Ramūnas Butautas: tarp šlovės ir gėdos

Ambicingumu ir maksimalizmu garsėjantis R.Butautas pripažino, kad švedų ir latvių pamokos buvo itin skaudžios, bet per pasirengimo ciklą - naudingos.

Koks nacionalinės rinktinės vairininko debiutas - ar sunku buvo prisikviesti, bendrauti, o dabar - suvaldyti krepšininkų žvaigždyną, kaip reaguojama į pasipylusią kritiką? Apie tai - „Ekstros“ pokalbis su R.Butautu.

- Pasirengimo cikle negalvojama vien apie pergalę. Aišku, žaidžiame, kad laimėtume. Bet svarbiau - išsikelti tikslus, parengti puolimo, gynybos schemas, rasti žaidėjams vietą aikštėje. Tiesiog ir nesistengėme pajusti to pergalės skonio.

Nemanau, kad turime raudoti, graudentis pralaimėję pirmąsias dvejas rungtynes, nes jos - tik pasirengimo Europos čempionatui dalis.

Be abejo, buvo skaudu. Kita vertus, pralaimėjimai labiausiai baksteli į skaudulius, apnuogina skyles. O tai šiame pasirengimo etape - naudinga. Galbūt pasitvirtins liaudies išmintis, kad už dešimt nemuštų vertingesnis vienas, bet muštas.

- Nėra nė menkiausios abejonės, kad tokio lygio komandas privalome įveikti. Tačiau sprendžiame savus uždavinius, o atsiteisti su kaimynais suspėsime.

Jei analizuotume, ko mums stigo, reikėtų pripažinti - visko. Į aikštę vyrai žengė nuo žolės, nečiupinėję kamuolio. Žaidžiant su latviais jau buvo matyti pažanga, komandos rėmai. Tačiau akivaizdžiai stokojome susižaidimo vienas su kitu, nes pagrindinis įžaidėjas Šarūnas Jasikevičius buvo dalyvavęs vos keliose bendrose treniruotėse.

Per visas rungtynes ieškojome įvairių variantų, išmėginome sukurtas žaidimo schemas. Tai buvo ne žaidimas su konkrečiu varžovu, o savojo kūrimas, modeliavimas. Rinktinė parodė galimybes, kai paskutiniame kėlinyje prisivijo 12 taškų pirmaujančius latvius. O paskutinis šeimininkų metimas - iš laimingųjų serijos.

- Stengiuosi nepriimti jų asmeniškai. Suprantu, kad esame iš krepšinio valstybės, visi trokštame vien pergalių. Specialistų pastabos, manau, bus naudingos. Gavau ir asmeninių SMS žinučių. Buvo ir įžeidžių, bet stengiuosi likti ramus.

- Iš tikrųjų vyrams buvo labai skaudu, nors tragedija to nelaikome. Drabužinėje kalbėjomės apie maksimalią koncentraciją kiekvieną žaidimo akimirką, su kiekvienu varžovu.

- Drausmės komandoje negali atsirasti per savaitę. Vyrai suvažiavo iš skirtingų klubų, žaidę skirtingo stiliaus krepšinį, dirbę su skirtingais treneriais, kai kurie - kelerius metus neatstovavę šaliai. Didžiajai daliai žaidėjų nesame pažįstami ir mes, treneriai, tad per kelias dienas komandinio žaidimo nesukuriama. Bet žinau - viskas netrukus pasikeis, gerų tendencijų jau matyti.

- Nežinau, ar būtent šis noras turi įtakos. Tačiau natūralu, kad kiekvienas nori sužaisti kiek galima geriau. Bėda, kad po fizinio pasirengimo etapo kamuolys nelabai klauso, gausu techninio broko.

- Šis etapas vyksta labai gerai. Ir nuotaika, ir atmosfera komandoje gera. Mums nereikia raginti sportuoti, kai kuriuos reikia net pristabdyti.

Kad krepšininkai pernelyg neatprastų nuo kamuolio, įkomponuojame ir treniruotę aikštėje. Fiziškai rengęsi būsimam krūviui vyrai prastai jaučia metimą. Apskritai švedų specialistai tvirtina, kad kenksminga daugiau kaip dvi savaites būti be kamuolio.

Vėliau, po fizinio krūvio, organizmas ima atiduoti sukauptą energiją. Tai įrodė ir švedai bei latviai. Jie gerokai anksčiau pradėjo stovyklas, jau perėjo fizinio pasirengimo etapą, tai ir buvo akivaizdu.

- Šis žmogus labai svarbus komandai, nes vadovauja tiek ginantis, tiek puolant. Šarūnas nestokoja nei kovingumo, nei lyderio savybių. Ne veltui jis - vienas geriausių įžaidėjų pasaulyje. Ir komandą valdo gerai, nes turi žmones traukiančių savybių. Jis idealiai tinka komandiniam žaidimui, nes dėl bendro tikslo gali paaukoti asmeninius rezultatus, statistiką.

- Kiek teko kalbėtis, mąstome panašiai. Neradau esminių prieštaravimų. Šarūnas visapusiškai išprusęs, galintis kalbėti visomis temomis. Nesunku pastebėti, kad jis ir mąsto panašiai kaip treneris, tad manau, kad turi puikių galimybių pradėti trenerio karjerą. Aišku, jei tik pats norės.

- Na, Rimantui tikrai nereikės padavinėti ar nešioti vandens komandos draugams. (Juokiasi.) Jis - labai tvirtas psichologiškai, valingas sportininkas, universalus krepšininkas. Rimantas gali ir komandos draugams padėti, ir sužibėti individualiai.

- Jaunimas buvo dar vienu kojos piršteliu vaikystėje, o dabar suvažiavo subrendę, susiformavę vyrai su savo norais, nuostatomis, nuomone, įpročiais. Visi - skirtingi, bet sugyvename gerai. Neturiu kuo skųstis.

- Labiausiai norėtųsi ilgesnio pasiruošimo. Atrodo, kad iki čempionato liko dar daug laiko, bet iš tiesų taip nėra. Buvome suplanavę dvidešimt bendrų treniruočių. Nemažai dienų atims skraidymai, yra ir poilsio dienų. Norisi, kad komanda ne prabėgomis, priešokiais susipažintų su vienu ar kitu deriniu, schema, o įgautų įgūdžių. Tam reikia labai daug laiko ir darbo.

- Aišku, tai iššūkis. Kiekvienam taip būtų. Bet iššūkiai man patinka ir tai priimu kaip pripažinimą, garbę. Kiekvieno trenerio svajonė turi būti vadovauti rinktinei. Palyginimus su pirmtakais priimu filosofiškai. Esu viešas asmuo, stebimas pro didinamąjį stiklą, ir su tuo susitaikiau. Toks darbas.

- Pirmiausia - tikiu savo komanda. Mes pajėgūs būti tarp stipriausiųjų, laimėti medalį. Jei nebūčiau maksimalistas, mane reikėtų varyti pro duris. Sporte visomis išgalėmis turi siekti būti pirmas.

Ispanija? Nenoriu nieko burti. Tuo tegul užsiima būrimo salonai. Mes važiuosime kovoti ir siekti užsibrėžtų tikslų.

- Atmosfera komandoje išties puiki, visi dirba vienas kitą ragindami. Turime ne vieną aštrialiežuvį, bet, ko gero, labiausiai visus linksmina broliai (Kšyštofas ir Darjušas Lavrinovičiai, - red.). Jie nuoširdūs, paprasti, bet kai skelia juokelį, leipsta visi. Nuotaikos prideda ir Virgis (V.Mikalauskas), ir Kurtis (Rimas Kurtinaitis). Žodžiu, neliūdime.

- Komanda pati rinkosi kapitoną, treneriai į šį procesą nesikišo. Mes gerbiame jų pasirinkimą. Kiekvienas į rinktinę pakviestas krepšininkas vertas būti kapitonas.

- Jokio recepto nėra, tad čia ne mano nuopelnai. Aišku, po įvykusių rinkimų visą sezoną stengiausi palaikyti ryšį su krepšininkais. Kalbėjomės su jais ir apie keliones, ir apie krepšinį, ir apie vaikus. Bendravimas suartina. Tačiau vyrai buvo pasiilgę rinktinės. Jie puikiai žino, iš kur kilę, kam dėkingi už tai, ką yra pasiekę. Juolab kad Ispanijoje vyks atranka į olimpines žaidynes, o kovoti šiame turnyre sportininkui - didžiausia garbė.

- Manau, kad jau pasitvirtino. Natūralus dalykas būti su šeima, kai vasara, norisi daugiau laiko praleisti kartu. Per sezoną vyrai skraidė į varžybas, o dabar, atostogų metu, negalima jų išskirti su žmona, vaikais. Kai sklando jauki šeimos atmosfera, visiškai kitaip dirbama, neslegia rūpesčiai. Manau, kad išskirti kelioms savaitėms šeimas būtų nenormalu. Puikiai tai žinau, nes per turnyrą Rygoje šeima gyveno mūsų bute, o aš - viešbutyje su komanda. Beprotiškai pasiilgau vaikų.

Prisimenu jaunystės laikus, kai sovietų rinktinėje mes kelioms savaitėms, mėnesiui būdavome atskiriami nuo artimųjų. Buvau nevedęs, bet prisimenu, kaip į išsiskyrimus reaguodavo R.Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius. Nebūtų naudinga, jei per poilsiui skirtą laiką tarp treniruočių vyrai skubėtų susitikti su šeimomis.

- Šios žinios - absurdas. Puikiai žinau, kaip atrodo žmogus, treniruotės išvakarėse vartojęs alkoholio. Jei jaunas vyras su kuo nors susitinka, normalu. Tačiau kalbos apie režimo pažeidimus - nepagrįstos.

Važiuodamas į stovyklą žadėjau sušaukti susirinkimą ir įspėti, kad nuo vidurnakčio privaloma būti viešbutyje. Delsiau, kol visi suvažiuos, bet pamačiau, kad tokio įspėjimo net nereikia. Viešbučio balkone rūkydamas matau, kada grįžtama poilsio. Vyrai elgiasi kaip tikri profesionalai - mašinos suvažiuoja dar prieš vienuoliktą valandą vakaro.

- Kad kojos nepavyks išsioperuoti, žinojau jau žiemą, kai įvyko rinkimai.

Šeima? Žmona Rasa su vyresniuoju Stepu ir mažąja Liepa kol kas kartu važiuoja į stovyklas. Į čempionatą Ispanijoje šeima nevažiuos, nes reikės maksimaliai susikaupti, negalėsiu jai skirti dėmesio. Ar važiuos krepšininkų šeimos, spręs jie patys.

Dėl ASK klubo esu ramus, nes komanda suformuota, planai sudaryti.

Remontas Kaune baigtas, trūksta tik baldų. O iš rąstų suręsta svajonių sodyba paežerėje dar palauks savo eilės - jai laiko tikrai neturiu.

- Mes ne meškerioti savaitgaliui susirinkome. Jei važiuočiau pramogauti, kviesčiausi draugus, kurie nebūtinai iš krepšinio pasaulio. Į rinktinę pakviesti bendraminčiai, su kuriais esu ne vienerius metus. Ir tai normalu, nes mūsų krepšinio filosofija - tokia pat.

Puikiai žinau - apie mus bus nuolat kalbama. Kad pergalę iškovoję būsime šlovinami, o suklupę - maišomi su žemėmis. Tokia mūsų duona.