Kapitonei žaidimas rinktinėje – kaip paaukštinimas

Palydėjusi iš aikštės ilgametę mūsiškių lyderę, moterų krepšinio Saboniu vadintą Jurgitą Štreimikytę-Virbickienę, oficialiai atsisveikinusią su Europos čempionatui Italijoje besirengiančia Lietuvos rinktine, L.Brazdeikytė pati nuskubėjo į jos gretas. Kaunietė – viena iš nedaugelio mūsų rinktinėje likusių 1997 metų Europos čempionių.

- Lina, čempionių gretos vis labiau retėja. Ar pačiai nekyla minčių atsisveikinti su rinktine? – „Laikinoji sostinė“ paklausė 33 metų 185 cm ūgio L.Brazdeikytės.

- Kol kas ne, nes niekur neskubu. Dar noriu žaisti ir laimėti. Tokios valandos, kai tenka atsisveikinti su pasitraukusia iš komandos drauge, yra labai liūdnos. Jurga buvo mūsų lyderė – kurioje pozicijoje ją pastatysi, ji visur tinka, kovotoja iki pat šaknų, tikra krepšinio žvaigždė.

Tačiau toks jos apsisprendimas, kurį reikia gerbti.

Žvaigždės žino, kada joms palikti komandą, kad žiūrovai nenušvilptų. Jei Jurga taip nusprendė, vadinasi, taip reikėjo jai pasielgti.

- Uždavėte gana sunkų klausimą (Lina mąstė keletą sekundžių). Reikia paskaičiuoti – turbūt kokie dvylikti. Taip, rodos, nesuklydau.

- Savaime suprantama, kad po jo būnu išvargusi. Sakiau sau ne sykį, kad užtenka krepšinio vasarą, bėgu kuo toliau nuo kamuolio. Bet praeina savaitė, kita ir pajuntu, kad man ima niežėti padai.

Iš pradžių pagalvoju – būtų neblogai kokį krosiuką nubėgti. Dar po kelių dienų imu neatsispirti traukai pamėtyti kamuolį į krepšį.

Man atrodo, kad kvietimas į rinktinę yra darbo įvertinimas. Kaip laipsnio ar pareigų paaukštinimas kitose profesijose.

Todėl man net nekyla minties sau įsakyti: viskas, užtenka tos rinktinės, nuo kurios esu pervargusi per daugelį metų. Sugebu atsispirti ir draugų vilionėms, kai jie nusprendžia mane tyčia paerzinti ir parašo SMS žinutę, kad karštą dieną guli kur nors paežerėje bambas išvertę ir klausia, ką aš veikiu.

Atsakau, kad „ariu“, ir visiškai nejaučiu jiems pavydo ar traukos prie jų prisidėti. Įpratusi sportuoti nuo mažų dienų turbūt esu krepšinio užkoduota. Neįsivaizduoju, kad galėčiau ištrūkti iš įprasto treniruočių ritmo, be to, ir pati nenoriu.

- Neapsiėjau ir aš be traumos – per vienas varžybas buvo lūžusi koja. Laimei, tai buvo senokai – prieš aštuonetą metų. Tikiuosi daugiau tai nepasikartos, todėl pastuksensiu į medį tris kartus. Jei rimtai, aš žinau savo silpnąsias kūno vietas ir stengiuosi jas stiprinti per treniruotes, saugoti per varžybas.

- Taip, Aušra nepadės rinktinei Italijoje. Laukiame, ką medikai pasakys, ištyrę Sandros koją.

Kai kurios žaidėjos irgi skundžiasi nedidelėmis traumelėmis, kurios jų neaplenkia pasirengimo Europos čempionatui metu. Visa laimė, kad jos nėra labai rimtos ir greitai išgydomos. Svarbiausia, kad ateityje nesusižeistume ir nesusirgtume.

- Jurgitos pasitraukimas bus jaučiamas kurį laiką. Ji buvo labai universali krepšininkė – kai reikėdavo komandai taškų, juos rinkdavo, kai tekdavo stabdyti varžovių atakas, ji uždengdavo jų lyderes. Maža to, ji sugebėjo prikaustyti priešininkių dėmesį ir atverdavo laisvą kelią link jų krepšio mūsų krepšininkėms.

Irena ir Iveta yra visai kito plano krepšininkės, todėl neįmanoma jų lyginti su Jurga. Visą juodą darbą, kurį ji sėkmingai atliko, dabar teks dalytis visoms žaidėjoms. Kasdien mokomės tai daryti ir matysime, kaip seksis ateityje. Sunku pasakyti, kokia susilipdys mūsų rinktinė be J.Štreimikytės.

- Man nepatinka tokia gerai žaidėjai klijuojama etiketė. Lydere negimstama, o tampama, juolab kad nėra nepakeičiamų žaidėjų. Krepšinis – komandinis žaidimas, todėl pagal kiekvieną situaciją galima pasinaudoti vis kitos krepšininkės privalumais.

Kiekviena žaidėja gali atlikti lemiamą vaidmenį, jeigu ji dirbs šimtu procentų savo galimybių.

Treneriai drąsina, kad žaistume kaip komanda, kad kiekviena turėtume imtis iniciatyvos vis kitose rungtynėse. Tada varžovėms būna sunku susigaudyti, kas aikštėje griežia pirmuoju smuiku ir iš kur kyla pavojus jų krepšiui.

- Stiprus savo dvasia ir žaidimu kolektyvas. Nenuostabu – juk susirinko sava „chebrytė“ (pašnekovė ėmė juoktis).

- Per tas rungtynes ne mes lakstėme paskui kamuolį, o jis – paskui mus. Buvo per mažai treniruočių, kad aikštėje rastume bendrą kalbą. Dar neseniai įėjome į sporto salę ir paėmėme kamuolį į rankas. Spėjome pakartoti vos porą derinukų ir vieną sykį sužaisti penkios prieš penkias. Pagrindinis dėmesys buvo skirtas „baterijų“ įkrovai – tai yra fiziniam pasirengimui.

Lenkijos rinktinė jau treniruojasi mėnesį, todėl jos visai kitokia pasirengimo stadija. Prieš Europos čempionatą ir mes privalome pasiekti gerą sportinę formą.

- Iš anksto nemėgstu prognozuoti. Negaliu teigti, kad mūsų grupė yra silpna. Maža to, ji – dar ir slidi, nes visos mūsų varžovės nėra mums gerai pažįstamos. Belgijos, Rumunijos ir Vokietijos rinktinėse įvyko žaidėjų kartų kaita.

Nežinia, kiek naujokės yra pajėgios ir kaip jos gali sužaisti. Aiškus tik vienas dalykas: jaunos ir daug ambicijų turinčios žaidėjos yra visada pavojingos varžovės. Iš jų reikia tikėtis visko.

- Žinoma. Visada yra šansų, tik reikia sugebėti jais pasinaudoti. Jei netiki savo jėgomis, ko tada važiuoti į Europos čempionatą? Kabinsimės į žaidimą, kad kuo daugiau pasiektume.

Tačiau Italijoje nestigs labai stiprių rinktinių, kurios pretenduos į aukso medalius. Grėsmingai atrodys Rusijos, Čekijos ir Italijos komandos. Gerai žinau, kad su didelėmis ambicijomis vyks į Europos čempionatą ir prancūzės. Keletas šios šalies krepšininkių sugrįžo į rinktinę, kai prie jos vairo stojo naujas treneris. Pirmoji vieta – vienintelė, o norinčiųjų ją užimti yra nemažai.

- Ten man labai patinka supanti aplinka, puikiai sutvarkyta krepšinio sistema. Jos galėtų pavydėti bet kuri krepšinio valstybė. Ypač Lietuva, kurioje moterų krepšinis nepelnytai nustumtas į kelintą planą.

Liūdna ir graudu pagalvojus, kas ateityje po mūsų žais nacionalinėje komandoje.

Krepšinio mokyklose katastrofiškai mažėja perspektyvių ir talentingų jaunų žaidėjų. Mergaitės nemato savo ateities moterų komandose, kurių buvo vos keturios praėjusį sezoną LMKL.

Aš Prancūzijoje jaučiuosi laukiama ir reikalinga.