Bet jeigu būsimosioms kartoms reikėtų ką nors svarbaus pasakyti apie praėjusią savaitę, tai būtų ne tai ir net ne žinia, kad jau 40 proc. lietuvių mieliau leidžia pinigus, o ne taupo, kaip kariaudamos su vasarine informacijos sausra išsijuosusios skelbė visos televizijos.
Ne karščiausia, bet Lietuvos esmę vienu sakiniu atskleidžianti kukli žinia: vos tik Vyriausybė leido didinti mokslininkų algas, institutų direktorių algos padidėjo du, tris, o kai kur beveik ir keturis kartus.
Vieną mėnesį Energetikos instituto direktorius gavo 4,7 tūkst. litų, o kitą – jau 18,86 tūkst. litų.
Kiti buvo kuklesni, bet taip pat savęs nenuskriaudė.
Puslaidininkių fizikos instituto vadovas atsispyrė nuo 6831 lito žymos ir nutūpė į 14 145 litų, Biotechnologijos instituto vadovas – nuo 5294 iki 13 800 litų lygį (apie priedus už akademikų vardus čia nekalbama).
Kuo ne pasaka? Lydekai paliepus, man panorėjus.
Matyt, taip politinėje praktikoje atrodo politikos teorijos šūkis „Nusipelnėme gyventi geriau!“.
Bet pasakų šalis – tik direktorių Lietuva. Mokslininkų Lietuva kaip buvo, taip ir liko priklausoma nuo projektų komercinės sėkmės ir direktorių valios. Su vidutine 1578-2125 litų alga – priklausomai nuo to, ar valdžia dievina, ar niekina tavąją mokslo sritį.
Direktorių algos augo kaip ant mielių, o kai kurie institutai siuntinėjo SOS raštus Švietimo ir mokslo ministerijai: „Gelbėkite, pristigome pinigų darbuotojų algoms didinti“. Su direktorių parašais.
Toks gražus lietuviškas mokslinis paradoksas.
Ar ne tą patį galima pasakyti apie universitetų rektorius, beveik visų viešųjų įstaigų direktorius ir apie sveikatos įstaigų vadovus?
Tarp vadovų ir gydytojų bei dėstytojų algų – praraja. Studentams šįmet net pritrūko pinigų stipendijoms. Alytuje gydytojai piketavo, kad jiems būtų išmokėti tie keli valdžios numesti procentai prie algos.
Bet ar kada nors pristigo pinigų rektorių ir gydymo įstaigų direktorių algoms didinti?
Iš biudžeto išlaikomose įstaigose profesionalus mokslininkas, dėstytojas, gydytojas vis dar tebėra apskritas nulis, o direktorius – Dievas ir valdovas viename asmenyje.
„Aukštojo mokslo būklė pavojinga nacionaliniams interesams“, – teigė Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dėstytojas P.Subačius.
Tą patį galima pasakyti ir apie sveikatos apsaugą bei mokslo tyrimus. Duok, kiek nori, o vienintelis į šias pelkes įmerktų šimtų milijonų regimas rezultatas – kosminiu greičiu augantys direktorių atlyginimai.
Kukli informacija apie apsidovanojusius institutų direktorius – mūsų valstybės alfa ir omega. Ir mūsų visuomenės portretas be retušo.
Paveikslo centre – su skeptru rankoje sėdintis išdidus direktorius. Kažkur kampe apačioje – visi kiti verslo ir profesionalo duonos vengiantys lietuviai.
Trokštantys gyventi geriau, bet nieko daugiau kaip 20 proc. priedas prie algos taip niekada ir nepatirsiantys. Pavydūs, pikti ant direktorių ir tuo pat metu – slapta trokštantys tapti tais pačiais direktoriais.
Nesutinkate? Bet ar kas nors protestavo prieš pasakiškas gydymo įstaigų, rektorių ar institutų direktorių algas? O kaip ką tik siutome, kai Seimo nariai pasididino sau algas 500 litų – tik kokiais niekingais 7 procentais.
Ar pyksite, ar ne, bet vargšai tie Seimo nariai, kai pagalvoji. Ką ten Seimo nariai, jeigu net labiausiai skriaudžiamo Lietuvių kalbos instituto direktorė ir ta su 9269 litų alga lenkia premjerą ir Seimo pirmininką.
Tiktai dėl žmogiško smalsumo: įdomu, ar bent vienas kitas direktorių Lietuvos atstovas susimąsto, kokią apyvartą reikia pasiekti verslininkui, kad jis galėtų sau išsimokėti tokias sumas?
Tūkstančiai nedidelių miestų ir miestelių verslininkų, ariančių septynias dienas per savaitę, tokių uždarbių nė sapne nesapnavo.
O čia, prašom, pusę devynių atėjai, penktą – laisvas.
Nei tau auganti Kinijos galia ar verslo rizika rūpi, nei nemigą varanti, infarktus ir insultus sukelianti bankroto šmėkla gąsdina.
Rimti moksliniai tyrimai, kaip rodo praktika, taip pat šios direktorių Lietuvos dalies nejaudina. Vienintelis rūpestis – kaip protingesnių pavaduotojų atsikratyti, kad iš šiltos kėdės neišverstų.