Kartais net sunku suprasti, kas kuria mitus, kuriais bandoma apkvailinti visuomenę ir valdžią, kaunantis dėl geidžiamo kąsnio.
Praėjusią savaitę paniką sėjo grupė medienos perdirbimo ir baldų pramonės bendrovių savininkų, gąsdindami, kad netrukus gali bankrutuoti bemaž 60 tūkstančių darbuotojų maitinančios Lietuvos pramonės šakos.
Dėl to, kad Rusija įvedė medienos eksporto mokestį, esą tik per liepą iki 200 procentų išaugo lietuviškos medienos kaina. Ir dar jos sunku nusipirkti reikiamą kiekį, nes mūsų rinką per tarpininkus esą negailestingai tuština Suomijos, Švedijos medienos perdirbėjai.
Žinoma, kad Vyriausybė, išgirdusi apie gresiantį masinį šalies įmonių bankrotą ir spaudžiama „nukentėjusiųjų“, ketina imtis „priemonių“.
Tačiau prieš imdamasi turėtų atsakyti sau – kas meluoja: gamybininkai, karštligiškai bandantys sustabdyti rinkos procesus ir išlupti privilegijų iš valstybės, ar Lietuvos miškų generalinės urėdijos statistika. O ji byloja, kad jokia lietuviškos medienos rūšis šįmet 200 proc. nepabrango ir medienos eksportas iš valstybinių miškų katastrofiškai nepadidėjo.
Tarkime, kad žaliavos stygius ir išaugusios kainos Lietuvos gamintojams iš tiesų yra peilis po kaklu. Tačiau kaip valstybė galėtų įsikišti į rinkos procesus?
Gamybininkai perša keisčiausių idėjų, pradedant eksporto muitais, kuriuos ES narė Lietuva neva turėtų įvesti kitoms ES narėms – Suomijai bei Švedijai, ir baigiant įvairiomis privilegijomis Lietuvos įmonėms. Ne kartą jų atstovai bandė spausti valdžią, kad ši neleistų kelti lietuviškos medienos kainų.
Projektui nepavykus, dabar jau G.Kirkilo Vyriausybė remiama prie sienos suteikti šalies įmonėms pirmumo teisę medienai iš valstybinių miškų įsigyti. Tada sankcijų iš Europos Komisijos, ko gero, ilgai laukti netektų. Ir patiems gamintojams naudos būtų kaip iš ožio pieno.
Vyriausybei turėtų skaudėti galvą dėl kitko: padidėjusi lietuviškos medienos paklausa ir kylančios jos kainos yra mirtino pavojaus mūsų miškams signalas. Užtenka pasidairyti į pakelėse žiojinčias iškirstų ir neatsodinamų miškų plynes, kad įsivaizduotume, kaip netrukus gali atrodyti Lietuva.
Maždaug prieš metus „Transparency International“ aktyvistai nei iš šio, nei iš to ėmė skalambyti varpais apie valstybinių miškų urėdijose klestinčią korupciją.
Kažkas iš visų jėgų bandė sukelti audrą stiklinėje, bet nebuvo aišku, kas ir kodėl.
Dabar jau aišku. Legenda apie korumpuotus urėdus manipuliuoja lobistai, kovojantys už valstybinių miškų privatizavimą.
Turint galvoje mūsų piliečių sąmoningumo lygį bei valstybės galimybę kontroliuoti miškų kirtimus, sprendimą juos privatizuoti drąsiai būtų galima pavadinti „amen žaliajai Lietuvai“.
Reikšminga detalė: sociologinę apklausą apie esą įsigalėjusią korupciją Lietuvos valstybinių miškų urėdijose finansavo Švedijos baldų koncernas IKEA.
Būtų gerai, kad niekada neišsipildytų liūdna prognozė, jog šalia nuniokotų miškų Lietuvoje gali išdygti ir akimis neaprėpiamos kiaulidės, kokių kratosi senosios Europos valstybės.
Niekas oficialiai neskelbia, kad mūsų šalyje jau yra žemvaldžių, supirkusių dešimtis tūkstančių hektarų žemės ir tik laukiančių, kada ją bus galima brangiai parduoti užsieniečiams. Atrodytų, kad tai tik fantazijos, nes valstybė, saugodamasi monopolistinio diktato, įstatymu nustatė, kad vienas fizinis ar juridinis asmuo gali įsigyti ne daugiau kaip 500 hektarų (vienu metu ta riba buvo 2000 ha) žemės.
Tačiau teisės reikaluose dantis prakandusios nekilnojamojo turto bendrovės tyčiojasi iš to apribojimo: esą niekas nedraudžia tam pačiam fiziniam asmeniui, pasitelkus vieną kitą smulkų akcininką, prikurti begalę naujų bendrovių ir supirkti nors ir visas Lietuvos žemes.
Nežinia kodėl abejingai į tai žiūri nepopieriniai ūkininkai, gyvenantys ir dirbantys kaime. Ar tada bus laikas su šakėmis šturmuoti Vyriausybę, kai žemės nuomos kainos pakils į kosmines aukštumas, o dešimtis tūkstančių hektarų įsigiję užsieniečiai vienu kąsniu praris sąlyginai smulkius nacionalinius ūkius?
Lietuvos žmonės pagaliau turėtų suprasti, kad kelyje į laisvą pasaulį gali sutikti visko: ir gerąją tetulę Europos Sąjungą, tempiančią Lietuvai paramos milijonus, ir neišvengiamą globalios rinkos palydovę – konkurencijos giltinę su dalgiu, kuri tik ir taikosi čirkštelėti per miego arteriją.
Čia dar turėtų stovėti du svarbiausi šio kelio ženklai: „Nežiopsok“ ir „Nesileisk apkvailinamas“.