Dažnai net eiliniam eiliniame laike gyvuojančiam katalikui yra sudėtinga susivokti savo tikėjimo peripetijose, pavyzdžiui, Marijos tituluose. Juk kiekvienas jų atspindi tam tikrą Dievo Motinos asmens tapatumo bruožą. Kartais norisi tiesiog vienu žvilgsniu aprėpti Marijos asmenį ir pagaliau išsiaiškinti jos reikšmę mano dabarčiai. Kas yra Marija, Dievo Motina?
Šventoji Sūnaus Dvasia įsikūnijo Nekaltai pradėtosios, t.y. nuo prigimtinės kaltės Dievo apsaugotos, moters, vardu Marija, įsčiose. Pirmiausiai ji sutiko, ištarė “tebūnie”, ir tuomet Dievas tapo žmogumi. Marijos sutikimu pats Kūrėjas sutapo su šia iš dulkių kurpta, Jo paties įkvėpta, vėliau nuodėmės sužalota ir be Dievo mirtyje pražuvusia žmogaus prigimtimi.
Pagimdžiusi berniuką Jėzų, Marija tapo Dievo Motina. Jos kūne Dievo asmuo prasidėjo žmogumi. Marija tapo dvasiškai ir kūniškai sugludusi su Dievo Sūnaus asmeniu. Dievo malonės įsigyvenimas jos kūne nulėmė Marijos asmens išskirtinumą Dievo atskleisties žmonijai, o kartu ir žmogaus prigimties vadavimo iš šėtono galios istorijoje.
Šią istoriją Dievo Motina išgyvena iki galo, iki visiško Meilės atskleisties triumfo. Vienybėje su Sūnaus asmenimi Marija išgyveno savo Sūnaus kančią ir mirtį ant kryžiaus, Jo garbingą prisikėlimą bei žengimą į dangų, o taip pat ir Šventosios Dvasios atsiuntimą, kuriuo žmogaus prigimtis yra įgalinama dalyvauti Atsiduodančios Meilės, t.y. Dievo, gyvastyje.
Iš čia ir kyla tikėjimas apie Marijos ėmimą į dangų. Ji tobuliausiai iš visų dalyvauja Dievo gyvastyje. Taigi ir jos natūrali fizinė mirtis nepanaikina jos Nekaltumu ir Dievo joje Įsikūnijimu įstatyto glaudumo su Dievo Sūnaus prisikėlimu iš numirusiųjų dovanojama gyvastimi. Ji pirma visa siela bei kūnu patyrė ir mylimojo Sūnaus prisikėlimą.
Dar daugiau – šis malonės nulemtas glaudumas nulėmė ir jos išaukštinimą pačioje dangaus karalystėje. Marija yra visada su sūnumi ir greta Sūnaus. Marija vienintelė visų Dievo kūrinių tarpe yra apdovovanota tokia artumo Dievui malone. Net archangelas turėjo nuolankiai pagerbti Marija, nes jos – žemiško kūrinio - įsčiose glūdėjo jo ir viso ko Kūrėjas.
Ar tikrai suprantame, į kokią garbę per Mariją esame pašaukti mes, visi įkrikštytieji į Kristaus mirtį ir prisikėlimą? Ši Marijos ir Bažnyčios tikėjimo tiesa didinga vizija buvo apreikšta apaštalui Jonui:
“Ir atsidarė danguje Dievo šventykla, ir pasirodė šventykloje jo Sandoros skrynia, ir sušvytravo žaibai, nuskambėjo balsai ir griaustiniai, kilo žemės drebėjimas, ir pabiro baisi kruša.
Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai didžiulis ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų. Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn.
Slibinas tykodamas sustojo priešais moterį, kad, jai pagimdžius, prarytų kūdikį. Ir ji pagimdė sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda. Kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie jo sosto. O moteris pabėgo į dykumą, kur buvo jai Dievo paruošta būstinė, kad tenai ji būtų maitinama tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų.
Aš girdėjau danguje galingą balsą, sakantį: „Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas, galybė, karalystė ir jo Mesijo valdžia, nes išmestas mūsų brolių kaltintojas, skundęs juos mūsų Dievui dieną ir naktį“ (Apr 11,19. 12,1-6.10).
Ši vizija nėra istorija ar ateitis. Negalima Dievo dabarties matuoti laiku. Tai – Dievo dabartis, atskleidžiama tikėjimo gyvasties, pasireiškiančios tikinčio gyvenime, dabartyje. Dievo atskleistis mumyse per Sūnaus įsikūnijimą ir tuo pačiu kova prieš šėtoną vyksta būtent mūsų tikėjimo praktikos dabartyje:
„Kaip per žmogų atsirado mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas. Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti, tačiau kiekvienas pagal savo eilę. Pirmasis bus Kristus, tada priklausantys Kristui jo atėjimo metu. Paskui bus galas, kai jis perduos karalystę Dievui Tėvui, sunaikinęs visas valdžias, galybes ir pajėgas. Jis gi turi karaliauti ir paguldyti po savo kojomis visus priešus. Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis“ (1 Kor 15,20-26).
Būtent čia Marijos vaidmuo ir dalyvavimas Dievo atskleistyje, o kartu ir kovoje prieš šėtono galią yra lemiamas. Jos paklusnumas nulėmė Dievo įsikūnijimą žmogaus prigimtyje, o kartu ir mūsų prigimties išaukštinimą. Tokiu būdu Marijoje žmogaus prigimtis yra karūnuota dangumi. Dangaus karalienės galingu užtarimu blogis yra nugalimas mumyse.
Marijos ėmimo į dangų iškilmė atskleidžia du tikinčiojo dabartyje esmingai susijusius dalykus: į kokią garbę esame pašaukti ir kokioje dėl šios garbės žūtbūtinėje kovoje prieš šėtono pavydą ir neapykantą mes dalyvaujame.
Negalime būti naivūs ir lyg kad nedalyvaujantys šioje tikroviškoje tikėjimo kovoje. Šėtonas gudriai suvysto “dvasingus” naivuolius.