Tave nustebintų o gal net sukeltų nerimą nebent teologiniai mano pamąstymai su savo pasekmėmis. Šiuo atžvilgiu man Tavęs iš tikrųjų labai trūksta; neįsivaizduoju, su
kuo dar galėčiau apie tai šitaip pasikalbėti, kad man viskas išaiškėtų.
Mane nepaliaujamai jaudina klausimas, kas iš esmės mums šiandien yra
krikščionybė arba Kristus. Laikas, kai buvo galima tai pasakyti
ždžiais - ar tai būtų teologiniai, ar maldos žodžiai, jau praėjo;
praėjo ir vidujybės (Innerlichkeit) bei sąžinės laikas, o tai reiškia -
religijos laikas apskritai. Mes pasitinkame visiškai bereliginį
(religionslos) laikmetį; žmonės, kokie jie dabar yra tapę, tiesiog
nebegali būti religingi. Net ir tie, kurie save sąžiningai apibūdina
kaip „religingus“, jokiu būdu to nepraktikuoja; taigi „religingumu“ jie
laiko, ko gero, kažką visai kita. Betgi visas mūsų 1900 metų
krikščionybės skelbimas ir teologija remiasi žmonių „religiniu a
priori“. „Krikščionybė“ visada buvo tam tikra (galbūt tikroji)
religijos forma. Bet jei vieną dieną paaiškės, kad šis „a priori“
apskritai neegzistuoja, kad tai istoriškai sąlygota ir laikina
žmogiškosios raiškos forma, taigi jei žmonės tikrai taps radikaliai
nereligingi - o aš manau, kad tai jau daugiau ar mažiau yra įvykę
(kodėl, pvz., šis karas, skirtingai nuo iki šiol buvusių, nesukelia kokios
nors „religinės“ reakcijos?) - ką tuomet tai reikš „krikščionybei“?
Visa ligšiolinė „krikščionybė“ netenka pagrindo, ir lieka tik
vienas kitas „paskutinis riteris“ arba keletas intelektualinių
neišprusėlių, kuriems mes galim įsiūlyti „religiškumą“. Ar toji mažuma
turėtų būti išrinktieji? Ar mes turėtume irzliai (piquiert) ar įtūžę
užgriūti būtent šią abejotinų žmonių grupę, kad įsiūlytume jiems savo
prekę? Ar mes turėtume tą porą nelaimingųjų jų silpnumo valandą užpulti
ir juos, taip sakant, religiškai išprievartauti? Jei to nenorime, jei
vakarietišką krikščionybės formą turėtume vertinti tik kaip laiptelį į
visišką nereligingumą, ką tada ši situacija reiškia mums ir bažnyčiai?
Kokiu būdu Kristus gali tapti ir nereligingųjų viešpačiu? Ar esama
nereligingų krikščionių? Jei religija tėra tik krikščionybės apdaras -
o ir šis apdaras skirtingais laikais atrodė labai skirtingai - kas tada
yra nereligiška krikščionybė? Barthas, kuris vienintelis pradėjo šia
kryptimi mąstyti, šių minčių vis dėlto neišplėtojo iki galo, perėjo prie
Apreiškimo pozityvizmo, kuris galų gale iš esmės liko tik restauracija.
Nereligingas darbininkas arba tiesiog žmogus iš to nieko lemiama
nelaimi. Klausimai, į kuriuos reikėtų atsakyti, būtų tokie: ką reiškia
bažnyčia, bendruomenė, pamokslas, liturgija, krikščioniškas gyvenimas
pasaulyje be religijos? Kaip mes kalbame apie Dievą - be religijos,
t.y. būtent be metafizikos, priklausomos nuo laiko sąlygų, be vidujybės
(Innerlichkeit) etc. etc? Kaip mes „pasaulietiškai“ kalbame apie
„Dievą“ (o gal apie tai jau nebegalima net „kalbėti“ kaip anksčiau),
kokiu būdu esame „nereligingai pasaulietiški“ krikščionys, kokiu būdu
esame ekklėsia, pašauktieji, savęs nelaikantys išskirtiniais, bet kaip
tik visiškai priklausanfiais pasauliui? Kristus tada yra ne religijos
objektas, bet kažkas visai kita, ig tikrųjų pasaulio Viešpats. Bet ką
tai reiškia? Ką reiškia kultas ir malda, jei nėra religijos? Ar
arkaninė disciplina (Arkandisziplin), kitaip tariant, skirtumas tarp
priešpaskutinio ir paskutinio (apie kurį iš manęs jau esi girdėjęs),
įgauna čia naują svarbą?
Dar keletas žodžių apie „bereligiškumą“. Tu juk atsimeni Bultmanno
straipsnį apie „Naujojo Testamento demitologizaciją“. Mano nuomonė apie
tai šiandien būtų tokia, kad jis ne „per toli“, kaip daugelis mano, bet
nepakankamai toli nuėjo. Ne tik mitologinės sąvokos, tokios kaip
„stebuklas“, „ėmimas dangun“ etc. (kurios vis dėlto iš principo
neatsiejamos nuo sąvokų Dievas, tikėjimas, etc.!), bet ir „religinės“
sąvokos apskritai yra problemiškos. Dievo ir stebuklo negalima atskirti
vieno nuo kito, kaip mano Bultmannas, bet reikia juos abu interpretuoti,
kad galėtume skelbti „ne religiškai“. Bultmanno metodas iš esmės yra
vis dėlto liberalus (t.y. neatskleidžiantis Evangelijos visumos), o aš
noriu mąstyti teologiškai. Tad ką gi reiškia „religiškai
interpretuoti“?
Mano manymu, tai reiškia, viena vertus, kalbėti metafiziškai, antra
vertus, kalbėti individualistiškai. Abudu jie neatitinka nei biblinės
žinios, nei šiandieninio žmogaus. Ar individualistinis klausimas apie
asmeninį sielos išganymą nėra beveik visai išnykęs? Ar neatrodo, kad
esama svarbesnių dalykų negu šis klausimas (galbūt ne kaip toks dalykas,
bet vis dėlto kaip toks klausimas ?!)? Žinau, kad tai skamba
pasibaisėtinai. Bet ar tai nėra iš esmės netgi bibliška? Ar Senajame
Testamente tai yra klausimas apie sielos išganymą? Ar ne teisingumas ir
Dievo karalystė žemėje yra visa ko centras? Ir ar ne tai nori pasakyti
Rom 3,24 ir tt. kur teigiama, kad tik vienas Dievas yra teisus, o ne
mokymas apie individualistinį sielos išganymą? Svarbus juk ne
anapusinis pasaulis, bet šis, koks jis yra kuriamas, išlaikomas,
įstatymų reguliuojamas, sutaikomas ir atnaujinamas. Tai, kas yra
daugiau už šį pasaulį, evangelijoje nori būti dėl šio pasaulio; manau,
ne antropocentrinės, liberalios, mistinės, pietistinės, etinės
teologijos prasme, bet bibline Jėzaus Kristaus kūrimo ir inkarnacijos,
nukryžiavimo ir prisikėlimo prasme. Barthas buvo pirmasis teologas -
ir tai yra didelis jo nuopelnas - pradėjęs kritikuoti religiją, bet į
jos vietą jis pastatė pozityvistinį mokymą apie apreiškimą, o tada yra
(maždaug) taip: „ėsk, paukšti, arba dvėsk“; ar tai būtų Šventasis
prasidėjimas, Trejybė, ar dar kas nors, kiekvienas dalykas yra tiek pat
reikšminga ir reikalinga visumos dalis, kuri būtent kaip visuma turi
būti „praryta“, arba visai niekas. Tai nebibliška. Esama pažinimo
pakopų ir reikšmingumo pakopų; t.y. turi būti atstatyta arkaninė
disciplina, krikščioniško tikėjimo paslaptis sauganti nuo profanacijos.
Apreiškimo pozityvizmas eina per lengvu keliu, kai galiausiai iškelia
tikėjimo įstatymą ir kai suplėšo tai, kas mums yra duotis - per
Kristaus tapimą kūnu! Religijos vietoje nūnai yra bažnyčia - savaime
tai yra bibliška, bet pasaulis yra tam tikra prasme paliktas pats sau,
ir tai yra klaida. Šiuo metu mąstau apie tai, kaip atgailos, tikėjimo,
išteisinimo, atgimimo, pašventinimo sąvokos turėtų būti „pasaulietiškai“
- Senojo Testamento ir Jon 1,14 prasme - perinterpretuojamos. Apie
tai aš Tau dar parašysiu!
Atleisk, iki šiol rašiau vokišku raštu, o tą darau tik
tada, jei rašau pats sau; ir tai, ką parašiau, buvo skirta galbūt labiau
man pačiam išsiaiškinti negu Tave pamokyti. Iš esmės nenoriu Tavęs
jaudinti problemomis, nes Tu greičiausiai neturi laiko jų analizuoti ir
jos tave tik kankina; bet kitaip negaliu, turiu įsileisti Tave į savo
mintis, tiesiog tada jos man pačiam išaiškėja. Jei Tau tai šiuo metu
nepriimtina, prašau, pasakyk.
* * *
Dietrichas Bonhoefferis (1906-1945) laikomas vienu
įdomiausių šiuolaikinių teologų, jis sulaukė didžiausio dėmesio ir
kontroversijų už bažnyčios ribų. Įtaką moderniajai teologinei minčiai
padarė ne tik jo veikalai, bet ir asmeninis likimas, kuris simbolizuoja
tapatumą tarp jo mąstymo ir egzistencijos. Čia pateikiama ištrauka iš
Bonhoefferio knygos „Pasipriešinimas ir pasidavimas“ (Wiederstandund
Ergebung), kuri sudaro laiškai, rašyti iš kalėjimo paskutiniaisiais
gyvenimo metais prieš smurtinę mirtį už tai, kad priešinosi hitleriniam
režimui.
Šiuose laiškuose nerasime išbaigto teologinio mokymo ar aiškių
sistemiškai pagrįstų tezių. Tai bekompromisiški svarstymai, kaip
reikėtŲ suprasti Evangeliją ir Kristų laikais, kai religingumas nebėra
savaime suprantama laikysena, kai Bažnyčia savo veiksmais - ypaf
nacionalsocialistiniu laikotarpiu - prarado tikinčiųjų pasitikėjimą,
kai tradicinės dogmatinės tiesos skamba kaip tušti žodžiai, kai
asmeninis sielos išganymas ir amžinasis gyvenimas tėra vien tik kažkas,
kas turi įvykti po mirties, kai „Dievas“ ir kitos religinės sąvokos
pasidarė svetimos ir nieko nesakančios. Bonhoefferis bando
pasaulietiškai, nereligiškai interpretuoti Evangelijos žinią, ryžtingai
atmesdamas bažnytinio mokymo dogmas ir keldamas klausimą, ką Jėzus
Kristus reiškia mums šiandien.
Kol kas sunku vienareikšmiškai atsakyti, kiek Bonhoefferio mintys padeda
ieškoti naujų kelių Evangelijos žiniai skelbti. Jau dabar matyti, kad
jo svarstymai apie pasaulį be religijos koreguotini - kaip rodo
dabartinės sociologinės analizės, derėtų kalbėti apie nubažnytėjimą, o
ne apie visišką religijos išnykimą. Svarbiausias Bonhoefferio nuopelnas
yra galbūt ne tiek jo įžvalgos ir teologinė kritika, kiek
bekompromisiška laikysena tragiškos realybės akivaizdoje, atskleidžianti
ryšį tarp tikėjimo ir egzistencijos. Kaip tik dėl savo laikysenos ir
likimo Bonhoefferis tapo simboliu daugeliui tų, kuriems rūpi Evangelija
ir Bažnyčios vieta ateityje.
Vertėjas
Iš vokiečių kalbos vertė Tomas Kiauka
Versta iš: Widerstand und Ergebung. Briefe und Aufzeichnungen aus der
Haft, Chr. Kaiser Verlag. 1998