Tačiau pasaulis vienerių metų keistąją sukaktį sutiko skeptiškai ir nesidrovėjo pasakyti viską, ką galvoja apie Pekino valdžią bei jos olimpiadą. Tas pats pasaulis, kažkada atidavęs olimpiados organizaciją į Pekino rankas dabar kaltina tą patį Pekiną, kad daug dalykų yra ne taip.
Kinija vykdo politiką, nukreiptą prieš pasaulio tvarką - palaiko kruvinąją netvarką Darfure (Sudanas) ir ginkluoja jos vykdytojus, tylomis solidarizuojasi su “blogio ašies” valstybėmis, nepaiso žmogaus teisių savo šalyje, pradedant individualiomis teisėmis, baigiant visa tibetiečių tauta, Kinija prekiauja žmonėmis ir kūno organais.
Žmogaus teisių organizacijos tokios kaip “Amnesty International” pateikia įspūdingo ilgio sąrašą, kuris olimpiados laukimo proga nelieka nepastebėtas.
Žinoma, galima paklausti, o kuo čia dėta olimpiada. Sportas sau, o žmogaus teisės ir kita politika – sau. Tikrai ne taip. Sporte politikos daug, jis visas iš tikro – politika. Formaliai olimpinė chartija deklaruoja labai aiškius etikos principus, kurie yra ir politikos principai. Olimpinis judėjimas turi siekti žmogaus harmoningumo taikingos visuomenės ir žmogaus orumo išsaugojimo. Olimpiada yra varžybos, kurių metu neturėtų vykti karai, kur karą pakeičia kova sporto arenoje. Bet kurių žmonių diskriminacija dėl rasės, tikėjimo ar lyties - nesuderinama su olimpiniu judėjimu.
Kinijoje daug dalykų tolimų olimpinei dvasiai. Visi tai žino, ir ne visi tyli. JAV Kongrese sklando net keli rezoliucijų projektai, kuriuose siūloma tokiose žaidynėse nedalyvauti. Apie Olimpiados boikotą svarsto Japonija, kaltinanti Pekiną parama Šiaurės Korėjai. Japonus gali paremti ir kitos Azijos šalys. Tibeto vyriausybė emigracijoje mano, kad olimpiada gali būti puiki proga atkreipti pasaulio dėmesį į situaciją šiame kalnų regione. Apie boikotą jie nekalba, tačiau, bet kuriuo atveju Tibeto klausimo olimpiadoje “paslėpti” nepavyks.
Europiečiai kol kas atsargesni. Tęsdamos nuolankumo diktatoriams tradiciją Europos valstybės galimą nedalyvavimą olimpiadoje bando motyvuoti katastrofiška ekologine situacija Pekine ir visoje Kinijoje. Tai irgi tiesa, tačiau gal ne tokia politiškai aštri, kaip žmogaus teisės.
Olimpiadų boikotai turi savo tradicijas ir praktiką. 1980 metais žaidynės vyko Maskvoje. Vakarų pasaulis tuomet priminė Maskvai Olimpinės chartijos principus ir nubaudė už agresiją prieš Afganistaną. Keletas didžiųjų valstybių savo sportininkų į Maskvą nenusiuntė, kitos leido jiems dalyvauti individualiai, be savo valstybinių vėliavų. Sovietai “atsirevanšavo”, boikotuodami 1984 metų olimpiadą Los Andžele, tad sportas be politikos, regis, nieko nereiškia.
Atrodo, reikia ne tiek jau daug – laimingas Tibetas ir laisva Kinija olimpiadą tik pagražintų. Tačiau Kinija kol kas masto labai panašai, kaip kažkada mąstė Maskva – olimpiada vis vien įvyks ir nedalyvaujantys tiesiog nuskriaus save. Ypač tie, kurie galėtų pretenduoti į medalius, Nesvarbu laimėti, svarbu dalyvauti, tačiau dalyvavimas būtinas norint nors kažką laimėti.
Minėtais 1980 ir 1984 metais lietuvių niekas neklausė, reikia ar nereikia dalyvauti olimpiadose. Šiandien Lietuva visai laisva pasirinkti. Įdomu, koks būtų pasirinkimas, jei olimpiados boikotas išties taptų rimta problema.
Tokiai šaliai kaip Lietuva kiekvienas olimpinis medalis – didis įvykis, tačiau ar Lietuva, penkias dešimtis metų neturėjusi žmogaus ir valstybės teisių gali ramiai ignoruoti žmogaus teisių ir tarptautinės politikos problemas kokioje nors kitoje pasaulio vietoje. Verta rimtai pasvarstyti.
Pasaulis kol kas pasidalijęs – kai kas mano, kad olimpiadą reiktų traktuoti, kaip masines sporto varžybas ir nieko daugiau, tiesiog sportas, kuris jau seniai virto komercija, o ta olimpinė chartija tik tekstelis, pacituotinas atidarymo iškilmėse.
Dabar nebe Šaltojo karo laikai, net olimpiados vietą galima nusipirkti... Tačiau yra manančių, kad laikas sakyti tiesą – politinės harmonijos pasaulyje nėra, o Šaltojo karo pabaiga nereiškia, kad nedemokratija turi būti toleruojama. Pasaulis ne toks, kokio tikėjomės, ir jei jo negydysime, problemos tik gilės.