs žmogus? O gal partrenkė, minantį dviratuką keliu? Gal nusikaltimo pėdsakus sunaikino? Gal įvažiavo į didžiulį, dešimtis kilometrų besitęsiantį Ramuldavos miško masyvą ir tik lieka viltis, kad atsitiktinis praeivis aptiks berniuko pėdsakus? Kol kas yra daugybė „gal“, už kurių - neaprėpiamai didelė tėvų viltis sulaukti stebuklo.
Liūdnoji statistika
Dingus žmonėms, dėl jų paieškos pernai Lietuvos policijos komisariatai gavo 1007 prašymus. Buvo surastas 621 žmogus. Metų pabaigoje dar buvo ieškoma 386 žmonių, iš jų 35 - nepilnamečių.
Šiemet per pirmąjį pusmetį policijos komisariatai gavo ir ėmėsi tirti 709 prašymus dėl žmonių dingimo. Šiuo metu nesurasti 349 asmenys iš šio sąrašo.
Šįmet sausio-liepos mėnesiais buvo ieškoma 81 dingusio asmens iki 18 metų. Šiuo metu dar nesurasta 34 dingusių nepilnamečių: 15 berniukų ir 19 mergaičių.
Dėl nepilnamečių paieškos per metus Lietuvos policijos komisariatai gauna apie 300 pareiškimų. Maždaug dešimtadalio dingusiųjų surasti nepavyksta.
Pasak Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo vyriausiosios valdybos 4-ojo skyriaus viršininko Igorio Ksendzovo, dauguma dingusių vaikų nėra nusikaltėlių aukos. Dažniausiai jie dingsta įvykus nelaimingiems atsitikimams.
Maždaug penktadalis be žinios dingusių žmonių aptinkami negyvi.
Lietuvoje dingę vaikai
1994 metų birželio 16-ąją Klaipėdoje paauglė Monika Malinauskaitė iš namų išėjo į draugo gimtadienį ir negrįžo. Mergaitės nerasta.
„Žmona tuo metu buvo darbe, o aš buvau namie, ruošiausi vienam žmogui padėti pervežti baldus. Monika pasakė: „Tėti, išeinu“. Sakė, kad išeina į draugo gimtadienį. Išleidau nieko bloga nemanydamas - ji buvo gera, tvarkinga mergaitė, - yra pasakojęs M.Malinauskaitės tėvas. - Tą patį vakarą, apie 22 valandą, Monika paskambino seseriai perspėti, kad namo grįš vėliau, - paprašė palikti buto raktus sutartoje vietoje, pašto dėžutėje. Tai buvo paskutinis kartas, kai girdėjome Monikos balsą“.
Vėliau M.Malinauskaitės dingimo byla buvo pakeista į nužudymo bylą.
1995 metais Telšiuose dingo savo namų kieme žaidusi penkerių metų Sigita Katalinaitė. Mergaitės iki šiol nerasta.
1996 metais Kauno rajone dingo dvylikos metų G.Rutkauskaitė. Vasarai prasidėjus, mergaitė išsiruošė atostogų pas močiutę, gyvenančią Utenos rajone. Tėvai ją palydėjo į stotį ir paliko laukti autobuso. Tačiau į stotelę, kurioje mergaitės laukė pasitinkantys artimieji, ji taip ir neatvyko: autobuse jos nebuvo. Tuo metu vieni liudytojai tikino mergaitę tikrai matę stotyje laukiančią autobuso, kiti - lipančią į autobusą. Pats autobuso, kuriuo turėjo važiuoti mergaitė, vairuotojas nieko neprisiminė.
Dingusi dvylikametė neatsirado. Ikiteisminis tyrimas tęsiamas iki šiol.
2001-ųjų rugpjūčio 23-iąją dingo dvi Panevėžyje gyvenusios mergaitės: dešimtmetė Erika Zopelytė ir jos aštuonmetė draugė Sandra Tubytė. Mergaitės iš namų išėjo apie 9 valandą ryto ir nebegrįžo. Jos rastos negyvos Panevėžio Skaistakalnio parko pakraštyje, netoli Nevėžio pakrantės išsikerojusiuose krūmuose.
Beveik po penkių mėnesių tyrimo baudžiamoji byla, iškelta dėl paslaptingos mergaičių mirties, buvo nutraukta. Atmesta versija, kad mažametės galėjo būti apiplėštos, sužalotos ir nužudytos. Manoma, kad viena jų nuskendo, o kita ją gelbėdama užduso.
2002-ųjų lapkričio 27 dieną Juknaičiuose (Šilutės r.) rastas prieš mėnesį dingęs šešiametis Juozas Kumpis. Berniukas nuskendo vandens telkinyje, netoli savo namų.
Berniukas išėjo iš namų spalio 27 d. ir dingo. Buvo įtariama, kad vaikas galėjo tapti avarijos ar iškrypėlio auka, dėl įvaikinimo išgabentas į užsienį, pagrobtas kaip organų donoras.
2003 metų rugsėjo 19 dieną paslaptingai dingo šešiolikos metų Alfredas Bakutis. Prie Raseinių esančiame Arškainių kaime paauglys su bendraamžiais šventė draugo gimtadienį. Vakarėlio metu A.Bakutis netikėtai dingo. Draugai manė, kad jis pasijuto blogai ir išėjo namo, bet kitą dieną paaiškėjo, kad vaikinas namo negrįžo.
Daugiau nei po mėnesio A.Bakučio kūnas buvo aptiktas netoliese esančiame 8 metrų gylio šulinyje.
2003 metų rugsėjo 17 dieną, dingus močiutės prižiūrimai keturmetei Viktorijai T., ant kojų buvo sukelti ne tik Jonavos rajono policijos pareigūnai, bet ir Ruklos mokomojo pulko kariai. Močiutė gyveno vienkiemyje, miške, esančiame greta Šveicarijos kaimo. Pasigedusi mergaitės, močiutė jos ėmė ieškoti pati. Neradusi vaiko, suskubo šauktis pagalbos. Į paieškas įsitraukė ir aplinkinių kaimų gyventojai, ir apie 90 karių. Mergaitę miške pavyko rasti išalkusią ir išsigandusią: žaisdama ji nuklydo nuo namų ir neberado kelio atgal.
2005 metų kovo 30 dieną dingo sodyboje Plinkšių kaime (Mažeikių r.) viešėjusi trejų metų Laura Marcinkutė. Dingusios mergaitės ieškojo ypač didelės pajėgos, bet pastangos buvo bevaisės.
Buvo manoma, kad mergaitė pagrobta ir nužudyta. Bet, praėjus pusantro mėnesio nuo Lauros dingimo, mažametės kūną pastebėjo atsitiktinai pro Plinkšių tvenkinį einantys vietiniai gyventojai. Gavus ekspertizės išvadas, baudžiamoji byla dėl mergaitės pagrobimo buvo nutraukta.